Kodėl Afrika – ne Europa

Specifinės Afrikos gamtinės sąlygos - skurdi nederlinga žemė bei mažas gyventojų tankis - nulėmė ir žemyno socialinę, ekonominę bei politinę raidą.

Specifinės Afrikos gamtinės sąlygos – skurdi nederlinga žemė bei mažas gyventojų tankis – nulėmė ir žemyno socialinę, ekonominę bei politinę raidą.

Kiekvieno žemyno istorija yra aiškiai įrašyta jo geografiniuose ypatumuose, ir šis teiginys iš visų labiausiai tinka Afrikai.

Lordas Hailey’is

Europa – paradigminis vystymosi atvejis

Afrika – pats liūdniausias žemynas valstybių vystymosi atžvilgiu. Iš 48 skurdžiausių pasaulio valstybių net 38 yra Juodajame žemyne – šiose šalyse pragyvenimo lygis nesiekia net 1 JAV dolerio per dieną. Afrikoje yra net 25 mln. gyventojų, užsikrėtusių ŽIV arba sergančių AIDS, joje kasmet miršta 4 milijonai vaikų, o 33 proc. visų jos gyventojų nuolat badauja.

Žinia, kaip priešybė Afrikai valstybės vystymosi ir demokratiškumo etalonu yra laikomos senosios Europos žemyno demokratijos. Akademiniame diskurse mėginama atskleisti tokios sėkmės priežastis ir bandoma siūlyti iš to pasimokyti skurdžioms ir nedemokratiškoms pasaulio valstybėms. Bet ar tokia prieiga iš tiesų yra tinkama? Galbūt, mėgindami įvertinti kitų žemynų valstybių raidą per senųjų Europos demokratijų raidos prizmę, mes tik dar migločiau suvokiame, kokios iš tiesų šios valstybės yra, ir kaip padėti joms įveikti vystymosi problemas.

Viena įtaigiausių Europos valstybių iškilimo teorijų yra glaudžiai susijusi su žemynui būdingomis gamtinėmis sąlygomis. Teigiama, kad Senajame žemyne sąlygos stiprioms modernioms valstybėms susidaryti atsirado tada, kai gyventojų tankis ženkliai padidėjo, ir teritorija – svarbiausia gėrybė – tapo kovos objektu. Kovai dėl žemių buvo būtina efektyvi mobilizacija, taigi – ir gerai išvystyta administracinė, mokesčių surinkimo sistema, infrastruktūra. Tam Europos valstybės negailėjo nei žmonių, nei resursų. Kūrėsi valstybių ekonominiai centrai – miestai, plėtojosi susisiekimas, švietimo sistema, radosi miestiečių klasė. Taigi šiuolaikinių modernių demokratinių valstybių raidos varikliu galima laikyti nuolatines tarpusavio kovas dėl svarbiausio resurso – žemės.

Afrikos gamtinių sąlygų specifika

Visiškai kitokia situacija yra Afrikoje: čia niekada nebuvo jaučiamas žemės trūkumas. Be to, didžioji jos dalis yra nenaudinga – vien dykumos Afrikoje užima daugiau nei 10 mln. kvadratinių kilometrų, 65 procentus visos kontinento teritorijos dengia nederlinga, žemės ūkiui netinkama žemė, o Vidurio Afrikoje plyti didžiuliai neįžengiamų džiunglių plotai.

Sacharos dykumaGyventojų tankis Afrikoje taip pat niekada nepasiekė „europinio“ lygio. Palyginimui: Juodojoje Afrikoje vidutinis gyventojų tankis yra 27 žm./km² (2000m.), o Europoje – 516 žm./km² (2003m., neįskaičiuojant Rusijos ir Turkijos). Europos plotas, skaičiuojant su teritorija iki Uralo kalnų, sudaro apie 7 proc. viso Žemės sausumos ploto, o Afrikos – 18 proc. 1750m. Europoje gyveno 21 proc. pasaulio gyventojų, o Afrikoje – 6 proc. Taigi gyventojų tankis Europoje jau tada buvo devynis kartus didesnis nei Afrikoje.

Šie iškalbingi skaičiai byloja, kad Afrikoje, siekiant užsitikrinti visapusišką tam tikros teritorijos kontrolę, reikėjo didesnių sąnaudų. Kadangi žemė nebuvo pagrindinė gėrybė, patogiau buvo ne veltis į tarpusavio kovas, o migruoti. Todėl Afrikoje, kaip niekur kitur, buvo itin paplitusi vidinė migracija. Bėgimas, pasitraukimas tapo alternatyva kariavimui. Taip pat nebuvo labai stengiamasi įtvirtinti valstybių sienas, įsisavinti tuščius ir nederlingus žemės plotus, investuoti į kelių tiesimą, komunikacijų plėtojimą, efektyvų administravimą ir kt.

