Modernieji mitai: ES – unikalumą niveliuojanti organizacija

Šiuolaikiniame pasaulyje mitai vis dar egzistuoja.

XXI amžiaus mitologija

Daugelis mano, kad mitų buveinė – tai paslaptingas senovės pasaulis – antikinė Graikija, Egiptas, kur vienintelis informacijos šaltinis apie visa tai, kas dedasi už tavo gimtojo kiemo tvoros, būdavo prietaringas ir mėgstantis pagražinimus žmogaus liežuvis. Tai klaidinga nuomonė. Modernusis pasaulis taip pat turi savą mitologiją, su savais dzeusais, ozyriais, sizifais, hidromis, savas XXI amžiaus sakmes, lengvai plintančias neįmantrų liežuvį pakeitusiomis beveik antgamtiškomis ryšių ir informacijos priemonėmis.

Viena iš tokių legendų aš laikau įsitikinimą, jog Europos Sąjunga yra Cerberis, ryjantis tautinį identitetą, ar koks Prokrustas, griebiantis kiekvieną į jo akiratį patekusią kultūrinę bendriją ir besistengiantis žūtbūt įsprausti ją į kokių nors kultūrinių standartų lovą. Mūsų Tėvynėje, o ir kitose šalyse kandidatėse, šį mitą godžiai pasistvėrė narystės ES priešininkai bei ėmė gan apsukriai juo žongliruoti, propaguodami savo poziciją. Tačiau, kaip sakoma, nėra ugnies be dūmų, tad pasistengsiu paanalizuoti šios legendos šaknis, paplitimo priežastis bei kilmę.

Vieningos valstybės baimė

Matyt, pagrindinis faktorius, lemiantis tokio tipo “eurofobišką” mitą yra pati vieningos Europos idėja. Šios idėjos tariamą grėsmę mėginama įžvelgti dar Winstono Churchillio (Vinstono Čerčilio) kadaise ištartuose žodžiuose: “Jungtinės Europos Valstijos”. Asociacijos aiškiai veda prie JAV – daugmaž vieningos federacinės valstybės, į kurią žvelgiama kaip į nedalomą vienetą. Ir tai baugina. Kodėl? Nes kelia minčių, jog Europos Sąjunga stengiasi sukurti kažką labai panašaus, kad ji mėgina suburti Europos tautas į vieną didelę vienalytę valstybę, kurioje viskas (nesant sienų, egzistuojant laisvam fizinių asmenų judėjimui, bendrai valiutai, bendroms viršnacionalinėms institucijoms), ima negrįžtamai, neišvengiamai vienodėti.

Šitokios mintys dar labiau gąsdina mažų valstybėlių piliečius, mat pastarieji gyvena nedidelėse unitarinėse šalyse, kur, važiuodami nuo vieno valstybės krašto prie kito, rasite beveik tą patį vaizdą: vienodus papročius, kultūrą, panašius žmones ir t.t. Visa tai lemia ir jų vaizduotėje susikurtą valstybės sampratą, kurioje visos kitos šalys tapatinamos su savąja. Taigi jie nevalingai ima manyti, jog ES taps kažkuo panašiu į Lietuvą t.y. ateityje nuvažiavęs iš Stokholmo į Madridą beveik nerasi ypatingų kultūrinių ar tautinių skirtumų taip, kaip dabar keliaudamas iš Vilniaus į Klaipėdą.

Įvairovė niekur nedingsta

Net darant prielaidą, jog ES tampa visaverte federacija, niekaip negalima sutikti su tokiu požiūriu. Iš tiesų jis visiškai neatitinka tikrovės. Jeigu pažvelgtume į realius pakankamai didelių valstybių pavyzdžius (kad ir tas pačias JAV), pamatytume, jog tai ne homogeniški dariniai, o atvirkščiai – įvairovės kupini, daugiabriauniai junginiai, tarsi iš atskirų medžiagų susiūti drabužiai, kurių kiekvienas plotelis savitas ir išskirtinis. Kad tuo įsitikintumėte, palyginkite atskiras valstijas arba, tarkime, Rusijos regionus ir išvysite milžiniškus skirtumus. Netgi kur kas mažesnėje teritorijoje tie skirtumai (tik, aišku, proporcingai mažesniu mastu) taip pat ryškiai matomi. Juk Žemaitija ir Suvalkija išlaiko savo specifinę tarmę, unikalias tradicijas, nepaisant to, kad Lietuva yra vieninga valstybė.

