Trumpa ekskursija Japonijos tapatybės labirintais

Geišos, samurajai, bonsai, sumo, robotai, traukiniai-kulkos… Japonijai puikiai sekasi konstruoti savo, kaip tūkstantmetes tradicijas turinčios unikalios šalies, įvaizdį – apie šiuos jos atributus yra girdėję net niekada nebuvusieji Japonijoje.

Tačiau šįkart su Talino universiteto rektoriumi prof. Reinu Raudu kalbėjome ne apie juos, o apie kultūrinį Japonijos skolinimąsi iš Azijos kontinento bei Japonijos identifikacijos problemas. Viena vertus, ji yra Tolimųjų Rytų kultūros dalis ir vis aktyvesnė veikėja Azijos regione, tačiau tuo pat metu – „demokratiškų laisvosios rinkos valstybių šeimos“, pirmiausia siejamos su Vakarais, dalis.

—

Kitaip tariant, tai vienintelė šalis iš visų trijų Vakarų kolonializmo objektu buvusių kontinentų (Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos), dar XIX a. sugebėjusi prilygti Vakarams, o XX a. pasiekusi aukščiausią technologinį išsivystymo lygį. Ir vis tik amerikiečiai Japonijoje nuolat pasiklysta vertime, o kinai ir korėjiečiai tebekaltina ją vengimu atsisakyti žiaurios imperialistinės praeities.

PS: Kaip būtų galima apibrėžti Kinijos įtakos japoniškajai kultūrai mastą? Ar galima išskirti sritis ir laikotarpius, kuriuose ta įtaka buvo didžiausia?

RR: Viena vertus, galima būtų sakyti, kad Japonija yra Tolimųjų Rytų kultūrinės sferos dalis. Kaip mes galim kalbėti apie Vakarų kultūrą – ne romėnų, italų, anglų arba prancūzų, – taip pat galima šnekėti apie Tolimųjų Rytų kultūrą. Ir tokį pat vaidmenį kaip Europoje graikų ir lotynų civilizacijos ten suvaidino kinų civilizacija, duodama raštą ir, dar daugiau, – duodama literatūrinius kodus/kanonus, dialoge su kuriais kiekviena vietinė kultūra, kaip, pvz., japonų ar vietnamiečių, turėjo save apibrėžti. Japonų kultūra per šimtmečius išsivystė tokiame dialoge su kinų kultūra, ir čia galima išskirti keletą „bangų“. Pirma „banga“ buvo civilizacijos atėjimo laikas, sakysim, maždaug iki Naros periodo (710-794 m.) pabaigos. Antra „banga“ buvo XII a. pab. – XIII a. pradžia, susijusi su didelėmis budizmo reformomis. Po to galbūt dar reikėtų paminėti XIV a., kai po mongolų okupacijos Kinijoje atsinaujino vietinės kilmės valdžia, t.y. Mingų dinastija (1368-1644 m.), ir buvo atkurti per okupaciją nutrūkę santykiai. Mažesnės „bangos“ pastebimos Tokugawa laikotarpiu (1603-1868 m.) ir, aišku, tada, kai Kariaujančių karalysčių laikotarpiu (1467-1568 m.) iškilo naujos neokonfucianistinės mokyklos, naujos valstybės teorijos, o kartu su jomis iš Mingų dinastijos Japonija pasisėmė labai daug kultūros. Tai buvo paskutinė „banga“.

Dialogas buvo pastovus net ir tais laikais, kada artimo bendravimo tarp Japonijos ir Kinijos kaip valstybių nebuvo. Kinų kultūros klasikai buvo įėję į japonų kultūrinius klodus taip giliai, kad japonams jie visada buvo reikalingi. Bet minėtas požiūris buvo ne į Kiniją kaip valstybę, o į kinų kultūrą, nes tokios pagarbos Kinijai kaip valstybei iš esmės nuo pat pradžios nebuvo. Jau pirmieji imperatoriai, kurie ten siuntė savo pasiuntinius, save vadino Tekančios saulės šalimi, o kinus – „Vakarais“, kas jiems skambėjo labai įžeidžiančiai. Tad Kinijos politinei valdžiai jokios pagarbos niekada nebuvo.

PS: Ar galima sakyti, kad kinų kalba Japonijoje tapo elito kalba?

