Sumanę straipsnį apie moterų vaidmenį šiandienėje Lietuvos politikoje, nusprendėme pasidomėti, kaip pačios politikės galėtų jį apibrėžti ir kokias mato perspektyvas. Savo mintimis mielai sutiko pasidalinti ilgametė Seimo narė, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė bei laikinoji premjerė konservatorė Irena Degutienė. Pateikiame kiek sutrumpintą interviu.
„Post Scriptum“: Kokie Jūsų pastebėjimai dėl moterų vaidmens dabartinėje Lietuvos politikoje ?
Irena Degutienė: Aš pastebiu tokią tendenciją: jeigu 1996-1997 metais lyg ir buvo atsiradęs visai kitoks požiūris į moterį politikoje ir ta moteris buvo priimama taip, kaip lygiavertis partneris arba žmogus, kuris gali „daryti“ politiką ir dalyvauti politinėje veikloje, tai šiuo metu patriarchalinės tradicijos vis didėja. Kitas mano pastebėjimas: pavyzdžiui, jei dalyvauji rinkimuose, o tai aš galiu savo pavyzdžiu patvirtinti – už mane nebalsavo moterys. Tad įdomiausia, kad labai skeptiškai moterys atsiliepia apie moterį politikoje: „Ką jūs! Geriau grįžkite namo! Auginkite vaikus!“
Taigi iš vienos pusės valstybė tampa lyg ir patriarchaline, bet ji tokia tampa ne dėl vyrų kaltės, o dėl pačių mūsų – moterų – kaltės, nes mes pačios nenorime matyti moters Prezidente, mes nenorime moterų matyti parlamente, mes nenorime matyti moterų savivaldybėje. O ypač savivaldybėje! Juk savivaldybės yra arčiausiai žmogaus. Sveikatos, socialinės ir švietimo problemos žmonėms labiausiai „skauda“. Jeigu savivaldybės turėtų tarybose daugiau moterų, tai tos problemos butų lanksčiau sprendžiamos.
P.S.: Galbūt moterys politikės mėgsta angažuotis kiek kitose politinės veiklos srityse nei vyrai?
I.D.: Jos ne mėgsta, jas ten nustumia.
P.S.: O jos pačios nesirenka?
I.D.: O jūs manote, kad politikoje galima rinktis? Juk į politiką ateini per kažkokią partiją ir iš karto tau lyg antspaudas uždėtas – socialinė sfera, švietimas. Bet ten, kur ūkio sritis, krašto apsauga, vidaus ar užsienio reikalai, mes dar neturim tokių poteksčių, kad gali būti Lietuvoje moteris atsakinga už tokią sritį. Bet kitas dalykas, kurį mes pačios pastebim, kad moterys pačios nenori mūsų matyti nei Seime, nei kitose valdžios institucijose.
P.S.: Tad Jūs siūlytumėte pačių moterų didesnį sąmonėjimą?
I.D.: Pirmiausia moterys pačios turi pradėti kitaip galvoti. Juk gyvenimas yra pakankamai gražus, kai tu gali ir šeimą turėti, ir vaikus užauginti, ir dar politikoje suspėti pabūt. Politikai reikalingas ir tam tikras gyvenimo patyrimas. Juk politiniame darbe tu visą laiką esi matomas, visą laiką esi stebimas, visą laiką tau negalima būti atsipalaidavusiam, tu turi galvoti, ką tu sakai, kaip sakai, kada sakai. Tad iš tiesų gyvenimas yra pakankamai ilgas tam, kad moteris galėtų taip savo gyvenimą suskirstyti, kad galėtų ir šeimą susitvarkyti, ir į politiką ateiti.
P.S.: Ar galima pastebėti kažkokių skirtumų, sąlygojamų vyrų ir moterų psichologijos, politikų elgsenoje?
I.D.: Vyrai ir moterys politikoje yra absoliučiai skirtingi. Absoliučiai skirtingas jų veikimo būdas. Yra hipotezių, galų gale yra ir faktų, kad moterų pagalba yra žymiai greičiau surandamas konsensusas, moterys yra taikesnės. O vyrai kiekvienas bando susireikšminti. Visiškai ne dėl rezultato, kurio reikia siekti valstybės vardan, ar galų gale partijos reitingams pakeiti. Iš tikrųjų manoma, kad jeigu būtų ir parlamente, ir savivaldybėse daugiau moterų, tai tas balansas tarp vyrų ir moterų, jeigu būtų proporcingas, leistų žymiai geriau laviruoti. Bet iki to dar turi suaugti ir mūsų vyrai, kad jie suprastų, jog mes, nesvarbu, kad esame su sijonais, bet galime turėti ir mąstymą, ir suvokimą apie politiką, ne ką prastesnį negu vyrai. Bet, deja, ne visada esi vertinamas kaip lygiavertis partneris.
P.S.: Tai kokias Jūs matote perspektyvas šioje srityje?
I.D.: Aš nesu už dirbtinį proporcijų sukūrimą. Kodėl rinkėjas turi būti priverstas balsuoti už sąraše esančias moteris? Tai yra prievartinis mechanizmas. Jeigu mes kalbame apie lygias galimybes, tai jos turi gautis natūraliai. Juk lygios galimybės yra tavo sugebėjimams įvertinti. Iš kitos pusės, lygios galimybės, nenustatant proporcijų, privers ir pačias moteris pasitempti, daugiau turėti žinių, daugiau ieškoti galimybių pakliūti į politiką. Ir jeigu tu to iš tikrųjų nori, tu turi lygias galimybes to siekti. Tai yra siekinys. Tam turi būti politinė evoliucija, ne revoliucinis kelias; turi mūsų mentalitetas keistis, turi pasikeisti karta.
Kalbėjosi Indrė Balčaitė, Eglė Kesylytė
Laba diena,
Labai įdomus interviu. Gal būtų galima gauti visą interviu, kadangi ši tema man aktuali dėl mano rasomo baigiamojo darbo.