Atnaujinta Lietuvos korporacijų misija

Lietuvos korporacijoms reikalinga misija. Tik bendros misijos atradimas užtikrintų Lietuvos korporacijų gyvybingumą, parodytų

kryptis išoriniam veikimui, padėtų įgyvendinti garbingus korporacijų šūkius ir taip galutinai įprasmintų bei užtikrintų jų ilgaamžiškumą.

—

Korporacijų vaidmuo

Kokia galėtų būti ta misija? Lietuvos korporacijų tradicijos, jų atsiradimo istorijos ir gyvavimo terpė kreipia žvilgsnį ambicingo, tačiau jau pačioje mūsų korporacijų prigimtyje užkoduoto tikslo – kurti Lietuvos valstybę – link. Lietuvos valstybė yra tiek, kiek egzistuoja politinė ir pilietinė lietuvių tauta. Ko verta valstybė, kurios didžioji gyventojų dalis nejaučia atsakomybės už savo šalį – Lietuvos Respubliką, kuri turėtų būti visų jos piliečių bendras reikalas?

Pagrindinės tikro piliečio savybės yra savo teisių ir pareigų valdyti valstybę įsisąmoninimas ir įgyvendinimas. Taigi svarbiausias uždavinys šiandien, norint įgyvendinti korporacijų misiją, yra ugdyti tikrus Lietuvos piliečius ir taip gausinti jų gretas. Užsidarius organizacijos viduje ir vengiant aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime šis uždavinys gali būti įgyvendintas tik iš dalies.

Svarbiausia problema, trukdanti korporacijoms aktyviau reikštis Lietuvos visuomenės gyvenime, yra tai, kad neatsakytas klausimas, kur yra korporacijų vieta pilietiškumo-politiškumo skalėje. Sąvokos politinė/nepolitinė organizacija, politiškumas, nepolitiškumas bei apolitiškumas yra suplakamos, plakinį dar „pagardinant” keliais įsigalėjusiais mitais, tokiais kaip pilietinės visuomenės ir valstybės antagonizmo pabrėžimas ar politikos kaip „nešvaraus reikalo”, kur visi dalyviai yra vienodai „susitepę”, samprata.

Taip korporacijos valstybės valdymą ir diskusijas dėl jo turinio išbraukia iš savo interesų sričių sąrašo, nors dalyvavimas valstybės valdyme ir bendrų reikalų sprendimas yra pilietiškumo šerdis. Be reikalo užmirštama, jog demokratija suteikia pakankamai priemonių dalyvauti bendrųjų sprendimų priėmime, kartu išliekant nepolitine organizacija, kokia esanti skelbia kiekviena Lietuvos korporacija.

Korporacijos versus politiškumas

Dabar veikiančių Lietuvos korporacijų požiūris į politinius reiškinius Lietuvoje yra dvejopas. Viena vertus, jų tiksluose („Plienas“, „Vytis“ ir ASD, „RePublica“) yra pabrėžiamas lietuviškumo, tautiškumo ar pilietiškumo ugdymas, o dažnai Lietuva ar lietuviškumas atsispindi netgi korporacijų pavadinimuose („Neo-Lithuania“, „Fraternitas Lituanica“, „Tautito“). Iš kitos pusės visos korporacijos pabrėžia ir savo nepolitiškumą.

Korporacijos negali ir neturi būti reorganizuotos į politines organizacijas, tačiau ar nepolitiškumas korporacijose visuomet yra suprantamas teisingai? Ką reiškia korporacijos „RePublica” įstatuose įrašytas teiginys, jog „RePublica” yra „nepolitinė” organizacija? Tai turėtų reikšti nei daugiau, nei mažiau, o tik tai, jog ši korporacija nesiekia valdžios, t.y. nedalyvauja rinkimuose, nekelia savo kandidatų į LR Seimą, nėra susiejusi savęs su viena ar kita politine partija ar organizacija.

Nepolitiškumas jokiu būdu neužkerta galimybės, esant korporantiškai vienybei, pasisakyti vienu ar kitu politiniu klausimu.

Iš esmės tą korporacijos kartais ir daro – pavyzdžiui, korporacijos „RePublica” organizuotos konferencijos bei kai kurie jos leidžiamo laikraščio „Post Scriptum” numeriai beveik atvirai buvo skirti remti Lietuvos narystę Europos Sąjungoje bei NATO.