RR: Kiek man žinoma, kiniškai japonai niekada nemokėjo kalbėti, išskyrus tuos, kurie buvo patys buvę Kinijoje. Dažniausiai vykdavo tai, kas japoniškai vadinama hitsudan – „kalba teptuku“. Jeigu reikia bendrauti su kinais, paimi popieriaus ir parašai [teptuku], nes rašmenis jie mokėjo, bet nemokėjo jų kiniškai ištarti. Pačioje Kinijoje irgi buvo žinomas tas hitsudan (kinai tai vadina pidan), nes Pietų ir Šiaurės Kinijoj, taip pat ir kaimyninėse šalyse istoriškai buvo kalbama visiškai skirtingomis kalbomis.

Kai pradžioje, galima sakyti, japonai net ir savo rašto neturėjo, nešnekant jau apie sistematizuotą pasaulėvaizdį arba žinojimą, kas yra valstybė ir pan., jie kaip maži vaikai mokėsi labai daug, kartais ir nelabai išrankiai. O vėliau jau buvo taip, kad jie važiavo į Kiniją ir patys sąmoningai ko nors ten ieškojo, t.y. sprendimo savo problemoms.

PS: Tokiu atveju ar negalima teigti, kad, jei japonai perėmė iš kinų jų valstybės teorijas, kartu su tuo atėjo supratimas Kinijos kaip „pasaulio centro“? Ar jie neturėtų savęs suvokti kaip Kinijos periferijos?

RR: O kodėl? Jie perėmė iš Kinijos supratimą, kad „mes esam pasaulio centras“ – ne kinai, bet japonai.

PS: Ar ryšys su Kinija buvo kaip nors reflektuojamas naujausiaisiais laikais, pastaruosius du amžius?

RR: Jau mažiau, nes iš esmės, pradedant XIX a. pab., kada po Opijaus karų Vakarai nukreipė savo dėmesį į Japoniją, ji labai greitai pradėjo save įsisąmoninti kaip pirmąją besimodernizuojančią valstybę Tolimuosiuose Rytuose. Japonai su Kinija elgėsi negražiai. Jie anų laikų kinų nelaikė kažkokios aukštesnės kultūros atstovais, veikiau atvirkščiai, kaip rodo Japonijos-Kinijos karas, o dar toliau – viskas, kas vyko ketvirtajame dešimtmetyje. Na, tiesiog klaikiai jie ten elgėsi, be jokios, taip sakant, pagarbos Konfucijui.

PS: Tada gal galima pakalbėti apie iš žemyno atsklidusių idėjų – konfucianizmo, dao ir budizmo – reikšmę Japonijai? Kaip jos pakito, atsidūrusios Japonijoje?

RR: Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad tai mums, vakariečiams, atrodo, kad čia skirtingos idėjinės srovės. O japonams reikėtų šnekėti apie žemyno idėjas kaip tokias. Iš principo jie jas priėmė vienodai, ir nelabai gali įvardyti skirtumus. Vėlesniais laikotarpiais, tiesa, galima šnekėti apie konfucianizmą – XVI a. pab., XVII a., pavyzdžiui, Ašikagos šiogunai domėjosi konfucianistinėmis teorijomis, kurių mokėsi iš budistų vienuolių, o pats budizmas jiems buvo mažiau įdomus. Išimtį čia sudaro dao. Tai, kas vadinama religiniu daoizmu (mums iš Vakarų žiūrint), yra tai, kas davė pagrindą šinto kaip japonų nacionaliniam tikėjimui, nacionaliniam pasaulėvaizdžiui. Tai, ką mes vadiname šinto, ko gero, galima apibrėžti kaip savotišką religinio daoizmo formą japonų kultūroje, nors labai pabrėžiama, kad šinto yra japonų nacionalinė religija, kad čia jų unikalūs dievai. Bet forma, į kurią tas pagoniškas tikėjimas yra įdėtas, labai paveikta religinio daoizmo sistemos. O kadangi paklausėte, kaip tos idėjos pasikeitė Japonijoje, svarbu yra tai, kad Kinijoje mes dar galime jas atskirti, ir jų kultūroje randame pavyzdžius, kaip kinai stengėsi atsikratyti budizmo kaip nesavo, Konfucijaus sekėjai puolė budistus ir t.t., o Japonijoje žemyninės idėjos susigyveno harmoningiau.

