Civilizacijos ir Eroso priešprieša

Jeigu straipsnio pavadinimas Jus stebina, nustembate, kad jame minimos dvi sąvokos turi kokį nors ryšį, jeigu šį pavadinimą skaitydami krenkščiate, raustate, nuleidžiate žvilgsnį ar, o tai ypatingai svarbu, žodį „Erosas“ užgožia kitos sąvokos, siejamos su tuo, ką mes šiais laikais laikome erotika, tai tik parodo, kad šią problemą kelti prasminga ir šioje srityje dar daug ką reikia įrodyti. Tam tikrą Eroso ir civilizacijos priešingumą atskleidė dar Sigmundas Freudas, jo idėjas plėtojo Herbertas Marcuse – savo garsiame veikale „Erosas ir civilizacija“ (1955 m.) jis nagrinejo ne tik eroso ir civilizacijos priespriesa, bet ir plėtojo savo svajonę apie visuomenę be represijų.

Civilizacijai ir apskritai civilizuotumui plėtotis būtinas vienoks ar kitoks dominavimas. Pablo Picasso „Karas“ (fragmentas). 1951

Civilizacijai ir apskritai civilizuotumui plėtotis būtinas vienoks ar kitoks dominavimas. Pablo Picasso „Karas“ (fragmentas). 1951

Kultūringo individo apribojimai

S.Freudo „atrastas“ malonumo principas kaip vienas iš pirmapradžių instinktų reiškia siekį maloniai atsikratyti įtampų, be skausmo patenkinti poreikius. Eroso pamatas – žmogaus kūno kaip vientiso „malonumų sodo“ samprata. Žmogus, paklūstantis Erosui, siekia kuo džiaugsmingesnio ir malonesnio gyvenimo. Suprantama, toks hedonistinis gyvenimo būdas mažai produktyvus, be to, susidurdamas su nepalankiomis gamtos sąlygomis, privalėdamas dėl išlikimo, o kartu ir skatinamas bendravimo poreikio, priverstas sugyventi su kitais individais, žmogus negali viso savo laiko skirti beskausmiam ir malonumą teikiančiam poreikių tenkinimui. Kiekvienas racionalus individas sutiks, kad kartais prasminga gyvenimo džiaugsmus šiek tiek atidėti, kad paskui jų būtų dar daugiau.

Viena esminių S.Freudo teorijos sąvokų – dominavimas. Jis apibrėžiamas kaip procesas, kai individui primetami tikslai ir priemonės jiems pasiekti, ir kai jis visa tai vykdo kaip kažką primesta. Dabartinė kultūra yra organizuota remiantis dominavimo principu. Iš to kyla tam tikra laisvės samprata: laisvė – tai galimybė tenkinti savo reikmes tam tikrose socialinėse ribose. Anot H.Marcuse, šiuolaikinė civilizacija (čia jo teorijos ribotumas – nors ir kalba apie civilizaciją vienaskaita, kaip civilizaciją apskritai, akivaizdu, kad turi galvoje Vakarų Europos ir JAV civilizacinį vienetą) yra sukaupusi tiek turto, kad savo reikmių atsižadėjimas ir individui primetami apribojimai tampa vis mažiau reikalingi ir prasmingi. Pažangą seka didėjantis komfortas, kuris įtikina individus, jog jų poreikiai yra patenkinti. Lyg alkanam šuniui pamėtėtas žaislinis kaulas, tokia laisvės iliuzija suteikia pasitenkinimą ir atima norą siekti kažko daugiau. Šiuolaikinės civilizacijos kuriamos iliuzijos dvejopos: technologinė pažanga užtikrina komfortą, o demokratija – švelniąją dominavimo formą, kuriai sunku pasipriešinti – juk valdo tautos atstovai. Šitaip civilizacija reprodukuoja ne tik savo normas ir apribojimus, bet ir gamybinį bei plėtros potencialą. Kaip tai įvyksta?

Civilizacinė nelaisvė po laisvės kauke

H.Marcuse konstatuoja, kad civilizacijoje laisvė gali būti kuriama tik ant nelaisvės pagrindo. Ta laisvė, kuria džiaugias [Vakarų] civilizacijos nariai dabar, galima tik dėl instinktų nuslopinimo. Pirmiausia Erosas kaip malonumo principas koncentruojamas į reprodukcinį aparatą: žmogus skatinamas ne suvokti visą savo kūną kaip „malonumų sodą“, o įsivaizduoti, jog tikrasis Erosas patiriamas tik genitalinės sueities būdu. Pastaroji tuoj pat apkimba įvairiais tabu: taip civilizacijoje atsiranda įvairūs apribojimai, reprodukcijos išaukštinimas, galiausiai atsirandantis šeimos institutas, kurį savo ruožtu riboja tam tikros griežtos normos. „Erotizmas apribojamas iki socialiai priimtino minimumo“, – apibendrina H.Marcuse.