Deja, pernelyg dažnai užimama pozicija iš viso vengti politinių procesų, reiškinių, valstybėje priimamų sprendimų vertinimo. Neįsisąmoninama, jog tokia laikysena prieštarauja deklaruojamiems korporacijų tikslams, kuriuos bent iš dalies galėtume išreikšti neolithuanų šūkiu „Pro Patria!” Ar demokratinėje visuomenėje galima rūpintis valstybės reikalais nesikišant, o dažnai netgi atsiribojant nuo bet kokių su politika susijusių reiškinių? Ar dėl to, jog grėsmė valstybei kiltų dėl politinių jos vadovų sprendimų, korporacijos turėtų susilaikyti nuo Tėvynės interesų gynimo?

Istorinis aspektas

Perdėtai atsargaus požiūrio į politiką ištakų derėtų ieškoti istorijoje – dauguma Lietuvos korporacijų, išskyrus „RePublica” bei „Tautito”, yra įkurtos dar prieškario Lietuvoje, kur vyravo organinės valstybės idėjos ir skeptiškas požiūris į politines partijas, laikytas tautos vienybės skaldytojomis. Atsikūrusios praeito dešimtmečio pradžioje, senosios Lietuvos korporacijos be didesnių pakeitimų perėmė prieškarines tradicijas bei ideologinius principus.

Kita vertus, santūrų ar netgi neigiamą Lietuvos korporacijų ir korporantų požiūrį į politinius procesus skatina vertybių krizė, į kurią Lietuvos visuomenė pateko dėl sovietinės okupacijos padarytų žaizdų bei neišsipildžiusių gyvenimo nepriklausomoje valstybėje lūkesčių. Įpratę išlikti tik nepasitikėdami ir priešindamiesi valdžiai Lietuvos gyventojai ir šiandien vis dažniau šalies vadovus ar net pačią valstybę ima traktuoti kaip negerovių ir išnaudojimo šaltinį, kurį kiekvienas bent kiek padoresnis pilietis turėtų vertinti įtariai, ir, kiek įmanoma, nuo valdžios laikytis kuo atokiau.

Krizės pripažinimas privalo tapti jos sprendimo pradžia. Politinės partijos, nepaisant didžiulio nepasitikėjimo jomis, reikšmingos visuomenės dalies traktuojamos ne kaip tautos vienybės skaldytojos, bet laikomos demokratijos pamatu, o parlamentas vadinamas ne vien plepykla, bet ir politinio gyvenimo šerdimi.

Nauji uždaviniai

Korporacijų misija nedaug pasikeitė, bet uždaviniai, o, svarbiausia, būdai tiems uždaviniams įgyvendinti – jau kiti. Valstybės atkūrimas XX a. pradžioje prasidėjo nuo tautos mobilizavimo, teritorijos apibrėžimo bei valstybinės valdžios kontrolės įtvirtinimo. Šiandien privalome kelti sau kitą ne mažiau svarbų uždavinį – kurti Lietuvos piliečių visuomenę. Piliečių visuomenės kūrimas prasideda nuo paprasto postulato priėmimo: pilietiškumo esmė yra domėjimasis valstybės ir visuomenės problemomis ir dalyvavimas jas sprendžiant.

Laikas permąstyti tikrąją politinių reiškinių vietą visuomenės ir valstybės gyvenime ir panaikinti iki šiol dėl negatyvios politikos sampratos korporacijas varžiusią dilemą, kuri versdavo rinktis tarp žengimo į tariamai „nešvarią” politikos sferą ir pasyvios laikysenos, sprendžiant esminius valstybės reikalus, ir taip labai apribojant korporantiškų tikslų įgyvendinimą. Juk vadinamasis nesikišimas į politikos procesus taip pat yra veika – tylėjimas tėra paslėptas, nors ir neįsisąmonintas pritarimas tam, kas vyksta valstybėje.

Lietuvos studentų korporacijos yra bene paskutiniosios studentiškos organizacijos, kuriose dar yra išsaugotas tikėjimas vertybių bei moralės principų reikšme. Todėl tik jose puoselėjama Lietuvos piliečių visuomenės idėja gali išlikti gyvybinga ir daryti įtaką dažnai šalies ateitimi vadinamo jaunimo, pirmiausiai studentijos, pažiūrų į savo valstybės reikšmę ir jos likimą pokyčius, kurie yra būtini tam, kad Lietuva galiausiai turėtų ne vien teritoriją ir valdžią, bet ir piliečius.

Andrius Grikienis