Humoristinėje žydų tautybės asmenis „reitinguojančioje“ interneto svetainėje JewOrNotJew.com Noam’o Chomsky’io žydiškumas įvertintas gana žemu balu – septynetu. Svetainės šeimininkai pateikia negailestingą verdiktą: „Gaila, kad žydas“. Akivaizdu, kodėl kai kuriems žydiškų šaknų turintiems asmenims N. Chomsky gali nepatikti – neigdamas nuostatą, kad JAV vis dar egzistuoja antisemitizmas, jis remia palestiniečius ir pasisako prieš JAV paramą Izraeliui. Politinės šio kairiojo aktyvisto pažiūros visada buvo radikalios ir priešingos oficialiai JAV pozicijai: įdomu tai, kad jų ištakas galima apčiuopti lingvistinėse N. Chomsky’io teorijose.
Vienas „New York Times“ straipsnis N. Chomsky pavadino „be abejonės svarbiausiu tebegyvenančiu intelektualu“. Nuo tada būtent tokiu apibūdinimu jis yra pristatomas įvairiose mokslinėse konferencijose ar televizijos laidose. Tačiau pats N. Chomsky juokais primena, kad tame pačiame straipsnyje iškart po minėto apibūdinimo sekęs sakinys piktai kritikavo jo poziciją JAV užsienio politikos klausimais. Iš tikrųjų, N. Chomsky įkūnija ne vieną paradoksą: vienu metu jis įvardijamas ir kaip įtakingas aktyvistas, dažniausiai cituojamas mokslininkas viešojoje erdvėje, ir kaip politinis disidentas ar net radikalus marginalas. Be to, plačiajai visuomenei jis žinomas kaip politikos komentatorius, nors didžiausiais pasiekimais N. Chomsky gali pasigirti lingvistikos moksle.
Įgimtas kalbiškumas
Vienas iš didžiausių tokių pasiekimų – padėti pagrindai universaliosios gramatikos teorijai. Pasak šios teorijos, žmogus gimsta turėdamas vidinę universalią gramatiką, įgimtą ir biologiškai determinuotą kalbinių principų visumą. Visos pasaulio kalbos atitinka šiuos fundamentalius principus, skiriasi tik tam tikros detalės, pavyzdžiui, veiksnio ir tarinio vieta sakinyje. Pasak N. Chomsky‘io,žiūrint paviršutiniškai, įvairios kalbos gali atrodyti labai skirtingos, tačiau objektyvus marsietis, tiriantis Žemės gyventojus, padarytų išvadą, kad visi žmonės šneka ta pačia kalba.
Vykstant kalbos įgijimo procesui, vidinės universaliosios gramatikos parametrai yra keičiami taip, kad jie sutaptų su gimtosios kalbos, kurios siekiama išmokti, gramatika. Tokiu būdu universali gramatika yra transformuojama ir veikia kaip „juodoji dėžė“, kuriai užtenka mažo kiekio įvesčių bei pažinimo tam, kad žmogus galėtų kurti taisyklingus sakinius. Visas šis procesas yra natūralus, jam nereikia sąmoningo mokymosi – štai kodėl vaikai sugeba taip greitai išmokti kalbą nesuprasdami abstrakčių gramatikos ir sintaksės principų.
Jorge Luis Borgesas aprašė begalinę Babelio biblioteką, kurioje „visos knygos, nors ir kokios skirtingos jos būtų, sudarytos iš tų pačių elementų: tarpelio, taško, kablelio, dvidešimt dviejų abėcėlės raidžių“. Universaliosios gramatikos teorija atliepia šią Babelio bibliotekos taisyklę: kiekviena kalba turi tuos pačius principus, skiriasi tik kintantys parametrai, jos sintaksės ar gramatikos niuansai.