Iš budizmo formų Japonijoje – tiesa, su budizmu taip atsitiko beveik visur – atsirado tokie reiškiniai kaip honji suijaku (šventieji globėjai, Budos ar bodisatvų reinkarnacijos šinto dievybėse – PS past.), kai šinto dievybės ir budistiniai veikėjai japonų sutapatinami, ir atskirose budistinėse šventyklose taip pat yra šinto altoriai. Arba jeigu budistų šventykla statoma ant kokio nors švento kalno, būtinai reikia konkretizuoti santykį su to kalno dievybe – tai kažkas tokio, kas Siddharthos Gautamos Indijoje būtų visiškai neįmanoma.

PS: Japonija geografiškai gana izoliuota nuo žemyno. Vis dėlto, ar japonai tapatinasi su Azijos kontinentu, ar Antrojo pasaulinio karo laikų nacionalistinis šūkis „Azija – azijiečiams“ tebuvo ideologinis įrankis?

RR: Ir taip, ir ne. Viena vertus, japonai labai gerai suvokia, kad jie yra pirmieji besimodernizuojantys Azijoje. Net per Antrąjį pasaulinį karą ir prieš tai buvusi retorika – „Tolimųjų Rytų bendrojo klestėjimo sfera“ (angl. Co-prosperity sphere) – rodo, kad japonai – panašiai kaip rusai Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo – save vaizdavo kaip išlaisvintojus: jie, japonai, padėjo kitoms Azijos tautoms išsilaisvinti nuo Vakarų kolonializmo, ir dabar kartu kurs bendrą azijietišką ateitį. Bet iš tikrųjų japonai tais laikais patys norėjo užimti tą kolonizatorių vietą. Pati retorika ir tai, ką administracija vykdė, rodė, kad japonai save sutapatino su azijiečiais. Bet šiais laikais yra kitaip. Pavyzdžiui, kalbant apie japonų ryšius su užsieniečiais, jie iš aukšto bendrauja su kitais azijiečiais, juos laiko tarsi žemesniais negu baltieji žmonės, atvykę iš Vakarų.

PS: Kiek svarbus Japonijos tapatybei kitas atskaitos taškas, tai yra Vakarai? Kaip tas santykis interpretuojamas nuo Meiji laikų (1868-1912 m.), po Antrojo pasaulinio karo ir dabar?

RR: Pirma reikia pasakyti, kad Vakarai Japonijoje dažniausiai reiškia Ameriką (nors iš tikrųjų ji Japonijos atžvilgiu yra Rytai). Vakarai Japoniją apstulbino savo technologine galia ir beveik niekuo kitu. XIX a. vid. Matthew Perry juodieji laivai, kurie, nepaisant vėjo krypties, galėjo plaukti ten, kur norėjo, japonams padarė labai didelį įspūdį (anksčiau vienintelis istorijoje bandymas okupuoti Japoniją – XIII a. mongolų invazija – žlugo, nes sutrukdė vėjas, todėl japonai tikėjo, kad jų šalį saugo per vėją pasireiškianti dievų galybė – PS past.). Ir vėliau japonų slaptas kompleksas visada buvo tai, kad reikia pasivyti Vakarus technologine prasme, bet nepasidaryti Vakarais kultūrine prasme. Čia toks dvilypis jausmas. Ir, kad ir kaip keista, patys šalies modernizatoriai buvo tie, kurie aršiausiai norėjo iš šalies išvaryti vakariečius. Jiems reikėjo modernizuoti savo šalį ne tam, kad ji taptų panaši į Vakarus, o tam, kad sugebėtų Vakarams „duoti į snukį“. O vėliau tas „nekenčiu ir myliu“ santykis tęsėsi tokiu pavidalu, kad daugelis japonų intelektualų pasisėmė iš Vakarų idėjų tam, kad kritikuotų savo šalį, savo šalies kultūrinę-visuomeninę sistemą, bet tai nereiškė, kad jie savo šalies nemylėjo. Modernizacija, kaip ir daug kas iš japonų patys sakė, Japonijoje visada buvo paviršutiniška. Buvo apsivelkama vakarietiškais drabužiais, bet neperimami vakarietiško mąstymo būdai.

