Praėjusią savaitę Londone pasirašyta Transatlantinės laisvosios prekybos zonos (TAFTA) įsteigimo sutartis gali būti laikoma naujo ES ir JAV santykių etapo pradžia. Atlantistai džiūgauja – daugiau kaip dešimtmetį kamavęs nerimas dėl Vakarų ateities pagaliau sklaidosi. Tuo tarpu Paryžiuje nuotaikos daug santūresnės – Prancūzijos visuomenė šiuos susitarimus laiko ilgametės Prancūzijos užsienio politikos nesėkme.
Didžiausia pasaulyje ekonominė erdvė
Nors sutartį dar turės ratifikuoti Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacijai (NAFTA) priklausančios šalys ir visos 30 ES narių, ES Užsienio reikalų ministro parašas reiškia, jog pagrindinės kliūtis – vadinamojo ES branduolio valstybių abejonės – jau įveiktos.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. turėtų būti panaikinti visi tarifiniai prekybos tarp vienų didžiausių pasaulyje ekonominių zonų – NAFTA ir ES apribojimai. Be to, papildomi protokolai numato ir netarifinių barjerų panaikinimą iki 2017 m. Taip bus sukurta didžiausia pasaulyje ekonominė erdvė, kurios prekybos apimtys sieks apie 16 trilijonų dolerių per metus.
Akivaizdu, jog ši sutartis turi ne vien ekonominę, bet ir politinę reikšmę. Ypač svarbi šiuo atžvilgiu yra sutarties preambulė, kurioje nedviprasmiškai įrašytas vienas iš susitariančiųjų šalių tikslų – “siekti glaudžios Atlanto sąjungos visose srityse”.
Žvilgsnis atgal
Mintį kurti transatlantinę laisvosios prekybos erdvę iškėlė Kanados Prekybos ministras Rojus Maklarenas (Roy MacLaren). Vėliau sekė Prahos konferencija, kur Margaret Tečer (Margareth Thatcher), Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) ir Vaclavas Havelas (Vaclav Havel) kalbėjo pasaulio valdančiojo elito atstovams apie TAFTA kūrimo būtinybę. Buvo suformuluota trijų etapų Vakarų raidos programa: 1) raginta plėsti NATO į Rytų Europą; 2) pasisakyta už naujų narių priėmimą į ES; 3) raginta visomis, taip pat ir ekonominėmis, priemonėmis atgaivinti ir sustiprinti transatlantinius santykius. Paskutiniajam punktui įgyvendinti buvo paskelbta Naujoji Atlanto iniciatyva (NAI).
Pirmieji du programos punktai (ES bei NATO plėtra) iš dalies buvo įgyvendinti dar 2004 m. Nepaisant to, transatlantinis ryšys nebuvo linkęs stiprėti. Kas paskatino lyderius abiejose Atlanto pusėse pakeisti tokią vystymosi kryptį ir grįžti prie Šaltojo karo metais išbandytos glaudžios Vakarų sąjungos strategijos?
Glaudžios sąjungos kūrimo priežastys
JAV konservatorių, esančių valdžioje pirmą kartą po 2004 m. Džordžo W. Bušo (George W. Bush) pralaimėtų prezidento rinkimų, pastangos nebūtų davusios vaisių be pritarimo Europoje. Tiek ES, tiek JAV požiūriui įtakos turėjo naujos vidaus politikos problemos bei tarptautinės sistemos pokyčiai.
Didžiosios Europos valstybės, vis dar išgyvenančios ekonominę stagnaciją, turi ieškoti naujų ūkio atgaivinimo priemonių. Daug vilčių teikusios Lisabonos strategijos, pagal kurią ES siekė tapti konkurencingiausia, aukštosiomis technologijomis grindžiama ekonomika pasaulyje, žlugimas pademonstravo, jog technologinis atsilikimas nuo JAV bei Rytų Azijos valstybių didėja.
Geopolitinis veiksnys
Europa taip pat susirūpinusi ir savo geopolitine raida – Turkija vis nekantriau trypčioja ant slenksčio, o jai įkandin seka Ukraina. Ne visos ES narės pritaria šių valstybių, kurios tik su išlygomis gali būti laikomos europietiškomis, priėmimui. Vis garsiau skamba balsai, jog, ko gero, Ukrainai atlantinėje sąjungoje galėtų būti suteiktas panašus į NAFTA valstybės statusas, taip išvengiant jos tapimo visaverte ES nare.
Negalima nuvertinti ir aktyvios “Naujosios Europos“ valstybių politikos praėjusį dešimtmetį – raginta bendrąją Europos gynybos politiką formuoti NATO rėmuose bei kitomis priemonėmis stiprinti transatlantinius santykius.
Pokyčiai JAV viduje
Dar viena priežastis – pokyčiai JAV užsienio politikoje. Vos prieš keletą metų užbaigta komplikuota Irako stabilizavimo programa privertė JAV atsisakyti vienašališkos užsienio politikos tradicijos. Pasirodo, siekiant įsitvirtinti svetimuose regionuose, nepakanka vis dar milžiniško Amerikos karinio pranašumo.
Svarbi vieta tenka ir JAV politinio elito, kuris save vis dar kildina iš Rytų pakrantės anglosaksų, nuogąstavimams, jog kultūrinis JAV identitetas atsidūrė pavojuje. Samuelio P.Huntingtono dar 2004 m. paskelbtas ispaniškasis iššūkis šiandien akivaizdus kaip niekada.
Vardan sąjungos su Europa amerikiečiai netgi pasiryžę keistis – šių metų pradžioje paskutinėje valstijoje buvo panaikintas mirties bausmės taikymas, o biotechnologijų bei aplinkosaugos standartų srityje vis dažniau reguliavimo patirties semiamasi iš Europos Sąjungos.
Tarptautinių procesų įtaka
Tarptautinės sistemos pokyčiai taip pat verčia nerimauti. Kinija sparčiai stiprėja, Rytų Azijoje nei amerikiečiams, nei juo labiau europiečiams vietos nebėra – pasitraukimas iš Pietų Korėjos tą dar kartą parodė, – tad tenka gręžtis į Atlantą.
Galiausiai TAFTA ir numatomas tolesnis Europos ir Amerikos suartėjimas leistų spręsti ir santykių su Rusija klausimą. Kinijos stiprėjimu susirūpinusi Maskva ateityje taip pat galėtų būti priimta į Vakarų laisvosios prekybos bei ateityje galbūt seksiančios muitų sąjungos struktūras.
Priešakyje laukiantys iššūkiai
Kad atlantinės sąjungos projektas būtų sėkmingas, TAFTA neužtenka. Būtina galvoti apie muitų sąjungą ir bendrą ekonomikos reguliavimą. Ar galima eiti ES keliu ir perduoti bent dalį klausimų viršnacionalinėms institucijoms? Atsakymą į šį klausimą nebus lengva surasti. Tačiau viena yra aišku – einame Atlanto bendruomenės ir bendro identiteto kūrimo keliu.
Andrius Grikienis