Lietuvoje kalbama, kad galbūt jau 2006 metais prisijungsime prie Europos pinigų sąjungos (angl. European Monetary Union, EMU). Tokioms kalboms pretekstą davė Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino pareiškimas šių metų sausio 16-ąją, kuriame jis teigė, kad šalis galėtų tapti Europos Bendrijos pinigų sąjungos nare artimiausiu įmanomu metu.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) 2004-aisiais, dar mažiausiai dvejus metus (bent iki 2006 m.) litas turės būti vadinamajame Valiutų kursų mechanizme. Iš esmės tai reiškia, kad dvejus metus litas turės nustatytą kursą euro atžvilgiu su leistinomis svyravimo ribomis ir tose ribose turės sugebėti išsilaikyti. Būtent čia gali iškilti tam tikrų problemų.
Kaip žinome, litas jau kurį laiką yra susietas su euru. Toks žingsnis yra pateisinamas žinant Lietuvos siekį integruotis į ES. Be to, susieję litą su euru, iš ES importuojame gana žemo lygio infliaciją, o tai padeda užtikrinti kainų stabilumą. Taigi nepaisant tam tikrų galimų argumentų prieš lito susiejimą su euru, visgi vyraujanti nuomonė yra ta, kad toks LB žingsnis, lyginant kaštus ir naudą, kol kas pasiteisino.
Tačiau Lietuvai stojant į ES Lietuvos bankui gali tapti vis sunkiau išlaikyti fiksuotą lito kursą su euru. Tai pirmiausia sietina su tikėtinomis galingomis kapitalo įplaukomis į šalį. Labiausiai pažengusių pereinamosios ekonomikos valstybių (taip pat ir Lietuvos) patirtis rodo, kad sėkminga stabilizacija, didėjantis atvirumas, gilėjanti finansinė integracija ir privatizacija dažnai reiškia dideles kapitalo (įskaitant ir tiesiogines investicijas) įplaukas į valstybę. Šie kapitalo srautai, jau nekalbant apie ES struktūrinės pagalbos programų skiriamus pinigus, kai kurių autorių vertinimu, galėtų keletą dešimtmečių sudaryti iki 5 proc. naujųjų ES narių BVP.
Esant lanksčiam valiutos kursui, tai reikštų srautus priimančios valstybės valiutos kurso stiprėjimą. Tuo tarpu Lietuvos bankas, bandydamas išlaikyti fiksuotą lito kursą, bus priverstas vykdyti ekspansinę monetarinę politiką tam, kad galėtų patenkinti padidėjusią lito paklausą. Tokios politikos pasekmes gana sunku prognozuoti. Jei gamybinis potencialas Lietuvoje tuo metu vis dar nebus išnaudotas, tai galbūt galime tikėtis, kad padidėjusį pinigų kiekį absorbuos bendras šalies ekonominis augimas. Priešingu atveju, ekspansinė monetarinė politika galėtų reikšti nepageidautiną infliacijos didėjimą. Tuo tarpu, norint sterilizuoti vykdomą monetarinę politiką ir apsisaugoti nuo nepageidaujamo ekspansinės politikos poveikio kainų lygiui, gali tekti vykdyti griežtesnę fiskalinę politiką, kuri pasireikštų kaip nepageidaujamas valstybės išlaidų mažinimas.
Taigi Lietuvos jungimasis prie Europos pinigų sąjungos bus gana ilgas, pilnas iššūkių procesas. Lietuvos pasirengimas prisijungti prie pinigų sąjungos bus gana kruopščiai įvertintas. Be aukščiau aptartų kriterijų, taip pat bus vertinama šalies fiskalinė disciplina, Lietuva turės įrodyti savo bankinės sistemos sveikatą, pakankamą atlyginimų – kainų lankstumą ir kt. Šie rodikliai bus vertinami ne tik tada, kai tapsime ES nariais, bet taip pat bus žvelgiama retrospektyviai.
Taigi Lietuvos prisijungimas prie Europos pinigų sąjungos bus rimtas egzaminas ne tik monetarinei Lietuvos valdžiai, bet ir visai Lietuvos ekonominei sistemai.
Žilvinas Martinaitis