08_strichai_ideologijosKalbėti apie ideologijas ir ypač apie jų pabaigas nūnai tapo gana madingu užsiėmimu. „Izmų“ mirties šalininkai baksnoja pirštais į „beklasę“, biurokratizuotą, pliuralistinę gerovės valstybę, kuri iš principo negali turėti visus ribojančio antstato, o sprendžia tik efektyvios vadybos problemas.
Tuo tarpu politologai ir „politikai iš profesinio pašaukimo“ karštligiškai, kartais netgi pernelyg dirbtinai, bando surasti naujus „klasinius“, socialinius pasidalijimus, kurie leistų į darbotvarkę įtraukti ideologinį matymą. Čia paminėtini ne tik feministiniai, ekologiniai, „trečiųjų šalių“ ir kiti judėjimai, bet ir „klasikinė“ perskyra tarp masių ir elito.
—
Ideologijų erozija
Norisi pabrėžti, kad šio ginčo kontekste dažnai užmirštama pati ideologijos prasmė ir būtinybė politikos procesui. Kaip mantra kartojamas apibrėžimas, kad ideologija yra idėjų sistema, nieko nepasako nei apie jos santykį su realybe, nei apie jos reikšmę politikai. Galbūt tai lemia, kad vis daugiau kalbant apie ideologiją ji pati darosi vis labiau tuščiavidurė ir beprasmė. Vis rečiau žmonėms ideologija tampa motyvu veikti, daugelis ją vertina skeptiškai, nebandydami suvokti, koks galėtų būti jų santykis su viena ar kita „idėjų sistema“.
Turbūt užtektų priminti keletą dalykų, kurie dažnai užmirštami kalbant apie ideologijas. Pirma, ideologija yra prielaida veiksmui. To nereikėtų painioti su Marxo darbo, kaip žmogaus suvokimą lemiančio veiksnio, samprata. Atvirkščiai, veiksmas kyla iš žmogaus individualybės ir todėl savo prasme iš dalies yra kūrybinis aktas. Kai kalbame apie ideologizuotą veiksmą, visada kalbame apie politinį veiksmą. Antra, būtina ideologijos prielaida yra idėja (idea) ir kalba (logos). Turima omeny, kad joks politinis veiksmas negalimas be pasaulio supratimo, kuris žmogaus vidujybėje yra mintis, ir be kalbos, kuria ši idėja gali būti perduota kitiems. Būtent tai padarė įtaką „parlamentinės“ (kalbančios) politikos atsiradimui, kurioje per kalbą prieinama prie bendro sutarimo – visų politinės bendruomenės narių valingo ir laisvo veikimo prielaidos. Būtent tai nulėmė graikišką barbaro, kaip paklūstančio tik brutaliai jėgai, bet ne proto ir žodžio galiai supratimą.
Šiuo atveju dabartinė ideologijų erozija nereiškia nieko kita kaip politikos pabaigą ir pradžią pas mus vadinamojo „politikavimo“ – nešvaraus kito dergimo ir viešo niekinimo, geriausiu atveju savo „viešuosius gabumus“ išreiškiant vadybiniais sugebėjimais. Stojantis piestu prieš bet kokį savęs susaistymą ideologija, jos vertybėmis ir principais, tampama tuščiavidure mašina, neturinčia jokių idėjų ir veikiančia „objektyviai“ – taip, kaip man, individui, atrodo geriausia. Mechanizmu, kuris atlieka veiksmą, bet negali ir nenori pasakyti kitiems jo prasmės ir tikslo. Mirštant „izmams“, kurie priklauso grupei, į jų vietą atsistoja kiti, ne ką mažiau skatinantys veikti, bet iš principo kitokie – individualūs – „-izmai“. Norisi iš jų išskirti tris, kurie, autoriaus manymu, nūnai yra populiariausi ir daugiausiai įtakos turintys dabartinėms tendencijoms Lietuvos viešojoje erdvėje.
Logosas be idėjos
Pirma, idiotizmas, kuris reiškiasi kaip logosas be idėjos. Klasikinė, aristoteliška, idioto kaip žmogaus kuriam nerūpi polio, politinės bendruomenės, reikalai, samprata, čia puikiai dera su dabar populiariu idioto kaip silpnapročio ir nemokšos apibrėžimu. Idiotas kalba. Jis gali kalbėti daug apie aktualiausius ir įdomiausius dalykus iš „margo pasaulio“, „vakaro žinių“, savo asmeninės patirties. Tačiau visas tas žinių, žinučių ir naujienų srautas turi tik vieną tikslą – priminti paties idioto egzistavimą. Didžiulis asmeninės informacijos kiekis, kuriuo disponuoja idiotas, naudojamas tik tam, kad ši informacija būtų paskleista ir tuoj pat užmiršta. Tuomet idiotas vėl galės kalbėti – šiek tiek pasikartodamas, bet žmogus, įpratęs klausytis idioto, vis tiek neatsimena, kas buvo pasakyta. Kur kas svarbiau pats pasakymo faktas, o ne jo turinys – kitaip sakant, idėja.