Patrimonialinis valdymo būdas

Logiška išeitis ankstyvųjų Afrikos karalysčių valdovams buvo suformuoti tam tikrą valstybinį konglomeratą su valdymo sistema, panašia į feodalinę, – periferinėse teritorijose paskiriant vietininką, kuriam už lojalumą būtų užmokama žeme, globa ir kitomis gėrybėmis. Taip Afrikoje užsimezgė ir įsitvirtino vertikali visuomenės sąranga, pasireiškianti per klientų ir šeimininkų santykius. Tokia vadinamoji patrimonialinė tvarka nedaug pakitusi išliko ir iki šių dienų. Po Antrojo pasaulinio karo Afrikos valstybėms tapus savarankiškoms, sukurtas biurokratinis aparatas bei kiti demokratinės santvarkos elementai iš esmės nepakeitė tradicinės Afrikos valstybių sąrangos.

Kol valstybės reikalai nėra atskiriami nuo privačių, pati valstybė, kaip ir valdantieji, yra priklausoma nuo visuomenės grupių poreikių tenkinimo. Štai todėl ekonominės plėtros siekiai tėra graži Afrikos vadovų retorika, kartais tampanti net Vakarų šantažo priemone. Tokioje valstybėje, kur klaniniai santykiai yra pagrindinis visuomenės bruožas, nėra įmanoma ir pilietinė visuomenė, kuri vieningai pasipriešintų įsigalėjusiai korupcijai bei pareikalautų realios atskaitomybės iš savo išrinktos valdžios. Tad kol kas Afrika, nusikračiusi kolonistinių prievartos grandinių, išlieka supančiota savo pačios vidinių saitų, skiriančių ją nuo modernių ir stiprių pasaulio valstybių.

Minimali kolonizavimo politika

Apie geografinių sąlygų keliamus sunkumus efektyviam valdymui byloja ir kolonizatorių patirtis. Apytikriai iki 1880 m. europiečiai nebuvo įžengę į Afriką toliau nei jos pakrantės: užuot rūpinęsi realiu teritorijos „įsisavinimu“, nuo XVI a. iki XIX a. pabaigos europiečiai žemyną naudojo vien kaip prekybos ir mainų erdvę. Galiausiai dėl išaugusios tarpusavio konkurencijos, padidėjusių technologinių galimybių, naudingųjų iškasenų poreikio bei baimės prarasti galimybę dominuoti žemyne Europos valstybės Afriką „pasidalijo“, kolonizavimo principus įtvirtindamos 1884 m. vykusioje Berlyno konferencijoje.

Joje buvo susitarta, kad teisei į teritorijas Juodajame žemyne užtikrinti metropolijoms iš esmės pakanka įkurti teritorinę bazę, iš kurios būtų galima siekti tolesnio teritorijų administracinio ir karinio užvaldymo. Minimalistinę kolonizatorių politiką teritorijų kontrolės atžvilgiu gerai atskleidžia faktai: 1939m. 43 mln. afrikiečių valdžiusi Anglija žemyne buvo paskyrusi tik 1223 administracijos atstovus ir 938 policininkus; 18 mln. žmonių valdžiusi Prancūzija turėjo 4487 atstovus savo kolonijose, o Belgija – 9,4 mln. žmonių – 2384 administratorius.

Akivaizdu, kad kolonizatorės tik minimaliai investavo į Afrikos teritorijų kontrolę. Toks valdymas ženklesnes permainas atnešė tik didiesiems miestams ir uostams, o „krūmuose niekas nepasikeitė“. Tad europiečių įtaka nebuvo pakankama, kad Afrikoje būtų įdiegti modernių valstybių principai. Greičiau atvirkščiai – patrimonialiniai ryšiai ne tik išliko, bet ir klestėjo į juos nesikišusių, o dažnai ir juos skatinusių vietos administratorių dėka.

Taigi Afrikos gamtinių sąlygų specifika lėmė ir kitokią šio žemyno valstybių raidą. Dėl menkos teritorijos kontrolės jos iki šiol yra saistomos vertikalių klaninių ryšių, trukdančių vykdyti valstybinę į demokratijos ir ekonomikos plėtrą orientuotą politiką. Minimali kolonizatorių valdymo politika ne tik nepakeitė Afrikoje vyravusio patrimonialinio valdymo būdo moderniu-administraciniu, bet ir paliko šį žemyną nuniokotą ir sutrikusį – su tradiciniu gyvenimo bei valdymo būdu ir čia iš esmės neprigijusiomis valdžios institucijomis.

Giedrė Biržytė

3 atsiliepimai apie straipsnį “Kodėl Afrika – ne Europa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.