Pastaruoju metu labai dažnai girdimas pavadinimas „NATO“, bet ar mes iš tiesų žinome pakankamai apie šią organizaciją? Šiame naujųjų technologijų amžiuje nėra sunku susirasti norimos informacijos, tačiau toli gražu ne visi tam turi laiko ir noro. Tad straipsnyje pabandysime pateikti naudingų žinių, susijusių su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.
NATO chronologija
1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis – tai reiškė teorinį Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO; angl. North Atlantic Treaty Organization) įsteigimą. Objektyvios priežastys, susiklosčiusios po Antrojo pasaulinio karo, t.y., SSRS ir komunizmo keliama grėsmė Europos kontinento taikai ir stabilumui, prasidėjęs Šaltasis karas tarp JAV ir SSRS, privertė Vakarų valstybes suartėti ir sukurti šį karinį bloką. Sutartį pasirašė JAV, Kanada ir 10 Europos šalių – Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija. Pagrindinis tikslas – kolektyvinės gynybos pastangomis užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą.
1951 m. balandžio 2d. netoli Paryžiaus įsteigta Jungtinių pajėgų Europoje Vyriausioji vadavietė. Ši data laikoma NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, funkcionavimo pradžia.
1952 m. vasario 18d. Graikija ir Turkija tapo NATO narėmis. Tai buvo pirmasis NATO plėtimasis, priimtos dvi strategiškai svarbios valstybės. Graikija – vienintelė narė Balkanuose, taigi, savaime suprantama, gali būti atramos taškas šiame regione, taip pat jai priklauso vienintelis vandens kelias į Juodąją jūrą. Iš jos teritorijos labai patogu stebėti ir prireikus vykdyti operacijas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Turkija – tarsi tiltas tarp krikščioniškos Europos ir islamiškos Azijos dalies. Kita vertus, NATO, priimdama šias dvi valstybes, susikūrė papildomų sunkumų, nes Graikija ir Turkija nuolat konfliktuoja tarpusavyje ir niekaip nepasidalija įtakos zonomis.
Įdomus faktas, kad 1954 m. kovo 31d. SSRS pasiprašė būti priimta j NATO. Aišku, kad tokios SSRS, kokia ji buvo tuo metu, nebuvo galima priimti, todėl ir jos prašymas buvo atmestas.
Po ilgų ginčų ir derybų 1955 m. gegužės 5d. Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) tapo NATO nare. Ji buvo strategiškai svarbi sąjungininkų pajėgų perdislokavimui, NATO visai priartėjo prie SSRS kontroliuojamos teritorijos, įgijo tiesioginę sieną su ja; tuo sužlugdyti SSRS planai išplėšti VFR iš Vakarų struktūrų. Vokietija de facto svarbiausia narė Europoje, kuri visą laiką tenkinosi nerašytu Aljanso europinės politikos devizu „įtraukti amerikiečius, atremti rusus ir pritildyti vokiečius (angį. Americans -in, Russians – out, Germans – down).
1966 m. kovo 10d. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pareiškė, kad Prancūzija pasitraukia iš integruotų NATO karinių struktūrų, tačiau ne iš Aljanso apskritai. Šis de Golio žingsnis buvo susijęs su tuo, kad jis siekė NATO reformos – Vašingtono vaidmens susilpninimo ir atitinkamo Paryžiaus pozicijų NATO sustiprinimo, bet nesusilaukė pritarimo. Transatlantinė organizacija sugebėjo atlaikyti šitą išbandymą.
1982 m. gegužės 30d. Ispanija priimta į NATO. Ji tapo vėliausiai į NATO įstojusia Vakarų Europos valstybe ir iki šiol taiko tam tikrus apribojimus. Vėlyvą narystę daugiausia nulėmė šalies nepažeidžiamumo įspūdis, palankios geografinės sąlygos, leidusios Ispanijai likti Europoje kylančių konfliktų nuošalyje. Vakarų valstybės buvo suinteresuotos Ispanijos įstojimu į NATO, jau vien dėl narystės stabilizuojančio poveikio šalies demokratinėms reformoms.
1989 m. laikytini NATO lūžio metais. Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės ir politinės Vakarų Europos padėties stabilumą, tačiau, jam pasibaigus, iširo pagrindinė NATO grėsmė SSRS ir jos inicijuota Varšuvos sutarties organizacija, taigi turėjo keistis ir pats Aljansas. Buvo puiki galimybė atkreipti dėmesį į naujas grėsmes – vidinį šalių nestabilumą, ypač pokomunistinių valstybių, ekologines ir ekonomines grėsmes, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei narkotinių medžiagų platinimą, nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą, etninius konfliktus, nusikaltimus prieš žmoniją ir t.t. Kova su šiomis grėsmėmis padeda užtikrinti tiek nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą, taigi pagrindinis NATO uždavinys – kolektyvinė gynyba – realizuojamas.
1991 m. lapkričio 7-8d. NATO valstybių vadovų susitikime Romoje paskelbta nauja strateginė koncepcija, kuri yra pagrįsta dialogu ir bendradarbiavimu, kartu siekiant išlaikyti bendros gynybos pajėgumus. Ši koncepcija taip pat apima bendrus taikos, stabilumo ir ekonominio vystymosi siekius, karinių pajėgų sumažinimą ir jų restruktūrizavimą. Neatskiriama šios strategijos dalimi tapo buvusių komunistinių valstybių laipsniškas integravimas į Vakarų struktūras. Integracija prasidėjo, kai 1991 m. gruodžio 20d. įvyko steigiamasis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos susitikimas, ir jame be NATO narių dalyvavo 6 buvusio Varšuvos pakto bei 3 Baltijos valstybės.
1994 m. sausio 10-11d. įvykęs Aljanso valstybių vadovų susitikimas Briuselyje patvirtino Taikos partnerystės programą, į kurią sėkmingai įsitraukė postkomunistinės valstybės, drauge ir Lietuva. Taip pat susitikime pritarta NATO plėtrai į Rytus.
1999 m. kovo 12d. Čekija, Vengrija ir Lenkija tapo visateisėmis NATO narėmis. Tai svarbus Aljanso žingsnis į priekį, nes priimtos buvusios komunistinio bloko šalys. Negalime kalbėti apie šios plėtros strateginius privalumus, nes šių šalių teritorijoje negali būti dislokuotas masino naikinimo ginklas ir rytinio sparno saugumas iš esmės priklauso tik nuo naujųjų narių karinio pasirengimo ir vykdomos užsienio politikos. Pats priėmimas susijęs su noru puoselėti demokratines vertybes ir tuo pačiu užtikrinti regiono stabilumą.
1999 m. balandžio mėnesį įvyko jubiliejinis Aljanso valstybių vadovų susitikimas Vašingtone, NATO įkūrimo 50-mečio minėjimas. Priimta nauja strateginė koncepcija XXI amžiui, pagal kurią NATO imsis krizių sureguliavimo vaidmens euroatlantinėje erdvėje. Patvirtinta NATO „atvirų durų“ koncepcija ir priimtas „Narystės veiksmų planas“, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO.
Kaip matome, NATO nebėra vien tik karinė organizacija – dabar ji sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose gyvenimiškai svarbiose srityse.
Kas toliau?
Gintautas Zaleckas
Nato yra niekas,pinigu plovimo masina, o jeigu kas rimto ivyksta jie tyli, arba lozungais kalba. O rusai daro ,dabar ir Lukosenka parode kad jam nusisik ant nato, eu,ir us. O jus vis zaidziat su jais. Nelaukit kol Putinas visai senas bus. Jis tada tikrai paleis