Diskusija dėl Europos Sąjungos ateities: kuo baigsis ginčas tarp federalistų ir tarpvyriausybininkų

Jau metus Briuselyje posėdžiauja Konventas dėl Europos Sąjungos (ES) ateities. Jo tikslas – parengti pasiūlymus Tarpvyriausybinei konferencijai dėl to, kaip ateityje turėtų būti organizuota išsiplėtusi ES bei kokį vaidmenį Sąjunga turėtų vaidinti pasaulio politikoje.

Artėjanti plėtra – nemažas išbandymas ES. Netrukus narių skaičius Bendrijoje išaugs beveik dvigubai. Taigi vienas pagrindinių iššūkių – kaip ateityje užtikrinti efektyvų Sąjungos darbą? Reikia pripažinti, jog 25, o eventualiai ir daugiau narių turėsianti ES turi būti reformuota. Kitu atveju žodis “krizė” mūsų žodyne bus gana dažnas.

Dar vienas galvosūkis, kurį šiandien sprendžia ES – koks turi būti Europos vaidmuo pasaulyje. Jei Sąjunga nori tapti rimtu tarptautiniu žaidėju, vien ekonominio ramsčio neužtenka. Glaudesnis bendradarbiavimas politikos bei gynybos srityje yra būtinas. Ar Europos valstybės tam yra pasiruošusios ir kiek toli šiuo keliu jos gali eiti, neaišku. Neatrodo, jog labai toli.

Šie klausimai vienas su kitu labai susiję. Kokia bus ES užsienio politika, priklauso nuo to, kaip Sąjunga bus organizuota.

Konvento svarba

Konventas neturi teisinio statuso ir yra tik paruošiamasis etapas, tačiau atmesti jo siūlymus ES vyriausybių vadovams bus sunku. Ir tam yra kelios priežastys. Visų pirma, pati Konvento sudėtis lemia tai, jog šalių vyriausybių bei parlamentų balsas jau dabar yra girdimas. Kita vertus, šalia Konvento vykstanti plati visuomeninė diskusija procesui suteikia nemažai legitimumo.

Tai šiandien suprantama ir Konvente, ir kai kurių valstybių sostinėse. Pirmiausia – Berlyne ir Paryžiuje. Prasidėjus lemiamam diskusijų etapui, norą dalyvauti Konvento posėdžiuose pareiškė Vokietijos bei Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. Akivaizdu, jog tai ne sutapimas. Ir tikrai ne atsitiktinis žingsnis. Tiek Paryžiui, tiek Berlynui rūpi, koks bus baigiamasis Konvento dokumentas. Jie aktyviai dalyvauja diskusijoje bei daro jai nemažą įtaką.

Prieš metus valstybių atstovai į Konventą rinkosi diskutuoti, o šiandien atrodo, jog konkretus rezultatas yra nemažiau svarbus už pačią diskusiją. Anksčiau buvo užsimenama tik apie pasiūlymų paketą, o dabar kalbama apie ES Konstitucinės sutarties projektą.

Yra ir gana praktiškas paaiškinimas, kodėl vyriausybės rimtai žiūri į diskusiją Konvente. Rasti kompromisą dėl esminių Sąjungos reformų nėra paprasta, todėl kiekviena diskusija, kurios metu galima ieškoti sutarimo, yra naudinga.

Praėjusių metų spalio mėnesį Konvento pirmininkas Valery Giscardas d’Estaingas jau pristatė naujos Konstitucinės sutarties rėmus. Naujoji sutartis turėtų pakeisti šiuo metu egzistuojančias Bendrijų bei Sąjungos steigimo sutartis.

Diskusijos darbotvarkė

Konvento prezidiumas iki birželio mėnesio tikisi paruošti ES Konstitucinės sutarties projektą. Tačiau tokiu optimizmu trykšta ne visi. Laiko susitarti lieka vis mažiau, o pasiūlymų – tik daugėja. Gali būti, jog iki Graikijos pirmininkavimo pabaigos Konventas sutarties projekto nespės parengti.

Diskusija Konvente vyksta labai dinamiškai, todėl dar sunku pasakyti, kaip atrodys galutinis Konstitucinės sutarties projektas. Šiandien galima kalbėti tik apie tendencijas bei rimčiausius pasiūlymus.

Vienas tokių – dar praėjusiais metais Konvento Prezidiumo pristatytas pirminis Konstitucinės sutarties projektas. Pastaroji iniciatyva buvo gana palankiai sutikta kaip žingsnis į priekį, tačiau kai kurie kontraversiški pasiūlymai išryškino kompromiso stoką Konvente. Tarp tokių pasiūlymų galima paminėti: naują Sąjungos pavadinimą (Jungtinė Europa, Jungtinės Europos Valstijos, Europos Bendrija), išstojimo (ar pašalinimo) iš ES galimybę, Europos tautų kongresą, kurį sudarytų nacionalinių parlamentų bei Europos Parlamento atstovai, ir kuris turėtų padidinti nacionalinių parlamentų įtaką Sąjungos politikoje, ES Tarybos Prezidento (Pirmininko) instituciją, kuri leistų ES aktyviau dalyvauti tarptautinėje politikoje.

