Teisingumo kare beieškant

Turbūt nerastume žmonių, kurie nesutiktų, jog karas yra siaubingas reiškinys. Karas – tai pragaištinga mirties mašina, žmonių aukos ir kančios. Vis dėlto karų žmonijos istorijoje pasitaiko gana dažnai. Turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis garsių mąstytojų yra nagrinėję karo problemą. Juos nuo seniausių laikų domino moralinė karo pusė. Jau nuo Šv. Augustino pradėta svarstyti, ar yra įmanomas teisingas karas.

Šie svarstymai išsirutuliojo į teisingo karo teoriją, kurią tradiciškai galima skirti į dvi dalis. Karas gali būti teisiamas taikant bent jau du kriterijus. Pirma, atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių viena ar kita šalis pradėjo karą. Tai vadinamasis jus ad bellum kriterijus. Antra, analizuojant priemones, kurios buvo naudojamos karo metu (jus in bello kriterijus). Tiesa, dabartiniais laikais svarbus tampa dar vienas – jus post bellum – kriterijus, pagal kurį nagrinėjamas elgesys su nugalėta tauta po karo.

—

Kai prasideda karas

Taikant jus ad bellum kriterijų, remiamasi prielaida, kad egzistuoja tarptautinė nepriklausomų šalių bendruomenė, kurios narės turi tam tikras teises, iš jų – teisę į teritorijos integralumą ir politinį suverenumą. Bet koks jėgos naudojimas pažeidžiant vienos ar kitos šalies politinį suverenumą ar teritorinį integralumą yra laikomas agresija ir nusikalstamu aktu. Taigi atrodytų, kad įmanoma pateisinti tik aukos savigynos karinius veiksmus.

Vis dėlto ši prielaida turi kelias išimtis. Esant tam tikroms aplinkybėms, kitos šalies teritorijos neliečiamumo principo pažeidimas ir įsikišimas į jos vidaus reikalus nelaikomas nusikaltimu. Intervencija yra pateisinama tada, kai šalies viduje vyksta tautinis išsivadavimas, valstybės sienos yra peržengtos svetimų kariuomenių arba šalyje yra masiškai pažeidinėjamos žmonių teisės (humanitarinės intervencijos atvejis). Vienas garsiausių humanitarinės intervencijos pavyzdžių – NATO įsiveržimas į Kosovą siekiant sustabdyti serbų vykdomą„etninį valymą“.

Be to, jus ad bellum kriterijus reikalauja pasverti, ar intervenciją vykdanti šalis iš tiesų siekė teisingų tikslų, ar karo veiksmai buvo vienintelė galima priemonė tiems tikslams pasiekti ir ar pagrįstai buvo galima tikėtis, jog karas atneš laukiamų rezultatų.

Taisyklės pragaro sūkuryje

Jei karas buvo pradėtas teisingai, tai visiškai nereiškia, kad jis buvo teisingas. Siekiant pergalės, negalima nepaisyti karo elgesio normų.

Pagal jus in bello kriterijų, norint užtikrinti nors tam tikrą žmoniškumo laipsnį kare, labai svarbu paisyti proporcingumo ir diskriminacijos principų. Proporcingumo principas reiškia, kad bet koks karo veiksmas turi būti pasvertas, ir jo tikslas turi pateisinti padarytą žalą. Diskriminacijos principas reiškia, jog karo metu reikia paisyti civilių imuniteto. Kare civiliai ir kareiviai turi skirtingą statusą, pareigas ir teises. Kareiviai turi visą laiką siekti išlaikyti civilių imunitetą ir, esant atitinkamoms aplinkybėms, netgi rizikuoti dėl to gyvybe.

Reikalavimas užtikrinti civilių imunitetą kelia rimtų problemų. Kosovo konfliktą išsamiai nagrinėjęs Harvardo profesorius M. Ignatieff pastebėjo, kad vykdant NATO karinę intervenciją buvo siekiama suderinti du dalykus: išvengti civilių aukų ir nerizikuoti savo pilotais. Šiame siekyje buvo užkoduotas prieštaravimas, nes norint tiksliai pataikyti į karinį taikinį ir išvengti civilių aukų, būtina skristi žemai. Tačiau skrendant žemai, išauga grėsmė prarasti pilotus. Konflikto metu, anot profesoriaus, išryškėjo aljanso moralinės preferencijos: siekiui išsaugoti pilotų gyvybes buvo teikiama pirmenybė civilių aukų sąskaita, o tai neabejotinai pažeidė jus in bello principą.