Universalios gramatikos teorija paaiškina tai, kodėl mes, turėdami labai skirtingas patirtis, kalbinėje bendruomenėje įgauname faktiškai identiškus gramatinius sugebėjimus. Juk kiekvienas žmogus susiduria su skirtingu aplinkiniu pasauliu, skirtingais žmonėmis, juos pažįsta nevienodai intensyviai. Ir vis tik, galutinis rezultatas visada tas pats – kalbame, nepriklausomai nuo mūsų intelektinių savybių, vienodai.
Iš esmės N. Chomsky paneigia bihevioristų prielaidą, kad kalbą mes išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, kad kalba yra įgyti refleksai. Lingvistikos moksle jis pritaiko kantiškąją pažinimo sampratą, pasak kurios, išoriniai objektai turi pritapti prie mūsų apriorinio žinojimo. Šis apriorinis žinojimas – tai įgimta universalioji gramatika, kurios principai nulemia kiekvieną pasaulio kalbą ir be kurios mes neišmoktume rišliai šnekėti.
Politika ir lingvistika
Noamo Chomsky‘io akademinė veikla ir jo politinės pažiūros abstrakčiame lygmenyje susijungia bent dviem aspektais. Pirma, tai įvyksta per tikėjimą universalia žmogaus prigimtimi, kurios dalis yra visiems įgimti kalbiškumo elementai. Universali gramatika ne atskiria, o suvienija įvairių tautų žmones. Toks samprotavimas – tai pagrindas tam, ką N. Chomsky taip aktyviai gina: universalioms žmogaus teisėms, kurias nuolat paneigia JAV vykdoma užsienio politika. Visų žmonių genetiniai pajėgumai yra tie patys, tad kodėl jiems turėtų būti taikomas skirtingas teisingumas?
Antra, N. Chomsky iškelia humanistinę pažengusio žmogaus koncepciją – kiekviename iš mūsų slypi vidinis žinojimas, nekintančios ir sudėtingos žinojimo struktūros, įgalinančios mus augti ir veikti. Mūsų intelektas nėra tabula rasa – kažkas, į ką gali įrašyti ką nori. N. Chomsky‘iui žmogaus prigim tis yra tai, kas neleidžia mums tapti beformėmis būtybėmis, greitai paklūstančiomis išorinių jėgų įtakoms. Iš tokios asmens sampratos kyla vienas svarbiausių N. Chomsky‘io intelektualinių tikslų – suprasti ir demaskuoti tas išorės jėgas, kurios žmogui neša terorą, destrukciją ir blogį, kurios skverbiasi į jo prigimtį, bandydamos paveikti, formuoti ar indoktrinuoti.
Aprėpdamas lingvistiką ir politiką, N. Chomsky sprendžia du klausimus, kuriuos jis skambiai pavadino „Platoniška“ ir „Orveliška“ problemomis. Su pirmąja problema susiduriama lingvistikoje, kuomet suabejojama, kokiu būdu mes žinome tiek daug, patirdami tiek mažai. Juk, kaip minėta, mes sugebame beveik vienodai tiksliai išmokti kurios nors kalbos gramatiką, nors augame toli gražu ne lygiomis sąlygomis. Atsakymo į į „Platoniškąją“ problemą N. Chomsky ieško tarp pažinimo ir žinojimo bandydamas atrasti trūkstamą grandį, t.y. mūsų įgimtus mentalinius pajėgumus, įgimtą kalbiškumą, kaip pasakytų Platonas – ikipatyriminį pažinimą. Be abejo, tam reikalingas sudėtingas ir rafinuotas mokslinis metodas, ištisas lingvistikos mokslas, tiriantis žmogaus kalbines galimybes.
