Civilizacija: mirties priežastis – savižudybė

„Civilizations die from suicide, not by murder“
A.Toynbee

Žmonijos istorija – tai civilizacijų istorija. Patvirtinti šiam teiginiui Arnoldas Toynbee’is paskyrė savo gyvenimą. Jo 12 tomų veikalą „Istorijos studijos“ (A study of History) galima pavadinti panteonu visoms per daugiau kaip 6 000 metų atsiradusioms ar nesėkmingai bandžiusioms užgimti, vis dar klestinčioms ar jau saulėlydį pasiekusioms, merdinčioms ar jau palaidotoms civilizacijoms. Šio panteono viršūnėje A.Toynbee’is regi Vakarų civilizaciją.

Žlugimas – prielaida pokyčiui. Ar gali Vakarų nuosmukis lemti kokybinę krikščionybės transformaciją? Pieter Bruegel „Babelio bokštas“. 1563

Žlugimas – prielaida pokyčiui. Ar gali Vakarų nuosmukis lemti kokybinę krikščionybės transformaciją? Pieter Bruegel „Babelio bokštas“. 1563

Genezės dėsniai

Klausimą, koks bus mūsų civilizacijos likimas, A.Toynbee’is pakreipia savaip: o kas nutiko kitiems? Kaip atsirado, vystėsi bei žlugo dvi dešimtys kitų civilizacijų? Atsakymas slypi civilizacijų genezės teorijoje. Žmonijos raidą pagal šią teoriją lemia “iššūkių – atsakų” seka. Pirmųjų civilizacijų gimimas priklausė nuo gamtiškosios aplinkos iššūkio. Egipto ir Šumero civilizacijos atsirado tuomet, kai, neišgyvendamos dykumomis virstančiose stepėse, gentys buvo priverstos ieškoti išeities arba žūti. Šių žmonių atsakas – gyventi buvo pritaikyti iki tol neįžengiami didžiųjų upių Nilo, Tigro ir Eufrato slėniai, pradėtos kurti sudėtingos drėkinimo sistemos. Iššūkį sukelia ir išorės priešai. Kaip atsakas į Saracėnų puolimą, XV a. susikūrė Ispanijos valstybė, o turkų spaudimas buvo reikalingas Austrijos imperijai egzistuoti. Lietuvos karalystė XIII a. buvo atsakas į vokiečių ekspansiją. Tačiau augti ir bręsti gali tik tokia civilizacija, kurioje “iššūkių – atsakų” seka persikelia iš išorinės aplinkos į civilizacijos vidų. Tai reiškia, jog civilizacija vis labiau tampa savo pačios aplinka, iššūkių šaltiniu bei veiksmo lauku. Šį procesą A.Toynbee’is vadina savideterminacija.

Civilizacijos augimo procesas smarkiai priklauso nuo civilizacijos elito (“kuriančiųjų individų”), kuris sudaro “kuriančiąją mažumą” civilizacijos viduje. Kūrybai būdingas “atsitraukimo-sugrįžimo” ritmas. Pirmiausia, kuriantieji savotiškai “pasitraukia”, izoliuojasi nuo savo visuomenės, nes amžininkai jų neįvertina, dažnai net smerkia. Šių žmonių atradimams ir gyvenimo būdo padiktuotiems pokyčiams priimti gali prireikti keleto kartų̃. Tuomet kuriantieji per savo idėjas tarsi “grįžta” į visuomenę.

Civilizacija negali augti, jeigu praranda novatoriškumo siekį. Statiškas, esamą padėtį išlaikyti siekiantis elitas iš “kuriančiosios mažumos” virsta “dominuojančiąja mažuma“. Siekdama užtikrinti savo valdžią ši valdančiųjų grupė sukuria universalią, visą civilizaciją apimančią valstybę, paprastai pasižyminčią perdėtu militarizmu. Universalios valstybės sukūrimas ir militaristiniai jos polinkiai žymi civilizacijos irimo pradžią.

