Plūgais ir noragais beldžiant į Briuselio vartus

Lietuva – agrarinis kraštas, siekiantis tapti “auksine provincija” susivienijusioje Europoje, todėl žemės ūkis yra labiausiai akcentuojamas klausimas stojimo į Europos Sąjungą kontekste. Atsiribodamas nuo kvotų dydžio ir pereinamųjų laikotarpių, kurių problematika spaudoje jau pakankamai eskaluota, “Post Scriptum” kalbina VU TSPMI dėstytoją Ramūną Vilpišauską apie kiek platesnį bendros ES žemės ūkio politikos reiškinį.

Post Scriptum: Europos Sąjunga, nors ir eidama vis gilesnės politinės integracijos keliu, visų pirma yra ekonominė bendrija. Taigi kokia vieta, žvelgiant į nelabai tolimą ateitį, laukia žemės ūkio politikos bendrame reformuojamos ES politikos kontekste? Ar ji išliks reikšminga?

Ramūnas Vilpišauskas: Taip. Bendroji žemės ūkio politika iki šiol yra turbūt daugiausia ginčų ir tarp valstybių narių, ir tarp Europos Sąjungos bei kitų pasaulio valstybių, ypač eksportuojančių žemės ūkio prekes, tokių kaip JAV ar kitų Pasaulio Prekybos Organizacijos narių, kelianti tema. Dėl bendrosios politikos šioje srityje kyla daugiausia viešų diskusijų ir visuomenės protestų, nepatenkintų ūkininkų akcijų, kai pilamos daržovės miesto gatvėse ir pan. Bendrosios žemės ūkio politikos svarbą rodo tai, kad maždaug pusė ES biudžeto skiriama šiai sričiai. Žemės ūkis dar nuo II–ojo pasaulinio karo pabaigos laikomas ta sritimi, kurią reikia intensyviai reguliuoti, siekiant įvairių ne tik ekonominių, bet ir politinių, socialinių tikslų. Ūkininkai tradiciškai yra viena iš įtakingesnių visuomenės grupių ir politikai orientuojasi į tai, ką jie sako. Būtent dėl to tokios šalys kaip Prancūzija aktyviai priešinosi bendrosios žemės ūkio politikos reformai. Nepaisant to, kad Europos Komisija skatina diskusijas šia tema, yra pateikusi savo siūlymus, kaip reformuoti, tie siūlymai yra labai neradikalūs. Pagrindinis iš jų yra atsisakyti subsidijų, kurios susietos su gaminamos produkcijos kiekiu, nes dabar dažnai nutinka taip, kad kuo ūkininkas daugiau pagamina, tuo daugiau gauna ir išmokų. Toks principas skatina perprodukciją, pagaminama daugiau negu reikia, o po to perteklinė produkcija yra eksportuojama ją subsidijuojant į kitas pasaulio šalis. Dėl to toms šalims, ypač besivystančioms, yra sunkiau konkuruoti. Komisija siūlo atsieti paramą nuo gaminamos produkcijos kiekio ir teikti fiksuotas išmokas, kurios neskatintų perprodukcijos, labiau siejant jas su aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto produktų kokybės standartais ir pan. Dėl šių siūlymų dar vyksta diskusijos, nes akivaizdu, kad tokios šalys kaip Prancūzija į juos žiūri gana neigiamai, todėl reforma tikrai nevyks greitai, nebus radikali, o po ES plėtros ji taps dar sudėtingesnė, nes dėl to sutarti reikės jau 25 šalims.

P.S.: Europos Sąjungoje teoriškai egzistuoja rinkos ekonomika ir vienas iš pagrindinių kriterijų šalims kandidatėms taip pat yra laisva rinka. Tačiau ar tai, kad ūkininkai gauna netgi 100% produkcijos vertės siekiančias subsidijas, neprieštarauja pačiai laisvos rinkos idėjai?

R.V.: Taip, čia labai geras pastebėjimas. Iš tikrųjų bendroji žemės ūkio politika nėra artima rinkos idėjai apskritai, tai yra viena iš tų sričių, kuriose rinkos principais labai menkai vadovaujamasi ir tai yra akivaizdus paradoksas, nes tikrai prieštarauja tam kriterijui, kurį turi atitikti stojančios šalys. Taip pat paradoksalu tai, kad stojančios į ES šalys vėl turi pereiti prie didesnio reguliavimo, didesnių subsidijų – viso to, ko jos palaipsniui bandė atsisakyti, keisdamos sovietinę centrinio planavimo sistemą į rinkos ekonomiką. Pavyzdžiui, Estija turi vėl iš naujo įvesti naujas reguliavimo priemones, subsidijavimą – visa tai, kas labai apriboja rinkos veikimą. Aišku, yra prieštaravimų, todėl daugelis ekonomistų sutaria, kad bendroji žemės ūkio politika turi būti reformuojama, nes ji yra neefektyvi, bet čia pagrindinė problema yra tai, kad veikia stiprios interesų grupės, daugelis politikų labiau klauso ūkininkų reikalavimų nei vartotojų, kurie turi daugiau mokėti už šias paramos priemones, nes dėl jų pabrangsta maisto produktai. Dėl interesų grupių įtakos ir dažnai atvirų bei aršių ūkininkų protestų labai sunku reformuoti šią politiką, nes, kaip ir sakiau, ji yra II–ojo pasaulinio karo pabaigos laikų kūrinys, kai, prisimenant maisto trūkumą karo metais, buvo siekiama garantuoti maisto tiekimą, išlaikyti aukšto lygio ūkininkų pajamas. Bet dabar situacija yra visai kitokia, vyksta tarptautinė konkurencija, o tokios priemonės labai smarkiai iškraipo rinką ir net nėra būtinos pasiekti minėtiems tikslams.

