Atsargiai – ideologijos! Žvilgsnis iš darvinistinės perspektyvos

Kiekvienas žmogus trokšta įgyti kuo aukštesnį statusą visuomenėje. Siekiant šio tikslo, neretai tenka lipti per kitų galvas. Todėl žmogus susikuria ideologiją, kuri pateisintų nesiskaitymą su kitais. Maža to, savo ideologija patiki ne tik jis pats, bet ir aplinkiniai. Taip saviapgaulės tinkle įsipainiojusios grupės ryžtasi net patiems baisiausiems nusikaltimams…

Žmogus – savo genų įkaitas

Statuso siekimas yra pagrindinis kiekvieno visuomenės nario tikslas, nes ilgus šimtmečius būtent nuo užimamo statuso priklausė, kiek palikuonių tu galėsi turėti ir kaip pavyks juos visus aprūpinti. Tuo įsitikinę darvinistinei perspektyvai atstovaujantys mokslininkai.

Jų teigimu, kiekvienas žmogus nuolatos nesąmoningai rūpinasi, kaip užtikrinti savo genofondo tęstinumą. Vaizdžiai tariant, pagal darvinistinę perspektyvą „višta tėra kiaušinio įrankis kitam kiaušiniui pagaminti“. Bet kuo čia dėtos ideologijos?

Akivaizdu, kad pasyviai laukti kitų visuomenės narių pripažinimo žmogui neapsimoka. Todėl tenka griebtis „įspūdžio vadybos“ ir pačiam įrodyti savo tikrą ar tariamą šaunumą. Psichologai eksperimentais įrodė, kad pergalių atveju žmogus linkęs sureikšminti savo nuopelnus, o ištikus nesėkmei – kaltinti nepalankias aplinkybes.

Tokia „įspūdžio vadyba“ neretai prasilenkia su objektyvia tiesa, todėl ją galima įvardinti kaip saviapgaulę. Ji būdinga ne tik pavieniams individams, bet ir jų grupėms. Jeigu kažkokią grupę vienija bendras interesas, jos nariai natūraliai rūpinsis ne tik savo, bet ir kitų grupės narių statusu. Taip susiformuos saviapgaulės tinklas, kuris ir yra ne kas kita, kaip ideologija.

Tiesos ir sveiko proto pralaimėjimas

Socialinėms grupėms siekiant savų tikslų, ideologijos tampa itin pavojingu ginklu. Saviapgaulės tinklo logika paneigia tiesą ir palaužia sveiką protą. Kokiu būdu tai atsitinka?

Visų pirma, ideologija yra labai galingas iš aplinkos ateinančios informacijos filtras, kuris į grupės narių sąmonę praleidžia tik tas žinias, kurios patvirtina jų ideologinių nuostatų pagrįstumą.

Psichologų eksperimentais įrodyta, kad, pavyzdžiui, konservatorių partijai ištikimas žmogus iš visų žiniasklaidoje pateikiamų argumentų linkęs prisiminti tik pačius rimčiausius iš tų, kurie palankūs konservatoriams, ir pačius absurdiškiausius iš tų, kurie jo mėgstamai partijai nėra palankūs.

Tai, kad kažkokios ideologijos šalininkai apgaudinėja save, yra tik viena problemos pusė. Daug pavojingesnė yra ideologijų galia transformuoti socialinę tikrovę pageidaujama linkme. Istorija mena daugybę pavyzdžių, kai, stumdydamosi ant socialinio statuso hierarchijos laiptų, grupės įsiveldavo į kruvinus konfliktus. Pakanka prisiminti nacių užsuktą propagandos mašiną, nukreiptą prieš žydus, ir po to sekusias skerdynes.

Bet kodėl eiliniai žmonės irgi patikėjo valdžios peršama ideologija, kodėl staiga pametė galvą ir ėmė žudyti? Darvinistinės perspektyvos atstovai ir čia turi savo atsakymą. Anot jų, žmogus iš prigimties linkęs griežtai atskirti „savus“ (giminaičius, gentainius) ir „svetimus“. Žmogus taip pat linkęs ginti „savus“ (kad plačiau pasklistų jam artimi genai) ir pulti „svetimus“ (kurie kėsinasi sumažinti jo reprodukcinės sėkmės galimybes). Todėl žmogus nesąmoningai pasiduoda ideologijoms, aiškiai įvardijančioms „savus“ bei „svetimus“, ir kartu sužadinančioms prigimtinį jo agresyvumą.

Šiandien niekas nepasikeitę?

Dalis skaitytojų galbūt pasakys, kad visi čia išdėstyti išvedžiojimai nebepritaikomi mūsų dienomis. Juk tokios „agresyvios“ ideologijos kaip fašizmas ar komunizmas jau nunyko, o liberaliosios demokratijos principai leidžia taikiai sugyventi įvairiausių pažiūrų žmonėms.

Bet ar tikrai galima tvirtinti, kad žmogus jau išsivadavo iš saviapgaulės tinklų? Ar apskritai įmanoma paneigti savo prigimtį? Tiesa, kad agresijos ar kruvinos kovos tarp grupių šiandien mažiau. Tą tikriausiai lėmė faktas, jog mūsų dienomis ištekliai nebėra tokie reti ir keturioms gentims nereikia pjautis dėl vieno elnio. Bet aukštas statusas visuomenėje žmogui tebėra svarbus. Galbūt tik priemonės jam pasiekti tapo rafinuotesnės.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į laisvosios rinkos šalininkus. Argi visi be išimties sutiktų, kad rinkos mechanizmas geriausiai užtikrina visuomenės gerovę? O laisvosios rinkos propaguotojai tuo šventai įsitikinę. Anot jų, visi faktai byloja rinkos naudai. Bet lygiai taip pat karštai savo tiesą įrodinėja ir gerovės valstybės šalininkai. Žinoma, oponentai dabar jau nepuola vieni kitų žudyti. Jų ginklai šiandien – kandūs straipsniai moksliniuose žurnaluose ir spaudoje.

O tikslas juk lieka tas pats – iškovoti savo grupei kuo aukštesnį socialinį statusą, kuris šiandien pasireiškia per mokslinius laipsnius, profesinę karjerą ar įtaką valdžios sprendimams.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad darvinistinė perspektyva – tai tik vienas iš galimų požiūrių. Nenuostabu, kad jos šalininkai įsidėmėjo tik taiklius šio straipsnio pastebėjimus, o kritikai jau skaičiuoja absurdiškas mintis.

Povilas Žielys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.