Dauguma visuomenės narių šioje fazėje nebemato lyderių, kuriais norėtų sekti ir idealų, kuriais galėtų tikėti. Žmonės pradeda jausti tarpusavio susvetimėjimą ir civilizacija praranda socialinę vienybę – susiformuoja “vidinis proletariatas. Proletariatas Toynbee’ui reiškia ne socialinę priklausomybę, skurdą, žemą kilmę, bet dvasios būseną, kuriai būdingas nuolatinis nepasitenkinimo jausmas, stimuliuojamas teisėtai paveldimos vietos visuomenėje nebuvimo ir bendruomenės jausmo praradimo. Helenistinėje civilizacijoje “vidinį proletariatą” sudarė tironų ir grupuočių valdomi miestų gyventojai, užkariautų kraštų tautos, taip pat – vergai. Šie žmonės jautėsi esantys visuomenėje, bet nepriklausantys jai (in but not of society).

Proletariato atsakas – naujos religijos ir Bažnyčios atsiradimas. Bažnyčia laipsniškai užsitikrina vidinio proletariato lojalumą, įgyja autoritetą ir gebėjimą vesti paskui save civilizacijos elitu nusivylusią daugumą. Taip, žlungant senajai civilizacijai, Bažnyčia nutiesia kelią jos įpėdinei.

A.Toynbee’is išskiria tris pagrindinius perėjimą iš senos į naują civilizaciją lemiančius faktorius: universalią valstybę, Bažnyčią ir tautų kraustymosi laikotarpį. Svarbiausias iš šių faktorių yra Bažnyčia. Mažiausiai svarbus – tautų kraustymasis. Žlungant Helenistinei civilizacijai universalios valstybės vaidmenį atliko Romos imperija, tiltą į ateitį nutiesė Krikščionių bažnyčia, o senosios civilizacijos dezintegraciją paspartino IV – VI a. tautų kraustymasis.

Pabaigos pradžia?

Tik 5 civilizacijos vis dar gyvos. Tačiau A. Toynbee’is netiki Tolimųjų Rytų, Islamo, Stačiatikių ir Indų civilizacijų ateitimi. Jos visos jau sukūrė universalias valstybes ir yra dezintegracijos fazėje. Todėl pasaulio ateitis priklauso tik nuo Vakarų krikščioniškosios civilizacijos, šiuo metu dominuojančios pasaulyje, perspektyvų.

Toks A. Toynbee‘io pateikiamas pasaulio istorijos aiškinimas nėra neutralus. Kai vakarietis sako, kad žmonijos ateitį lems Vakarų civilizacijos likimas, jis pagrįstai rizikuoja būti apkaltintas šališkumu. Tačiau “šališkos” A. Toynbee’o įžvalgos mums tampa dar aktualesnės. Tik gyvybingos civilizacijos atstovai tiki, kad gali lemti žmonijos likimą. Nepaisant daugelio civilizacijų žlugimo, Vakarai nėra pasmerkti iš anksto.

Kartu A.Toynbee’is pastebi, kad senka kūrybinės Vakarų galios. Viduriniąją klasę anksčiau sudarė savarankiški, nebijantys rizikuoti savininkai, buvę kapitalistinės sistemos varikliu. Juos išstumia biurokratų tipo žmonės. Mes tampame elito valdomais sraigteliais viešojo sektoriaus ar didžiųjų korporacijų mechanizmuose ir kartu prarandame gebėjimą naudotis savo laisva valia. Vakarai visuomet buvo stiprūs pirmiausia ne savo karine jėga ar struktūrine galia. Krikščioniškosios civilizacijos stiprybė iki šiol buvo tikėjimas, kad ateitis priklauso nuo mūsų veiksmų, kad turime laisvą valią ir kartu teisę spręsti savo likimą.

Tačiau šis tikėjimas silpsta, o Vakarai nepateikia atsako į didėjančios vidinės fragmentacijos iššūkį. Vakarų visuomenėje daugėja žmonių, nematančių lyderių, “kuriais norėtų sekti ir idealų, kuriais galėtų tikėti”. Proletariatui prieš 50 metų A.Toynbee’is priskyrė formaliai suverenių buvusių kolonijų, priklausančių nuo Vakarų paramos, gyventojus, taip pat buvusius vergus, kurių padėties negali pakeisti net ypač politiškai korektiški pavadinimai, ir galiausiai – imigrantus. Savo statusu nepatenkintų grupių įtakos didėjimas, o ne išorinės grėsmės, yra pagrindinis iššūkis Vakarų civilizacijai. Daugėjant netikinčiųjų savo civilizacijos verte, pradedami kvestionuoti jos pamatai.