Anot N. Chomsky‘io, politiniuose jo tekstuose gvildenama „Orveliška“ problema yra kur kas paprastesnė. Tai – atvirkščias „Platoniškosios“ problemos variantas, kada mes žinome mažai ir esame abejingi, nors aplinkui gausu pažinimo šaltinių. Pasaulyje vykstanti neteisybė yra akivaizdi, tačiau kažkodėl viešajame diskurse apie ją yra nutylima – būtent tokia yra nūdienos sąsaja su orveliška visuomenės vizija. Situaciją gali pakeisti tik objektyvus ir blaivus žvilgsnis, leidžiantis priimti ir suprasti tai, kas vyksta aplinkui. Kaip tik todėl N. Chomsky griebiasi politikos analitiko plunksnos. Jo tikslas – pateikti nerimą keliančią ataskaitą dėl JAV užsienio politikos veiksmų bei jos vykdomos indoktrinacijos.
Tavo nuomonės gamyba
Su indoktrinacijos klausimu yra susijusi viena svarbiausių N. Chomsky‘io politinių idėjų – taip vadinama „sutarimo gamybos“ teorija. Pasak jos, JAV valdžios struktūros yra persipynusios su įvairiomis verslo ir žiniasklaidos korporacijomis, todėl visuomenės informacijos priemonės yra naudojamos kaip tam tikra propagandos „mašina“. Ji formuoja tokią visuomenės nuomonę, kuri atitinka politinio ir verslo elito interesus. N. Chomsky‘io teigimu, „sutarimo gamybos“ terminas yra „orveliškosios minčių kontrolės eufemizmas“, „sąmoningo manipuliavimo menas“. Vienas mąstymo kontrolės būdų – nuomonių, pareiškiamų viešojoje erdvėje vykstančių debatų metu, skaičiaus apribojimas. Tam užtenka vieno dalyko – užtikrinti, kad visos „šalys debatuose priimtų tam tikras prielaidas, ir kad tų prielaidų pagrindas būtų propagandinė sistema“.
Pasak N. Chomsky‘io, „sutarimo gamyba“ visu pajėgumu veikė Vietnamo karo metu. Televizijos debatuose buvo ginčijamasi dėl taktikos ir dėl to, ar verta dalyvauti kare. Tačiau visos besiginčijančios pusės priėmė prielaidą, kad JAV turi teisę į agresiją prieš Pietų Vietnamą. Niekas neatstovavo nuomonei, kad JAV politika yra iš principo ydinga.
Imperializmo atgarsiai
JAV užsienio politiką N. Chomsky apibūdina kaip „Didžiosios imperijos strategijos“ įgyvendinimą. Vienas tokios strategijos tikslų – „prevencinių karų“, prieštaraujančių tarptautinei teisei, sukėlimas. Tokio karo metu yra pašalinama įsivaizduojama arba dirbtinai sukurta grėsmė (čia, be abejo, pasitelkiama „sutarimo gamyba“), taip pateisinant neteisėtą intervenciją. Nikaragva, Rytų Timoras, Irakas – N. Chomsky pateikia gausybę JAV imperializmo ir ekspansinės politikos pavyzdžių. Visais atvejais paneigiamas žmogaus teisių universalumas ir atsižvelgiama vien į stipresniojo interesus. Pasak N. Chomsky‘io, žmogaus teisės be išimties turi būti ginamos tam, kad neįsigaliotų Tukidido maksima, jog „didžiosios nacijos primeta valią – mažosios nacijos priima dalią“.
Kritikai N. Chomsky‘į kaltina tuo, kad jo lingvistinės teorijos yra anglocentriškos, neatsižvelgiančios į kitų kalbų subtilybes. Esą tai yra „lingvistinis imperializmas“, nesugebėjimas aprėpti tų pasaulio kalbų, kurios su anglų kalba neturi jokių sintaksės ar gramatikos panašumų. Ginčijimasi, jog kalbų įvairovę būtina traktuoti kaip biologinę įvairovę, kuri atsirado palaipsniui, organizmams kintant dėl aplinkinių sąlygų suvaržymų, ir kurių skirtumai neretai – fundamentalūs. Juk kai kurios kalbos neturi žodžių vedybos (bėgti – bėgikas), linksniavimo, asmenavimo, laikų (įvairūs atvejai Vietname ir Kinijoje), kuriose kiekvienai naujai išraiškos formai reikalingas naujas žodis. Lao kalboje nėra būdvardžių. Egzistuoja kalba, kurioje sakinys „Ši moteris pagavo tą didžiulį drugelį“ skamba maždaug taip: „Ši tą didžiulį pagavo moteris drugelį“. Australų aborigenų Gunwinggu kalboje žodis abanyawoihwarrgahmarneganjginjeng reiškia ištisą sakinį: „Aš ir vėl jiems iškepiau ne tą mėsą“. Kai kurios kalbos turi virš šimto priegaidžių, kitos – vos kelias. Ar iš tikrųjų skirtumai tarp jų – tik paviršutiniški? Ar jas taip paprasta susisteminti?