P.S.: ES deklaruoja siekį sumažinti žemės ūkio sektoriuje dirbančių žmonių skaičių, kuris Rytų ir Vidurio Europos valstybėse kandidatėse, tarp jų ir Lietuvoje, yra pakankamai didelis. Kita vertus, didžiausią paramą derybose kaip tik ir užsitikrino žemdirbyste besiverčiantys gyventojai. Ar tai nėra dar vienas paradoksas?

R.V.: Taip, tai dar vienas paradoksas, nes, sakykime, derybos dėl kvotų iš esmės yra ir derybos dėl to, kas daugiau pagamins tam tikrų maisto produktų. Todėl akivaizdu, kad tai nemažins žemės ūkio dalies. Kuo didesnė kvota, tuo daugiau bus norinčių gaminti ir tuo daugiau produktų bus pagaminama. Paramos priemonės yra gausios, todėl, įstojus į ES, parama ūkininkams pastebimai išaugs. Šis dosnumas sumažins paskatas užsiimti kažkuo kitu nei žemės ūkio veikla. Bet yra ir kita šio reikalo pusė: dirbančiųjų žemės ūkyje iš tikrųjų mažės, nepriklausomai nuo šio dosnumo, nes maždaug 90 procentų ūkių yra smulkūs pusiau natūriniai ūkiai ir jie negalės pretenduoti į ES paramą todėl, kad jiems bus pernelyg sunku pildyti dokumentus, laikytis visų administracinių-biurokratinių reikalavimų. Tokiems ūkiams parama taip pat yra numatyta,- tai yra vienkartinės maždaug 1000 eurų išmokos, bet vis dėlto tam, kad būtų galima nuolatos gauti paramą, kuri teikiama tam tikrų produktų gamybai, ūkiai turės būti gana stambūs, kitaip jie “nepaveš” visų administracinių išlaidų. Ir tam, kad sugebėtų pateikti pakankamai produktų vartotojams, ūkiai taip pat turės stambėti. Taigi tas lyg ir neprieštarauja gyventojų, užimtų žemės ūkio sektoriuje, mažėjimui. Turbūt jų mažės, tačiau paramos didumas visgi daugelį skatins ir toliau užsiimti žemės ūkio veikla.

P.S.: ES priimama daugybė reguliacijų ir direktyvų, standartizuojančių viską, pradedant tam tikrų vaisių diametro nustatymu ir baigiant privalomais žaislais naminiams gyvuliams. Galbūt normų suvienodinimas yra reikšmingas globalioje arenoje veikiančios multinacionalinėms korporacijoms, bet Lietuvos žemdirbiams, kurių dauguma yra vidutinių ar smulkiųjų ūkių savininkai, šių reikalavimų laikymasis gali būti “kilpa ant kaklo”. Kodėl įvedamos tokios griežtos privalomosios direktyvos?

R.V.: Iš tiesų kuo smulkesnis ūkis, kuo jis mažiau mechanizuotas, tuo daugiau kainuos investicijos į gamtosauginių bei produktų kokybės normų laikymąsi. Tai dar viena priežastis, dėl kurios smulkūs ūkiai Lietuvoje ilgainiui turės arba jungtis tarpusavyje, didinti veiklos mastus, arba apskritai keisti veiklos pobūdį, užsiimti ne žemės ūkiu, o, pavyzdžiui, plėtoti kaimo turizmą, nes minėtų normų laikymasis kainuoja: reikalingos investicijos į naujus įrenginius, standartus atitinkančios kokybiškos produkcijos gamyba.

P.S.: Kas reguliuos Lietuvos žemės ūkį įstojus į Europos Sąjungą – vietinė vyriausybė ar Briuselis? Kaip bus padalintos kompetencijos šioje srityje?