Krikščionybė – taikinys ir išeitis

Civilizacinė priklausomybė yra aukščiausia tapatinimosi pakopa, o bet kurios tapatybės pagrindu gali būti tik tikėjimas. Pagal A.Toynbee’į, paprastai būtent religija ir Bažnyčia suteikia civilizacijos egzistavimui reikalingą tikėjimo pagrindą. Komunizmas ir fašizmas buvo nesėkmingi mėginimai pateikti alternatyvą Krikščionybei. Įvairūs marginalai – radikalios feministės, seksualinių mažumų judėjimai, gyvūnų teisių mylėtojai, antiglobalistai ir kt., mielai susivienija prieš Katalikų bažnyčią, nesąmoningai vienijami nuojautos, kad kritiškai vertinama Vakarų visuomenė gali būti iš pagrindų pakeista tik vieninteliu atveju – panaikinus Bažnyčios autoritetą.

Bažnyčios autoritetas Vakaruose silpnėja, tačiau dar yra pakankamai stiprus, kad užkirstų kelią alternatyvos, pakeisiančios vyraujančią religiją, atsiradimui. A.Toynbee‘is tokios alternatyvos radimosi mūsų visuomenėje dar neįžvelgia. Kartu jis tiki, kad Vakarų civilizacijos misija gali būti viso pasaulio parengimas naujai kokybinei transformacijai, panašiai kaip Romos imperija tapo priemone Krikščionybei išplisti. Tokiu atveju misija – jau beveik įvykdyta, ir Krikščionybės laukia kokybinė transformacija. “Jei tarsime, kad religija yra iškilmių vežimas, tai ratai, kuriais ji įlekia į dangų, galėtų būti periodiški žemės civilizacijų nuosmukiai” – tokią galutinę išvadą pateikia A.Toynbee’is.

Nepajėgę būti: Keltų ir Vikingų civilizacijų mėginimai

Keltai turėjo galimybių išaugti į atskirą krikščionišką civilizaciją. Po Šv. Patriko misijos (432 – 461) Airija buvo izoliuota ir iki XI a. pirmavo Europoje savo kultūros lygiu, keldama konkurenciją kontinentinės Europos lyderystei.

Panašią izoliaciją VI a. nuo sau giminingų teutonų genčių patyrė vikingai. Jų ekspansija Europoje VII – XI a. buvo atsakas į Karolio imperijos iššūkį. Vis dėlto aukštesnis kultūrinis Vakarų lygis lėmė, jog vietinės vikingų bendruomenės (normanai), o vėliau ir Skandinavijos valdovai atsivertė į krikščionybę. Šį procesą A.Toynbee‘s lygina su graikų kultūros perdavimu III a. pr. Kr. juos užkariavusiems romėnams.

Civilizacijų kartos

Pagal A.Toynbee, egzistuoja trys civilizacijų kartos. Pirmajai kartai priklauso Egipto, Šumero, Mino (Kretos), Kinijos, Majų, Andų (Inkų) civilizacijos. Antrajai kartai – Helenistinė (iš Mino), Sirijos (iš dalies iš Mino), Indijos (iš Šumero), Tolimųjų Rytų (iš Kinijos), Hetitų, Babilonijos (iš Šumero), Meksikos, Jukatano (iš Majų) civilizacijos. Trečiajai kartai – Vakarų krikščioniškoji, Stačiatikių krikščioniškoji, Islamo (galima skirti Irano ir Arabų), Hindu civilizacijos. Daugelis antrosios bei trečiosios kartos civilizacijų susijusios su savo pirmtakėmis afiliacijos (“įsūnijimo”) ryšiais. Pagal šį principą Vakarų ir Stačiatikių civilizacijos yra „seserys“, o Islamas – judviejų įbrolis. Šių trijų civilizacijų „motina“ yra Helenistinė, pati tiesioginiais afiliacijos ryšiais susijusi su Mino civilizacija.

Andrius Grikienis

2 atsiliepimai apie straipsnį “Civilizacija: mirties priežastis – savižudybė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.