Tenka pripažinti, kad idiotas nebūtinai vien kalba ir nieko nedaro. Atvirkščiai, jis gali būti geras darbuotojas, veiklus žmogus ir net kūrybinga asmenybė. Tačiau idioto suvokimas apie veiksmą, kaip ir kalba, baigiasi ties juo pačiu. Jei veiksmas „neveža“, jei apie jį negalima papasakoti kaip apie intriguojantį nuotykį – jis idiotui neturi prasmės. Bet koks „paprastas“ veiksmas, nukreiptas į kitus, idiotui iš esmės tik betikslė veikla. Svarbiausia, kad šis veiksmas niekada netaps politiniu, nes jis neturi jokios vertės kitam, t. y. iš esmės neįmanomas sutarimas, nes su idiotu nėra dėl ko tartis – jis turi savo individualią kalbą, kuri yra atsieta nuo Kito. Kito kalbos vertės idioto kalba nepripažįsta, todėl ir pats idiotas tampa radikaliu individualizmo išpažinėju, nepasitikinčiu ir nepripažįstančiu Kitų – visuomenės, bendruomenės ar valstybės.
Idėjos be logoso
Antras nūnai populiarus poideologinės elgsenos principas toks pat senas kaip pirmasis – cinizmas arba idėjos be logoso. Cinikas visada save linkęs priešpriešinti normoms, kurias jis mato. Tai reiškia, kad jis žino idėją, puikiai pažįsta tų normų struktūrą ir savo veiksmu nori jas peržengti. Atskiras klausimas gali būti, kodėl jis tai nori padaryti, bet mums svarbu suprasti tokio ciniško veikimo principus. Svarbiausia, kad šiuo atveju nesiekiama kalbinio kontakto su kitu siekiant išaiškinti moralaus elgesio paradoksus ir tuštybę. Cinikų „tėvas“, vienas pirmųjų „ideoklastų“ Diogenas demonstravo savo idėjas veiksmu. Tuštinimasis aikštėse, gyvuliškas elgesys, apsinuoginimas ir kiti veiksmai, prasilenkiantys su visuomenės normomis, nors ir prašosi būti paaiškinami, bet taip ir lieka tiesiog šokiruojančiais veiksmais.
Dabartiniai cinikai taip pat nemėgsta kalbėti. Kalbėti yra viešumas, o aiškinti savo elgesio motyvus – ne ciniko darbas ir jo laiko vertas užsiėmimas. Daugiausia, ką jis gali išsakyti: „Man nusipjauti, ką jūs kalbat. Aš galiu veikti. Jūs darykite savo, jei norite“. Toks mąstymas gajus, o cinizmo logika yra pavojingai sumišusi su politikos principais. Visgi kur kas iškalbingesni, kaip ir priklauso cinikams, yra veiksmai. Veikiama, nes tiesiog galima veikti, na ir kas, kad tai neleistina. Pats veiksmas parodo, kad iš principo tai įmanoma, ir jeigu jums tai nepatinka, galite „išjungti televizorių“.
Be idėjos ir be logoso
Pagaliau trečias viešojoje erdvėje populiarus tipažas yra grynąjį veiksmą išpažįstantis hedonistas, t. y. žmogus be idėjos ir be logoso. Jei hedonistas prabyla, jis kalba apie malonumus, viešąsias gėrybes, pasitenkinimą taip, tarsi tai būtų viso pasaulio tikslas ir prasmė. Todėl jo elgesys tampa iki beprotybės (tikrąja šio žodžio prasme) banalus ir paprastas: „Dirbk, pirk, mirk“. Hedonistinė politika iš esmės tampa gerovės politika. Nebūtinai socialiai orientuota, tačiau visada savo tikslingumą grindžianti ekonominiais argumentais. Idėjoms ir kalboms čia tiesiog nėra laiko ir vietos. Šia prasme būtent hedonizmas vertintinas kaip rimčiausias iššūkis ideologijai. Ji tiesiog užmirštama, nes nebėra jokio ją sąlygojančio elemento. Mąstyti hedonistui nebūtina, nes jis gali susilieti su „grynosios ekstazės absoliutu“, o kalbėti – tiesiog nėra laiko, nes reikia žiūrėti, klausyti, lytėti, vartoti…
Tokie trys gana paprasti ir, reikia pripažinti, įprasti politiniai tipažai nebūtinai reiškiasi nuolat ir pasirodo savo grynąja forma. Dažniausiai jie yra susimaišę, lemia vienas kitą, kartais vienas iškeliamas ir kurį laiką dominuoja, tačiau akivaizdu – kuo gilesnė „ideologijos mirtis“, tuo labiau jie įsigali vadinamojoje politikoje. Tokios „naujosios politikos“ naikina ne tik „senąsias ideologijas“, bet, kaip bebūtų paradoksalu, ir pačią politiką. Polis mirė. Tegyvuoja aš.
Justinas Dementavičius