Antanas Smetona ir Jonas Basanavičius – pirmosios Lietuvoje įkurtos studentiškos Korporacijos
1922 metais buvo įkurta pirmoji studentų korporacija Lietuvoje – „Neo-Lithuania”. Korporacijos įkūrimą padiktavo noras burtis į organizaciją, kuri puoselėtų tautiškumą, prisidėtų prie atkurtos valstybės klestėjimo, vienytų Lietuvos akademinį jaunimą.
—
Susikūrimą lėmė istorinės aplinkybės
Atgavus valstybingumą, žmonės buvo įkvėpti gyventi ir kovoti dėl bendrų idealų, tačiau ne vienam dar stigo dvasinės nepriklausomybės: įvairios organizacijos kūrėsi pagal svetimas programas ir principus, iš Rusijos skverbėsi socializmo idėjos, tapo itin ryški visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo fragmentacija. Tai kėlė jaunimo nepasitenkinimą. Kaune Lietuvos universiteto studentai susibūrė į korporaciją, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas visapusiškos asmenybės ugdymui.
„Neo-Lithuania” nariai tikėjo, kad nuo asmens labai priklauso tautos ir valstybės gyvenimas: geras žmogus gali tautai sukurti didelių vertybių, blogas – daug tų vertybių sunaikinti. Todėl tobulų asmenybių, elito ugdymas buvo vienas iš svarbiausių tautinės korporacijos uždavinių.
Prieškarinių vokiškųjų studentų korporacijų pagrindu susikūrusi tautinė lietuvių studentų korporacija „Neo-Lithuania” užsibrėžė aukštą tikslą: per kultūrą, meną iškelti Lietuvą į kultūringų valstybių ir tautų eiles. Jaunimą organizuotai dirbti skatino ir XX a. pr. Lietuvos patriotai idealistai, visuomenės veikėjai. Neolithuanų idėjas parėmė poetas Maironis (Jonas Mačiulis), rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, mokslininkas ir politikas Jonas Basanavičius, lituanistas Jonas Jablonskis, verslininkas Petras Vileišis bei būsimasis prezidentas Antanas Smetona. Visi jie tapo korporacijos garbės nariais.
Prijautė ir prezidentas
Amžininkai liudija, kad J. Tumas-Vaižgantas buvo pirmasis, per studentiškus ir korporacijos renginius pradėjęs nešioti korporantišką neolithuanų kepuraitę ir ryšėti juostelę.
Tuometės Laikinosios Sostinės Prezidentūroje, stiklo spintoje, šalia kitų Prezidentui A. Smetonai brangių daiktų buvo ir korporacijos „Neo-Lithuania” kepurėlė, su kuria jis ateidavo į korporacijos rengiamas šventes, klausydavosi „Neo-Lithuania” choro atliekamų dainų.
Korporacijos atšakos
Iš pradžių „Neo-Lithuania” buvo mišri korporacija, tačiau 1925 metais merginos sudarė atskirą būrelį, o 1928 m. nutarė įsteigti atskirą korporaciją „Filiae Lithuaniae”.
Studenčių korporacijos tikslai ir idealai liko tie patys kaip ir korporacijos „Neo-Lithuania”, bet buvo įsigyta nauja vėliava su šūkiu „Bonae, artes et amicitia” (grožis, menas ir draugiškumas), pasirinktos savos spalvos, nutarta dėvėti tautinius rūbus – be jų nebuvo galima dalyvauti korporacijos iškilmėse ar stovėti garbės sargyboje prie vėliavos. Pirmosios lietuvaičių korporacijos Kaune garbės nariais pakviesti J.Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona ir Sofija Čiurlionienė.
Vėliau iš šios korporacijos išsirutuliojo ir kitos broliškos organizacijos: „Jaunoji Lietuva”, „Lietuva”, „Herkus Montė”, „Viltis”, „Geležinis Vilkas”.
Veiklą nutraukė karas
Korporacijos veiklą ardė viena po kitos sekusios sovietų ir nacių okupacijos: prasidėjo suėmimai, tardymai, kankinimai bei trėmimai į Sibiro taigas ir vokiečių koncentracijos stovyklas. Daugybė korporacijos „Neo-Lithuania” narių 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apie 400 korporantų atsidūrė Vokietijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose. Dar daugiau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą.
1955 m. Toronte nutarta vėl sujungti abiejų korporacijų jėgas ir išeivijoje atgaivinti suvienytą korporaciją „Neo-Lithuania”, filijoms pasiliekant teisę dėvėti savo spalvas ir ženklus.
Lietuvoje korporacija atkurta 1990 metais, jau atgavus nepriklausomybę.
Audronė Baltkojytė