Redakcijos žodis: Naujas mesijas tautos orumui

 

Ironiška, tačiau beveik tiesa

Kiekviena bendruomenė, susivokusi, jog ji yra vienoks ar kitoks vienetas — geografinis, kultūrinis ar nacionalinis – visais laikais jautė poreikį kažkuo didžiuotis. Be abejo, tuo, kas sava, artima, tuo, kas „mūsų ir niekieno kito“. Lietuviai, dėl visiškai objektyvių istorijos vingių, lėmusių mūsų dabartį, jaučia itin didelį norą turėti kuo didžiuotis. Ir nieko čia nuostabaus, juk nuolat dusinami svetimų rankų žmonės privalėjo bent ką puoselėti savose širdyse.

Tačiau šiandien Lietuvą ėmė persekioti gili stabų krizė: per eilinę karčios statistikos dozę, išgirstą per žinias, paaiškėja, jog Lietuva ES valstybių gyvenimo lygį pasieks per 31, kai tuo tarpu Latviai per 27, o broliai estai per begėdiškai trumpus 19 metelių. Ir kaip ramiai gyventi po tokių naujienų? Po to dar sužinai, jog koks nors Europos laikraštis Vilnių vėl priskyrė „motulei“ Rusijai, ir to dar negana – net mūsų amžinieji fetišai, mūsų dievai, pagrindiniai pasididžiavimo objektai, – krepšininkai – sugeba pralaimėti. Tai kuo gi paprastam lietuviui didžiuotis, kuo guostis tokioje pilkoje, niūrioje kasdienybėje.

Man rodos, šioje stabų saulėlydžio situacijoje paskutinius keletą metų mus iš bėdos vis ištraukia NATO, tapęs tarsi kokiu mesiju, į kurį krypsta tautinio orumo ištroškę žvilgsniai. Kada gi daugiau, jei ne per televizijos reportažą apie Lietuvos pasiekimus kelyje Šiaurės Atlanto aljanso link, paprastas pilietis gali klausytis aukštai iškėlęs galvą ir slapta kišenėje rodyti špygą kaimynams latviams bei estams, kurie ir vėl „truputėlį atsilieka“. Kada gi daugiau tikėjimą beprarandąs tūlas tautietis katalikas gali sau leisti pasakyti, jog, nepaisant visų negandų ir neteisybių, Dievas vis dėlto yra, nes bent taip parodo kaimynams protestantams, kad Eurovizija dar ne viskas. O koks balzamas širdžiai būna pono G. Robertsono žodžiai, kad mes sėkmingai einame teisingu keliu. Juk, rodos, taip retai mes jį surandame – tą teisingą kelią…

Bet ne tik dėl to mes einame šiuo keliu. Kai kažkas visai šalia iš savo šalies išprašo amerikietiškus „hamburgerius“, kai kiti visai netoli pradeda sapalioti niekus apie Vilniaus krašto nuosavybės klausimą, nejučia susimąstai, kad gal ir visai neblogai būtų pakliūti ten, kur mus net ir mažus kažkas gerbtų, kur pirmą kartą per savo audringą istoriją pasislėptume už tvirtesnio peties, ir, valiūkiškai parodę liežuvį visiems didelių imperinių ambicijų slegiamiems dėdėms, šiek tiek ramiau atsikvėptume. Nors šaltasis karas ir baigėsi, nelaukime, kol vėl prasidės kažkas panašaus. Pasirūpinkime rogėmis vasarą. Ir tai ne tik tautinio pasididžiavimo klausimas…

Donatas Bedulskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.