Tuo pat metu nirvanos (mirties) principas, skatinantis sugrįžti į beskausmę būseną prieš gimimą ir atsiriboti nuo visų įmanomų skausmo šaltinių, pajungiamas malonumo principui. Būtent jų priešprieša lemia tai, kad agresija nukreipiama nuo savęs į išorę, link socialiai naudingų tiksų – atsukama prieš gamtą ir nurodytus visuomenės priešus. Pateisindama individui socializacijos būdu įteigiamus apribojimus, civilizacija pasiūlo jam atidėtos laimės principą. Malonumų reikia nusipelnyti, nes jų kiekis ribotas, ir tam, kad jie taptų prieinami, reikia išsaugoti save nepalankioje aplinkoje, kiek įmanoma tą aplinką keičiant, kad ji taptų patogesnė. Malonumų siekimą ir skausmo vengimą pakeičia nauda, ir čia į individo gyvenimo areną įžengia darbas – tikslas savyje ir savaime. Kaip tik čia Herbertas Marcuse triumfuodamas susieja psichoanalizę su marksizmu. Kultūra yra sublimacija – atidėtas, metodiškai kontroliuojamas pasitenkinimas, suponuojantis susvetimėjusį darbą ir darantis individą nelaimingą. Darbas – nemalonus, bet socialiai naudingas ir keliantis produktyvumą, už kurį žadamas poreikių patenkinimas ateityje. Istorijoje vyksta ne klasių kova, o indvidų, suabejojusių instinktų varžymo prasmingumu, kova prieš apribojimus. Laikas eina, žmogus dirba vis produktyviau, o žadėtas komfortas ir malonumų pilnatvė taip ir neateina. Galiausiai ji pažadama pomirtiniame pasaulyje.

Visas šis mechanizmas lemia, kad žmogus nebeturi vaikiškai džiaugsmingo pirmapradžio malonumų troškimo, o poreikiai pakeičiami įnoriais. Į pastarųjų sąvoką įeina ir masinio naikinimo ginklai, „popsinės“ pramogos ir pagaminamo maisto pertekliaus naikinimas. Produktyvumas tampa savitiksliu, nors pasaulis jau kuris laikas yra pasiekęs tokį išsivystymo lygį, kai turimų technologijų pakaktų aprūpinti visą žmoniją maistu ir leisti jai džiaugtis kokybišku laisvalaikiu. Kuo akivaizdesnis šis prieštaravimas, tuo stipresnio represinio aparato prireikia nepasitenkinimui sutramdyti. Tuo pat metu, slopinant Erosą, vis aktyviau veikia Tanatosas. Daugelis šiandieninių civilizacijų problemų, pradedant agresyviomis subkultūromis ir baigiant karais, pagal šią teoriją galėtų būti paaiškinamos nepagrįstu pirmenybės teikimu agresijai.

Teorija gal ir teisinga, bet kas iš to?

Individo ir civilizacijos teorijos, paremtos psichoanalizės ir marksizmo sinteze, sunkiai paneigiamos (nes apskritai pasąmoninius reiškinius sunku įrodyti), taiklios ir verčiančios susimąstyti, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jas būtų galima pritaikyti praktikoje. Žinoma, jų įsisamoninimas padėtų atsikratyti daugybės kompleksų ir galbūt sukurti laisvesnę ir džiaugsmingesnę visuomenę. Tačiau kaip veiktų visuomenės, kurias sudarytų vien apatiški hedonistinių pažiūrų individai?

Kaip pripažįsta pats H.Marcuse, hedonizmas iš tiesų skatina apatiją. Jei žmogus tikrai turėtų visas galimybes tenkinti savo pirmapradžius poreikius, nesiektų nieko daugiau ir sunkiai surastų prasmę toliau dirbti. O juk dabartinė pažanga, kuri, anot autoriaus, galėtų įgalinti nusimesti dominavimo pančius, atsirado kaip tik todėl, kad individai buvo pajungti susvetimėjusiam darbui. H.Marcuse svajojo apie visuomenę, kurioje darbas būtų ne prievolė, o palaimingas savo kūrybinio potencialo realizavimas. Tačiau per socializaciją ir ideologiją naudos principas pernelyg įsišaknijęs žmonėse, todėl šios teorijos šalininkai su liūdesiu sutinka, kad malonaus gyvenimo laisvė gali būti suręsta tik anksčiau nelaisvėje sukurtų darbo vaisių pagrindu.

                                                                                                       Daiva Repečkaitė

Daiva Repečkaitė

Sociologė ir lygių galimybių specialistė, VU TSPMI vedanti Socialinių teorijų įvado seminarus. Jos akademiniai interesai yra medijos ir stereotipai, lygių galimybių politika, migracijos ir miesto sociologija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.