Ką bendro turi XVIII a. pabaigoje gyvenęs filosofas Imannuelis Kantas ir XX a. viduryje susikūrusi karinė bei politinė organizacija NATO? Be fakto, jog tiek I.Kanto filosofija, tiek NATO yra svarbios Vakarų civilizacijos istorijos dalys, tarp jų galima atrasti dar vieną – ir gana intriguojantį – sąlyčio tašką.
—
Amžinosios taikos vizija
1795 m. pasirodžiusiame traktate „Į amžinąją taiką“ I.Kantas išsakė įsitikinimą, kad taikos būklė taip žmonių nėra natūrali, ir todėl ją reikia įsteigti. Kaip būdą tai padaryti, filosofas nurodė „taikos sąjungos“ sukūrimą.
I. Kantas įsivaizdavo, jog tai turėtų būti laisvų valstybių federacija, prie kurios šalys jungtųsi laisva valia, suvokdamos, kad narystė tokioje sąjungoje yra geriausias būdas išsaugoti bei garantuoti laisvę sau pačiam ir kitoms sąjunginėms valstybėms. Kiekviena nauja laisvų valstybių federacijos narė prisidėtų prie tautų susitarimo paklusti tarptautinei teisei taikos vardan.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog žodis „federacija“ čia nėra susijęs su atskirų valstybių suvereniteto apribojimu. Pagal I. Kanto viziją, laisvų valstybių federacijoje neegzistuotų santykis tarp viršesnio ir paklūstančio. Tiesiog visos apsišvietusios ir taikos trokštančios šalys bendradarbiautų, siekdamos bendro tikslo.
Palaipsniui federacija apimtų visas pasaulio valstybes ir taip atvestų prie amžinosios taikos. O impulsas tokiai sąjungai atsirasti, I. Kanto manymu, turėtų būti kokios galingos ir apsišvietusios tautos tapimas respublika.
Amerikiečiai – „išrinktoji“ tauta?
Respublikine I.Kantas laikė tokią santvarką, kuri remiasi trimis principais. Pirma, visuomenės nariai turi būti laisvi (kaip žmonės), antra, jie turi priklausyti nuo vienos bendros įstatymų leidybos ir, trečia, privalo egzistuoti piliečių lygybė.
Istorija rodo, jog pirmasis valstybinės reikšmės dokumentas, kuriame deklaruojamos aukščiau išvardintos vertybės, buvo Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės Deklaracija.. Šiame 1776 m. paskelbtame dokumente amerikiečių tautos atstovai pareiškė, kad laiko akivaizdžiomis tiesomis tai, jog visi žmonės gimsta lygūs, o asmens laisvė yra neatimama Kūrėjo dovana. Be to, pačiame pirmajame 1787 m. priimtos JAV Konstitucijos straipsnyje skelbiama, kad visos įstatymu leidybos galios suteikiamos Jungtinių Valstijų Kongresui.
Taigi XVIII a. pabaigoje Jungtinėse Valstijose bent teoriškai jau buvo įgyvendintos visos trys sąlygos, kurias I. Kantas kėlė respublikinei santvarkai. Ar tai reiškia, jog amerikiečiai ir yra ta „išrinktoji“ tauta, kuriai lemta tapti tautų federacinio vienijimosi centru bei taikos nešėja? Sprendžiant iš vėlesnių istorijos įvykių, toks variantas neatrodo pats neįtikinamiausias.
Taikos sąjunga jau įkurta?
Po Antrojo pasaulinio karo vykdyta ekspansionistinė Sovietų Sąjungos užsienio politika, kurios tikslų net nebuvo bandoma slėpti, privertė JAV susirūpinti ne tik savo, bet ir kitų laisvės bei demokratijos vertybes išpažįstančių valstybių reikalais. Siekdamos užkirsti kelią ginkluotiems konfliktams Europoje, 1949 m. JAV susitarė su Kanada ir dar dešimčia Vakarų Europos šalių dėl Šiaurės Atlanto sutarties pasirašymo. Šia sutartimi buvo įkurta veiksmingiausia XX amžiaus tarptautinė organizacija – NATO.
Kokios paralelės išryškėja, NATO lyginant su I. Kanto laisvų valstybių federacijos vizija? Visų pirma – tai tikslų panašumas. Šiaurės Atlanto sutartyje skelbiama, jog NATO narės yra pasiryžusios užtikrinti taiką, o taip pat ir individo laisvę bei teisės viršenybę. Taigi NATO svarbiausi tikslai – taika ir respublikinės santvarkos (kaip ją suprato I. Kantas) vertybių puoselėjimas.
Kitas panašumas – galingos tautos vaidmuo taikos užtikrinimo procese. JAV, kurioms, kaip matėme, yra būdingos visos respublikinės santvarkos savybės, visą NATO gyvavimo laikotarpį išliko neabejotinai svarbiausia Aljanso valstybė.
Galiausiai organizacinė NATO struktūra taip pat atitinka laisvų valstybių federacijos modelį. Aljansas yra tarpvyriausybinė organizacija ir neturi viršvalstybinės galios savo narių atžvilgiu, šalys stoja į NATO savo noru, o sprendimai šioje organizacijoje priimami tik pritariant visoms valstybėms narėms.
Kelias į taiką nebus lengvas
Kaip matyti, NATO tikrai primena taikos sąjungą, apie kurią savo traktate rašė I.Kantas. Bet, ar tai reiškia, jog amžinoji taika jau nebe už kalnų?
