Bendradarbiavimas abipus sienų – postmoderni geografinio determinizmo forma?

 

Natūralios gamtinės sienos atskiria valstybes ir kartu sujungia jas regioniniam bendradarbiavimui.

Natūralios gamtinės sienos atskiria valstybes ir kartu sujungia jas regioniniam bendradarbiavimui.

Gamtos (tiksliau – geografijos, kuri etimologiškai reiškia žemės (gamtos) aprašymą) ryšys su politika yra bene svarbiausia geopolitinio mąstymo ašis. Geopolitinis pasaulio įvykių aiškinimo būdas remiasi prielaida, teigiančia, kad gamtinės sąlygos determinuoja politinius, socialinius ir ekonominius reiškinius. Pasak geografinio determinizmo atstovų, valstybių elgesį nulemia geografinės sąlygos, kurios vienoms valstybėms gali būti palankios, kitoms – net pražūtingos.

— 

Globalėjančiame nūdienos pasaulyje geopolitinė valstybių elgesio aiškinimo logika susilaukia vis daugiau kritikos, esą ji neatitinkanti daugiafunkcinio pasaulio realijų. Teigiama, kad gamta tėra tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką politikai, tačiau tikrai ne pagrindinis politinio elgesio akstinas. Kita vertus, pasaulyje ir ypač Europoje populiarėjančios santykinai naujos politinio bendradarbiavimo formos teberodo geografinių veiksnių gajumą ir neblėstančią jų įtaką. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie bendradarbiavimą abipus sienų (angl. cross-border cooperation). Ši transnacionalinė regioninės integracijos forma papildo jau įprastą tarptautinį bendradarbiavimą.

Pasienio regionų bendradarbiavimas gali būti dviejų tipų: funkcinis (pvz., dviejų valstybių koordinuota politika siekiant riboti nelegalią migraciją, dalyvavimas kultūriniuose ar švietimo projektuose) ir geografinis (aplinkosauginiai, energetiniai projektai, transporto infrastruktūros plėtra, turizmo vystymas). Geografinį bendradarbiavimą inspiruoja ne politinė valia, o gamtinių veiksnių nulemti interesai.

Bendradarbiavimas abipus sienų gali būti laikomas postmodernia geografinio determinizmo forma, nes valstybių sienos netenka ankstesnės geografinio atribojimo funkcijos, o pagrindiniu bendros veiklos katalizatoriumi išlieka aplinkos savybės. Bendradarbiavimas abipus sienų kaip naujas fenomenas tapo savotiška alternatyva tradicinei politinės organizacijos formai – valstybei. Šis valstybės sienų „perbraižymas“ atsižvelgiant į geografinius faktorius gali būti tapatinamas su „grynuoju“ arba „natūraliuoju“ geografiniu determinizmu – bendradarbiavimo formą lemia geografiniai veiksniai, o ne etninės, istorinės ar politinės valstybių ribos.

Istorijos eigoje būtent etninės, istorinės ir politinės sienos dažniau priešindavo tautas nei jas vienydavo, o geografiniai regionai, priešingai, dabar tampa šalių bendradarbiavimo ir integracijos pagrindu. Taigi siekiant suvokti tarptautinės politikos esmę vis dažniau pasitelkiamas ne politinis, o geografinis žemėlapis – kalnų, upių, ežerų, jūrų išraižytas pasaulis diktuoja savitą bendradarbiavimo logiką, kurios pagrindiniais veikėjais tampa pasienio regionai.

Pasienio regionus galima suvokti kaip alternatyvius geopolitinius subjektus: atkreipkime dėmesį, kad kalbant apie valstybes, dažnai pateikiama informacija apie atskirus regionus, jų gyventojų skaičių, plotą, regionų savybes – regionai apibrėžiami pasitelkiant tuos pačius kriterijus kaip ir tie, kurie naudojami valstybių charakterizavimui. Panašu, kad vienu svarbesnių šių pseudosubjektų formavimosi veiksniu tampa integracija aplink vandens telkinius. Jūros ir upės kaip niekada anksčiau virto ne valstybes skiriančiu, bet jas vienijančiu veiksniu (tokia regioninio bendradarbiavimo konsteliacija nejučiomis priverčia prisiminti klasikinės geopolitikos prielaidas apie nuolatinę jūrinių ir kontinentinių valstybių kovą). Taip palaipsniui konstruojama Baltijos jūros, Viduržemio jūros, Juodosios jūros tapatybė: teigiama, kad šių regionų gyventojai išsiskiria specifiniu pasaulio suvokimu, juos jungia kognityvinis panašumas – tai alternatyva etniniam bendrumui. Tas pats pasakytina ir apie kalnų gyventojus: pavyzdžiui, Tatrų papėdėje gyvenantys lenkai jaučiasi žymiai artimesni kalniečiams slovakams nei savo tautiečiams Gdanske.