PS: O kaip tas santykis pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo? Ar tai vis dar buvo tas kompleksas atsigauti, pasivyti Vakarus ir juos pralenkti?

RR: Taip, tiktai reikia pasakyti, kad Japonija po Meiji restauracijos labai sparčiai daug ką pasiekė. Bet Vakarai čia padarė esminę klaidą, nes jie vis tiek nepripažino japonų lygiais. Kai kada jau atrodė, kad viskas eina geryn, pavyzdžiui, buvo pasirašyta britų ir japonų sutartis dėl bendradarbiavimo (1902 m.), bet kai Japonija pasidarė per stipri, Vakarai įsikišo ir išsprendė konfliktus savo naudai. Taip jie parodė japonams, kad jie gali vaikščioti, apsirengti vakarietiškai, bet vis tiek lieka azijatai ir žemesni padarai. Tai, galima sakyti, stūmė japonus į Antrąjį pasaulinį karą prieš Antantę, nes Antantė turėjo stipriausias pozicijas Ramiojo vandenyno baseine ir elgėsi labiausiai imperialistiškai. Japonai su tuo save priešino. Bet pradžioje jie save priešino politinei sistemai, visam tam kolonializmui ir Vakarų imperializmui kaip tokiam, norėjo jį sunaikinti.

Japonai iš principo užsienio politikoje niekada nebuvo agresyvūs, besiskverbiantys į kitur. Antrasis pasaulinis karas ir Korėjos epizodai, ko gero, buvo išimtys. Paprastai japonai kitų valstybių nepuolė. Tai atėjo su naujaisiais laikais, nes moderni, išsivysčiusi, modernizuota šalis taip elgiasi. Tai buvo matyti iš Vakarų pavyzdžių: ir prancūzai, ir anglai, ir amerikiečiai – visi ką nors užpuolė. Po Antrojo pasaulinio karo jie prisitaikė prie bendrosios sistemos, bet liko tas noras pasivyti Vakarus ekonomiškai ir tapti stipresniais.

PS: Kaip būtų galima tą santykį apibūdinti dabar, kai japonai jau ir pasiviję, ir technologiškai pralenkę Vakarus? Ar yra dabar koks nors tikslas, ar tas santykis keičiasi?

RR: Santykis keičiasi. Pirmas dalykas – Japonija pamažu ima ant savo pečių vis daugiau atsakomybės už globalius reikalus. Japonai dalyvauja Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijose. Tai atėjo labai sunkiai, nes niekas to nenorėjo. Tam yra priežasčių. Japonų kariai nebuvo laukiami, pavyzdžiui, kitose Azijos šalyse: po Antrojo pasaulinio karo liko nuoskaudų, ir buvo norima, kad tai nepasikartotų. Kita vertus, japonų kultūros vidinė sankloda, struktūros ỹra dėl to, kad veikia platesni kontekstai. Net ir ekonominės struktūros šiek tiek yra skirtingos nuo Vakarų savo organizaciniais principais, jie ne visada suderinami, nelabai gali veikti kartu su vakarietiškomis struktūromis.

PS: Paskutinis klausimas – ar galima sakyti, kad skiriasi regioninės tapatybės, į kurias orientuojasi politinis elitas, ir į kurias orientuojasi gyventojai, verslas, kažkokios neformalios, nepolitinės struktūros?

RR: Politinės struktūros – tai visų pirma vyriausybė, kuri yra labai proamerikietiška, bet kartu nacionalistinė, labiau nacionalistinė nei kai kurios kitos. Man atrodo, kad japonų verslas labai domisi, kas vyksta aplinkinėse šalyse, jam įdomesni Kinijos procesai nei politikams. Tai, kad Kinija šalia vystosi tais pačiais tempais, ir kad praeityje Japonija iš dar blogesnės situacijos nei Kinija yra dabar padarė šuolį, kelia nerimą. Todėl verslo pasaulis norėtų dalyvauti tame vystymesi. Bet šiuo klausimu yra daug skirtingų nuomonių.

PS: Ačiū už pokalbį.

                                                                   Parengė Indrė Balčaitė ir Daiva Repečkaitė