Dvasinio identiteto faktorius

Kita vertus, kultūrinės niveliacijos Europos Sąjungos sudėtyje nereikia bijoti dar ir dėl to, jog savo dvasiniais požymiais (nepaisant struktūrinių ypatybių) ji dar ilgai (o gal ir niekada) nebus panaši į valstybę. Čia turiu omenyje tai, kad ES realiai negali pasiūlyti jokių “klijų”, kurie galėtų tvirčiau susaistyti piliečius. Ji duoda tik materialias bendrybes: pasus, piniginius vienetus, vieningą rinką, tačiau negali įdiegti kažko panašaus į tai, ką nacionalinėje valstybėje sukuria tautinis patriotizmas ir jo elementai: bendra praeitis, istorinė patirtis, kalba ir pan.

Be to, net jei per daugelį metų sudygtų kokio nors europietiško identiteto (ES identiteto) daigai, nemanau, kad jie išstumtų nacionalinį tapatumą. O tai reiškia, kad ES viduje žmonės ir toliau pagal priklausomybę vienai ar kitai valstybei būtų skirstomi į “mus” ir “juos”, į “savus” ir “svetimus”, išliktų tam tikri barjerai, skiriantys nacijas, tad apie kokį nors kultūrinį susiliejimą kalbėti sunku. Apie kultūrinį suartėjimą, aktyvesnius vertybių, tradicijų, papročių mainus – taip, bet tik ne apie susiliejimą.

Globalizacijos efektas

Modernaus mito apie kultūras bei tautas žlugdančią Europos Sąjungą plitimui nemažos įtakos turėjo bendros pasaulinės tendencijos, visiškai nesusijusios su Europos bendrija. Euroskeptikai mėgsta grasinti “makdonaldų kultūros” invazija, materializmo antplūdžiu, vakarietiško gyvenimo būdo banga, kuri užlies Lietuvą, vos tik pateksime į Šengeno erdvę. Tačiau jie nepasako, kad lygiai tokia pati situacija bus net ir tuo atveju, jei atsisakysime narystės ES. To pavyktų išvengti nebent tada, jei izoliuotumėmės nuo išorinio pasaulio kaip kokia Šiaurės Korėja, uždarytume sienas, užkirstume informacijos srautus. Kodėl? Nes tai ne ES kaltė, – tai globalizacija, kuri nepaiso nei sienų, nei priklausymo ar nepriklausymo kokiai nors organizacijai. Todėl su stojimu į ES šie procesai neturi nieko bendro.

Nebijokime to, ko nėra

Baigdamas noriu pabrėžti: svarbu suvokti, kad ES siekia valstybių vienodumo tik ekonominio išsivystymo srityje, o kultūrinėje plotmėje, priešingai, skatina unikalumą bei įvairovę. Likimas ES išorėje ne tik nepadėtų mums išsaugoti savo tautiškumo ir kultūros, o veikiau netgi tai apsunkintų, mat Europos Sąjunga be viso kito taip pat vykdo ir programas, skatinančias valstybių narių kultūrinį vystymąsi, remiančias jų istorinio paveldo išsaugojimą, tradicijų puoselėjimą. Tad bėgdami nuo ES iš baimės, jog išnyksime kaip kadaise prūsai, mes iš tiesų bėgame nuo savo pačių susikurtų stereotipų, išsigalvotų mitologinių pabaisų, kurios išgaruos, vos tik plačiau praversime akis. Tad ar norime, kad modernieji mitai griautų mūsų ateitį? Gal verčiau jau atsimerkime, kol nevėlu…

Donatas Bedulskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.