Tokie kaltinimai sukuria gana ironišką ir paradoksalią situaciją: juk būtent imperializmas yra tai, ko N. Chomsky nekenčia labiausiai.
Kalbos kairuoliškumas
Noamas Chomsky kartu su prancūzų struktūralistu Ferdinandu de Saussure‘u (XIX – XX a.) yra laikomas moderniosios lingvistikos tėvu. Abu mokslininkai dažnai lyginami, nes abu išlaiko sistemingą, metodišką požiūrį į kalbą.
F. de Saussure‘as pasiūlė skirti kalbą nuo šnekos. Kalba (langue) – universali ir ideali abstraktaus pobūdžio ženklų sistema, kurią turi kiekvienas individas. Šneka (parole) – tai individualaus kalbėjimo rezultatas. Šis skirstymas turi sąsajų su kantiškuoju požiūriu į pasaulį: kalba, iki atsitiktinio empirinio jos realizavimo, yra savarankiškas idealus objektas, turintis universalių struktūrinių savybių. Abu Saussure‘o kalbos lygmenys gali būti sugretinami su N. Chomsky‘io vadinamąja lingvistine kompetencija (individo turimu sugebėjimu taisyklingai kalbėti, kylančiu iš įgimto kalbiškumo) ir pačiu kalbėjimu, kuris apima konkrečius kalbos aktus. Akivaizdu, kad įmanoma atrasti nemažai mokslinių ir net filosofinių panašumų, siejančių šiuos du lingvistus.
Toks gretinimas gali būti perkeltas ir į dar svaigesnį lygmenį. F. de Saussure‘as buvo struktūralistas, o struktūralizmas padarė nemažą įtaką marksizmui ir Frankfurto mokyklos filosofijai. Galbūt metodiškas požiūris į kalbą yra neatsiejamas nuo kairuoliškumo? Juk minties kairumas yra pagrindinė N. Chomsky‘io kaip politinio komentatoriaus savybė. Vis tik, sąryšis tarp jo politinių idėjų ir lingvistinių teorijų nėra visiškai akivaizdus, tačiau pažvelgus į profesoriaus veiklą, peršasi išvada, jog požiūris į politinį vyksmą gali būti nulemtas požiūrio į žmogaus prigimtį.
Net perkopęs aštuntą dešimtį, N. Chomsky‘is pavargusiu, monotonišku, nuobodžiu balsu ir susikūprinusia povyza be atvangos kritikuoja JAV vidaus ir užsienio politiką, vieną po kitos leidžia naujas knygas. Tai – tikras renesanso žmogus, Homo Universalis, nepailstančiai bandantis keisti mūsų suvokimą. Ne kiekvienas savo srityje pasižymėjęs mokslininkas išdrįsta skelbti nepatogią tiesą ir taip rizikuoti savo reputacija. Pats N. Chomsky yra sakęs, kad kažkuriuo metu jam teko pasirinkti: ar visomis jėgomis gilintis į lingvistikos mokslą, ar pradėti aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Pasirinkęs pastarąjį variantą, jis, be abejo, paaukojo tam tikras mokslines ambicijas. Bet ar jos tokios svarbios, kai pasauliui šitaip trūksta garsių sąžinės balsų?
Simonas Algirdas Spurga