Pastarasis pasiūlymas, kuris neseniai buvo pakartotas ir bendrame Prancūzijos bei Vokietijos pasiūlymų pakete, suskaldė Konventą į dvi aiškias stovyklas. Vienoje – didžiosios valstybės, remiančios šį pasiūlymą, kitoje – mažosios valstybės, norinčios išlaikyti rotacijos Taryboje principą. Šalys kandidatės atsidūrė antrojoje stovykloje. Pasak jų, renkant Tarybos Pirmininką būtų pažeistas valstybių lygiateisiškumo principas bei iškreipta dabartinė pusiausvyra tarp institucijų.

Nemažai ginčų kyla ir dėl konkrečių Konstitucinės sutarties nuostatų. Vasario mėnesio pabaigoje Prezidiumo parengtame papildytame sutarties projekte teigiama, jog Sąjunga ateityje turi būti organizuota federaciniu pagrindu. Ši formuluotė Konvente yra priimtina toli gražu ne visiems. Diskusijos kyla ir dėl to, ar pirmame Konstitucinės sutarties straipsnyje greta pagarbos nacionaliniam savitumui reikia paminėti, jog Sąjunga gerbia ir valstybių narių suverenitetą. Tai vienas principinių klausimų. Ir nuo atsakymo priklausys, ar suverenumo šaltiniu ateities ES išliks valstybės narės.

Federalistų ir tarpvyriausybininkų ginčas

Iš viso to, kas čia buvo pasakyta, ryškėja viena tendencija. Nuo pat Bendrijos įkūrimo egzistuojanti takoskyra tarp bendrijos ir tarpvyriausybinio metodo šalininkų pastebima ir šioje diskusijoje. Kartais tai – didžiųjų-mažųjų valstybių priešprieša, kartais – takoskyra tarp tradiciškai prointegracinių ir kiek skeptiškesnių valstybių. Tačiau neatrodo, jog kuri nors pusė turėtų akivaizdesnį pranašumą. Iš artėjančios plėtros naudos tikisi gauti ir vieni, ir kiti.

Gilesnės integracijos šalininkai trina rankas, nes pagaliau jų siūlomas federacinis Europos modelis, atrodo, yra vienintelė alternatyva išsiplėtusiai Sąjungai. Kitaip, pasak jų, dvidešimt penkis, o eventualiai ir daugiau narių turėsianti ES negalės veikti.

O Europos skeptikai džiaugiasi, jog, Bendrijai išsiplėtus, federalistų svajonė turės būti pamiršta. Jų teigimu, skirtumai tarp dvidešimt penkių ar dvidešimt septynių valstybių bus tokie dideli, kad gilesnė integracija taps tiesiog neįmanoma.

Iš tikrųjų ir vieni, ir kiti yra teisūs. Bet kompromisas pasirodo nėra jau toks neįmanomas. Išsiplėtusioje ES didžioji dalis sprendimų iš tiesų turėtų būti priimami balsų dauguma, kaip mano gilesnės integracijos šalininkai, tačiau ir Sąjunga turėtų apsiimti mažiau, kaip nori skeptiškesni europiečiai.

Po Konvento

Konventas savo pasiūlymus pateiks Tarpvyriausybinei konferencijai, kurioje ir turėtų būti priimti sprendimai dėl ES ateities. Kada vyks konferencija, kol kas sunku pasakyti. Vieni norėtų, jog ji prasidėtų ir baigtųsi dar šiais metais, kiti gi mano, jog konferencija darbą turėtų pradėti kitų metų pradžioje, o baigtis ne anksčiau nei įsigalios stojimo į ES sutartys su 10 naujų narių.

Suprantamas kai kurių valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos) noras, jog Tarpvyriausybinė konferencija įvyktų dar iki plėtros. Nors kandidatės nėra reiklios, susitarti 15 būtų lengviau nei 25 (sprendimai Tarpvyriausybinėje konferencijoje priimami vienbalsiai). Kaip, beje, suprantamas ir naujųjų narių noras dalyvauti priimant sprendimus dėl Sąjungos, kurioje joms reikės gyventi, ateities.

Vis dėl to galima spėti, jog paskubinti įvykių nepavyks. Žinant, koks ambicingas uždavinys yra parengti ES Konstitucinę sutartį, galima prognozuoti, jog artėjanti Tarpvyriausybinė konferencija bus viena ilgiausių Sąjungos istorijoje, ir nesvarbu, kada ji prasidės, susitarti iki plėtros pabaigos, tikėtina, nepavyks.

Margiris Abukevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.