R.V.: Formaliai žiūrint, kompetencijos čia yra mišrios: ir ES institucijos vaidina nemažą vaidmenį, ypač Europos Komisija, kuri siūlo naujas politikos priemones, ir valstybių narių vaidmuo gana svarbus, nes bandant reformuoti bendrą žemės ūkio politiką, paprastai ieškoma visų valstybių narių sutikimo. Taigi neteisinga būtų teigti, kad Briuselis vykdys žemės ūkio politiką Lietuvoje įstojus į ES. Lietuvos vyriausybės pozicija taip pat išliks svarbi ir nuo to, kaip ji žiūrės į bendros žemės ūkio politikos reformą, priklausys ir pati reforma. Bet, priėmus tuos ilgalaikius sprendimus, kasdienė politika labai smarkiai įtakojama Europos Komisijos ir kitų Sąjungos institucijų. Būtent Komisija nustato detalias žemės ūkio politikos taisykles, produktų kokybės standartus ir pan., kuriuos po to tvirtina visi susirinkę valstybių narių žemės ūkio ministrai.

P.S.: Kokios yra žemdirbių poveikio Briuseliui priemonės? Ar Europos Sąjungoje, kaip ir Lietuvoje, politikai bijo ūkininkų?

R.V.: Akivaizdu, kad į žemdirbių reikalavimus vos ne kiekviena Lietuvos vyriausybė bando atsižvelgti ir tie reikalavimai yra įvairiai pristatomi, pradedant savo pozicijos reiškimu per Žemės ūkio rūmus, kurie yra viena pagrindinių lobistinių organizacijų, atstovaujančių žemdirbius arba tų žemdirbių dalį, tiek ir kitom priemonėm – kelių blokavimu ir pan. Dalis šių priemonių yra nusižiūrėtos iš Europos Sąjungos narių. Tai tikėtina, kad šios priemonės bus naudojamos ir ateity, nes Prancūzijos, Belgijos ūkininkų pavyzdžiai yra labai užkrečiami.

P.S.: Nors teigiama, kad Europos Sąjunga atveria naujas perspektyvas produktyviam žemės ūkiui, vis dėlto nei Pietų Italija, nei Graikija (o tai jau kelis dešimtmečius Bendrijai priklausančios valstybės) negali pasigirti klestinčiu žemės ūkio sektoriumi. Kokios priežastys tai sąlygoja? Ar Lietuvos neištiks panašus likimas?

R.V.: Sunku būtų atsakyti į klausimą apie priežastis, nes tai priklauso nuo konkrečios kultūros. Tarkim, Italijos alyvuogės ar vynas yra sėkmingai parduodami žemės ūkio produktai. Kai kurie tyrimai rodo, kad bendrosios žemės ūkio politikos parama didžiausią naudą teikia nuo Šiaurės Europos iki Prancūzijos esančiose teritorijose pieno ir mėsos produkcijos gaminimu besiverčiantiems ūkiams. Ir dėl to, kad Graikijoje tokie produktai nėra populiarūs (nors sūriai netiesiogiai visgi patenka į pieno produkcijos paramos sritį), kitose srityse sunkiau vystyti žemės ūkio veiklą. O kaip vystysis Lietuvos žemės ūkis, kol kas sunku prognozuoti. Aišku, kad tie produktai, kurie bus remiami iš ES biudžeto, bus skatinami auginti, o toms sritims, kurios tiesiogiai remiamos nebus, dėmesio trūks, išskyrus tą atvejį, jei joms staiga išaugtų paklausa. Bet akivaizdu, kad subsidijos visada nukreipia dėmesį ir žmonės pirmiausia imasi tų sričių, kurios yra tiesiogiai remiamos. Be to, tai priklausys nuo konkurencijos, ūkininkų iniciatyvos, nes dažnai kalbėdami apie įvairias paramos formas, pamirštame, kad daug kas priklauso nuo pačių įvairiai besiverčiančių žmonių, o tiek ES, tiek Lietuvos parama yra tik vienas iš svarbių dalykų.

P.S.: Kaip manote, ar Lietuva, žvelgiant per žemės ūkio sektoriaus prizmę, yra pasirengusi narystei Europos Sąjungoje?

R.V.: Manau, kad taip – todėl, kad pasirengimas vyksta ir toliau vyks net įstojus į Europos Sąjungą. Žemės ūkis yra viena iš mažiausiai reformuotų sričių Lietuvoje, kaip ir švietimas bei sveikatos apsauga. Kai kurios šakos yra geriau pasirengusios, tarkim, pieno pramonė, kuri jau senokai atviresnė tarptautinei konkurencijai, kitos, kaip antai, mėsos perdirbimo pramonė, yra mažiau pasirengusios. Narystė pati sukuria spaudimą pasirengimui. Jeigu planuojama narystės data būtų 2010 metai, tai žmonėms būtų mažiau paskatų jai pasirengti, prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių. Dabar, kai tikėtina, kad kitais metais įstosime į Europos Sąjungą, natūralu, kad spaudimas prisitaikyti yra didesnis ir dėl to žmonės turi pasirengti greičiau. Noriu pasakyti, kad pasirengimas priklauso ne tiek nuo to, kiek laiko mes turim, kiek nuo to, jog kuo vėlesnė stojimo data, tuo mažiau noro yra jam rengtis.

Interviu ruošė Ieva Jusionytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.