Suderinimo dilema

Tikrai moralus ar bent jau santykinai moralus karas (karas visiškai moralus negali būti), turėtų suderinti abu šiuos kriterijus. Tačiau kartais tenka rinktis tarp galimybės laimėti karą ir taip pasiekti teisingą tikslą (jus ad bellum) ir pareigos laikytis karo normų (jus in bello). Iškyla suderinimo dilema. Daugeliu atvejų, norint, kad karas būtų moralus, vis dėlto riekia pasirinkti jus in bello, kitaip tariant, laikytis moralių taisyklių. Tačiau teisingo karo teorija numato vieną atvejį, kai karo elgesio normas galima pažeisti. Tai leidžiama tada, kai, nesiimant neteisingų priemonių, laukia ne paprasčiausias pralaimėjimas, bet pralaimėjimas, kuris atneštų katastrofą visai politinei bendruomenei.

Kaip sutaria teisingo karo problematika besidomėję filosofai M. Walzeris, ir J. Rawlsas, tai, kad Didžioji Britanija per Antrąjį pasaulinį karą bombardavo Vokietijos miestus, yra pateisinama, nes, priešingu atveju, grėsė nacizmo pergalė, kuri būtų sukėlusi tragediją pasaulyje. Tačiau visai nepateisinamas JAV atominių bombų numetimas ant Japonijos miestų, kuriuo tebuvo siekta greitesnės karo baigties ir besąlygiškos japonų kapituliacijos.

Bandymai sukurti teisingą taiką

Palyginti neseniai vykusios JAV operacijos Afganistane ir Irake skatina kiek praplėsti teisingo karo teoriją, kuri tradiciškai susideda iš jus ad bellum ir jus in bello principų. Šiuo metu stengiamasi atrasti principus, kaip teisingai pabaigti karą ir sukurti teisingą taiką. Įvedamas jus post bellum karo moralumo kriterijus.

Reikalaujama, kad po karo būtų sukurta tokia tvarka, kuri užtikrintų taiką ir kokybiškai skirtųsi nuo prie karo atvedusios padėties. Vienas esminių principų, dėl kurių yra sutariama, skelbia tai, kad karą pradėjusi šalis agresorė privalo atsitraukti iš užgrobtų teritorijų. Be to, po karo šalį agresorę galima versti mokėti tam tikrą kompensaciją šaliai aukai. Taip pat turėtų būti inicijuojami karo nusikaltimų teismai. Bene daugiausia diskusijų sukelia politinės rekonstrukcijos klausimas. Nugalėtosios valstybės režimo nuvertimas ir naujo sukūrimas yra pateisinamas tik tada, jei per karą šios valstybės veiksmai buvo iš tiesų žiaurūs arba jei esamas režimas kelia grėsmę tarptautiniam teisingumui bei žmogaus teisėms.

Kritika be alternatyvos

Nėra ko stebėtis, jog teisingo karo teorija laikui bėgant yra nuolat peržvelgiama ir papildoma stengiantis, kad ji atitiktų laikmečio aplinkybes. Ši teorija buvo sukurta dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai politiniai lyderiai kartu būdavo ir kariniai lyderiai, drąsiai kovojantys mūšiuose dėl principų, dėlkurių jie versdavo kariauti ir mirti karius. Moderniame pasaulyje kaip tik aukščiausieji kariaujančių tautų lyderiai, atsakingi už karo veiksmus, mėgaujasi veiksmingu imunitetu. Tad viduramžių teorija nebegali būti teisinga, kai yra visiškai pasikeitusios gyvenimo ir karo aplinkybės.

Tačiau nereikia manyti, kad net ir naujausių laikų sąlygoms pritaikyta teisingo karo teorija yra nepajudamas akmuo. Ji yra kritikuojama daug ir dažnai, o kartas net vertinama kaip iš pagrindų neteisinga: karas laikomas savaime ir be išlygų neigiamu reiškiniu, pragaru žemėje, paneigiama bet kokia teisingo karo galimybė.

Kritikuoti galima. Tačiau karas neatsiejamas nuo žmonijos patirties, ir tol, kol žemėje neįsivyraus taika, teisingo karo teorija gali padėti įnešti daugiau teisingumo: nubausti nusikaltėlius, sukurti taisykles bei atskirti tuos, kurie yra teisesni pragaro sūkury.

Goda Jurevičiūtė