Atsakymas, deja, yra neigiamas. Yra bent pora kliūčių, kurios iškyla pasaulio bendruomenės kelyje į amžinąją taiką. Pirma, tai yra kultūriniai įvairių tautų skirtumai. Į akis krenta faktas, kad NATO šiuo metu priklauso tik devyniolika iš daugiau nei dviejų šimtų pasaulio valstybių. Ir, tiesą sakant, mažai tikėtina, jog ši proporcija artimiausiu metu ženkliai pakistų. Net jei NATO koncepcija pasikeistų ir ši organizacija savo tikslu laikytų taikos užtikrinimą ne tik Šiaurės Atlanto regione, bet ir visame pasaulyje, dabartiniai išpažįstamų vertybių skirtumai tarp įvairių tautų atrodo labai sunkiai suderinami.
Šiandien neįmanoma numatyti, kiek laiko prireiks, kol visų (ar bent daugumos) tautų vertybių skalės viršūnėje įsitvirtins pasaulinės taikos idealas, nustumdamas į šalį įtarumą bei nepasitikėjimą kitaminčiais. Belieka tik kantriai laukti, nes bandymai prievarta atverti „netikėliams“ akis, pasak I. Kanto, būtų didelė klaida.
Kita kliūtis, siekiant amžinosios taikos idealo, yra globalaus mąstymo trūkumas. Puikiausias to įrodymas – dažni nuomonių išsiskyrimai net tarp pačių NATO valstybių narių, kurios dėl bendrų vertybių lyg ir sutaria. Įvairūs ginčai kyla dėl to, kad politiniai lyderiai daugiausia rūpinasi tik siaurais savo šalies interesais ir nesugeba suprasti, jog kai kurios jų nuolaidos, padarytos dabar, ilguoju laikotarpiu teigiamai paveiktų viso pasaulio gerovę. Tik tuomet, kai valdžios elitas suvoks, kad pasaulinė taika yra raktas, padėsiantis išspręsti visas kitas vidaus bei užsienio politikos problemas, tautų bendradarbiavimas taps vaisingas.
Vilties prarasti neturėtume
Žmonijos kelyje į amžinąją taiką iškylantys sunkumai atrodo beveik neįveikiami. Tad kas gi tuomet neleidžia prarasti vilties, jog tikslas vis dėlto bus pasiektas?
Atsakymas yra labai paprastas: alternatyvos tautų bendradarbiavimui taikos vardan paprasčiausiai nėra. Arba visos valstybės pažaboja savo ambicijas ir prisijungia prie sutarties, kuria atsisakytų prievartos naudojimo tarptautiniams ginčams spręsti, arba, pasak I. Kanto, randa amžinąją taiką didžiulėje kapinių duobėje.
Belieka tikėtis, kad žmonija pasirinks pirmąjį variantą, ir – galbūt truputį naiviai – spėlioti, jog NATO veikla taps sunkaus ir ilgo kelio į amžinąją taiką pradžia.
—
KOMENTARAS: Ar I. Kanto tautų federaciją galima laikyti teoriniu NATO analogu?
Prof. Alvydas Jokubaitis
Prieš kelis metus TSPMI delegacija lankėsi Immanuelio Kanto gimtajame mieste – Karaliaučiuje. Kaip sudėtinė šio oficialaus vizito dalis buvo numatyta diskusija apie jo traktatą „Į amžinąją taiką“. Diskusija nepavyko, tačiau įsiminė vienas jos epizodas. Kaliningrado universiteto profesorius Leonardas Kalinikovas bandė įrodyti, kad Kantas nepritartų NATO veiksmams Kosove. Kadangi buvau NATO veiksmų Jugoslavijoje šalininkas, pabandžiau įrodyti priešingą dalyką. Tai buvo tikrai nelengvas uždavinys. Nuosekliai laikantis Kanto požiūrio į valstybės suverenitetą, šis autorius tikrai atsiduria serbų, o ne NATO pusėje.
Paskutinį dešimtmetį vis labiau aiškėja, kad mes ir Kantas mąstome kitomis kategorijomis. Kantas buvo įsitikinęs, kad valstybės suverenitetas yra šventas dalykas. Tuo tarpu mes vis labiau pradedame akcentuoti žmogaus teisių idėją. Pradeda skirtis mūsų ir didžiojo filosofo patyrimas. Kantas tikrai nieko nežinojo nei apie du pasaulinius karus, nei apie etninius valymus, globalizaciją ar JTO pripažintą žmogaus teisių deklaraciją.
Nemanau, kad Kantas gali būti traktuojamas kaip koks nors ypatingas JTO ir ES idėjų pagrindėjas. Abi šios organizacijos jau seniai viršija jo keltus reikalavimus Tautų federacijai. Dar sunkiau kalbėti apie jo požiūrį į NATO. Reikėjo nepaprastai didelės vaizduotės, kad XVIII amžiaus pabaigoje įsivaizduotum tokią organizaciją kaip NATO. Siūlau tokį problemos sprendimą: Kanto politinės filosofijos intencijos gali būti suderintos su NATO sumanymu, nors, kita vertus, reikia pripažinti, kad kai kurie jo įsitikinimai iš tikrųjų yra nesuderinami su dabartiniais šitos organizacijos veiksmais.
Povilas Žielys