Ypatingas „vienytojo“ vaidmuo Europos regione atitenka vokiečių „kilmės“ Dunojaus upei, kuri jungia dešimt Europos valstybių ne tik Europos Sąjungos ribose ir taip tarsi atlieka savotišką „gamtinę“ integraciją, apimdama Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Rumuniją, Ukrainą, Šveicariją ir Lenkiją. Jau dabar galime konstatuoti, kad tokia integracija tampa ir stipresnės politinės integracijos prielaida.

Kyla klausimas, kas gi skatina šią „gamtinę“ integraciją? Dar daugiau, ar ji kyla „iš apačios“, ar yra politinių projekcijų „iš viršaus“ rezultatas? Ir vienu, ir kitu atveju bendradarbiavimas tarp sienų yra gamtos „produktas“, tačiau kiekvieno, kad ir „gamtinio“, klausimo įtraukimas į politinę darbotvarkę reikalauja atitinkamo politinio veiksmo. Dažnu atveju ši „gamtinė“ integracija išsikristalizuoja didesniuose politiniuose junginiuose. Europoje šio bendradarbiavimo lyderiais galime vadinti Europos Sąjungą ir Šiaurės ministrų tarybą. Pastebima, kad šis tarpsieninis bendradarbiavimas ne tik konkuruoja su politiniu, bet dažnai gali tapti ir pastarojo katalizatoriumi. Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas Euroregione „Ežerų kraštas“, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Kaliningrado srities partnerystė Euroregione „Nemunas“, bendra Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities veikla Euroregione „Šešupė“, Lietuvos, Latvijos, Kaliningrado srities, Švedijos, Danijos ir Lenkijos bendradarbiavimas Euroregione „Baltija“ – visa tai Šiaurės ministrų tarybos „kūdikiai“. ES ši „gamtinė“ dimensija yra kur kas silpniau išreikšta, bene sėkmingiausi projektai yra Šiaurinė dimensija, be to, kaip viena iš galimų ES kaimynystės politikos krypčių projektuojamas pasienio regionų bendradarbiavimas tarp ES ir jos rytinių kaimynių.

Kokia bendradarbiavimo abipus sienos įtaka politinių sprendimų priėmimui – ar tarpsieninis bendradarbiavimas peržengia savo funkcines ribas, ar ir išlieka tik funkciniu, be politinių pasekmių? Panašu, kad bandydami atsakyti į šį klausimą neišvengiamai susidursime su vištos ir kiaušinio atsiradimo dilema – kas pirmesnis? Akivaizdu, kad „gamtinio“ bendradarbiavimo alfa ir omega yra regiono aplinkosaugos ar turizmo vystymo problemų sprendimas. Ar politikai pasinaudoja natūraliu gamtiniu kraštovaizdžiu, siekdami konkrečių politinių tikslų, ar gamta diktuoja savo ribas ir „kontroliuoja“ politinę darbotvarkę? Bet kokiu atveju gamtos savybės daro įtaką politikai: kartais tai tampa atskiru darbotvarkės klausimu, o kartais šis „gamtinis“ bendradarbiavimas persilieja ir į kitas valstybių partnerystės sritis. 

 Politinės tendencijos rodo, kad pasienio regionų vienijimasis vis dėlto papildo, bet ne pakeičia kitas valstybinio ar organizacinio bendradarbiavimo formas – akivaizdu, kad negalime staiga perbraižyti valstybių sienų ir nugramzdinti užmarštin etninius ir istorinius valstybių formavimosi pagrindus. Tokia logika jau dvelktų marksistiniu griežtumu. Tačiau geografinis landšaftas gali tapti patikimu perspektyvių politinio bendradarbiavimo formų sinoptiku ieškant naujų partnerystės būdų ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Jis tiktų netgi prognozuoti Europos santykius su geografiškai artimiausias regionais. Turbūt nieko pastovesnio kaip natūralios geografinės sienos šiame pasaulyje nėra. Ar toks pat pastovus ir ilgalaikis galimas politinis bendradarbiavimas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, kas gi yra pirmesnis – gamta ar politika. Homo nature ar homo politicus…       

 

                                                                                                 Žygimantas Vaičiūnas

1 atsiliepimas apie straipsnį “Bendradarbiavimas abipus sienų – postmoderni geografinio determinizmo forma?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.