Kvalifikuoti darbuotojai primena esą ne vien išteklius

Juan Muñoz – „Pokalbio nuotrupa“, 1996 m.

„ES trūksta [įrašykite skaičių] kvalifikuotų darbuotojų“, „kad taptų konkurencingiausia pasaulio ekonomika, ES turi pritraukti…“ – tokie šūkiai leidžia darbuotojus įsivaizduoti kaip srautus ar turtus, o ne gyvus žmones, darančius pasirinkimus, kur gyventi ir dirbti. Ar tik ne tai ir pakiša koją, kai, atrodo, net gudriausios schemos ir instrumentai nepadeda pritraukti tokių darbuotojų, kokių ieškoma?

Konkurencijos dėl kvalifikuotos darbo jėgos idėja nėra nauja. Kai kurios šalys taiko taškų sistemas, kitos – skirtingas imigracijos procedūras aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojams. Visos šios supaprastintos imigracijos sistemos remiasi prielaida, kad kvalifikuoti darbuotojai (arba, ekonominiu žargonu tariant, „kvalifikuota darbo jėga“) yra ne tik darbdavių, bet ir valstybės turtas bei išteklius. Toks požiūris atsiskleidžia ir valstybėse, kurios laiko savo darbuotojus svarbiausia eksporto „preke“, kaip Filipinuose. Jau 30 metų valstybė skatina emigraciją, pasirašo tarpvyriausybines sutartis dėl tam tikro sektoriaus darbuotojų siuntimo, reguliuoja įdarbinimo agentūrų veiklą ir neslepia, kad nori ir siekia papildyti savo pajamas tuo, kas nubyra nuo užsienyje besidarbuojančių filipiniečių siunčiamų pinigų.

pritraukti „protus“

Priimančios valstybės taip pat nevengia kalbėti apie darbuotojus kaip išteklius, kuriuos galima ir verta įsigyti, o turint – būtina išlaikyti. Nesunku susidaryti įspūdį, kad ne tiek svarbu, ką jie veiks, svarbu, kad būtų tos valstybės/ ekonomikos, o ne kieno nors kito „dispozicijoje“. Prisiminkime, kaip neretai kalbama apie emigrantus iš Lietuvos: išvažiuoja protai, gresia demografinė katastrofa, prarandami gebėjimai… Nepaisant to, kad bedarbių yra daugiau nei laisvų darbo vietų ir, žiūrint iš paklausos ir pasiūlos pusės, visi „protai“ darbo rinkoje neišsitenka.

Panašiai kvalifikaciją kaip išteklių norima pritraukti Europos Sąjungos (ES) lygmeniu. „Darbo migracija į Europą padidina mūsų konkurencingumą, o per tai – ekonomikos augimą. Ji taip pat padeda spręsti demografines problemas, kurias sukelia visuomenės senėjimas,“ – yra pasakęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, dalyvaudamas diskusijose apie vadinamąją ES mėlynąją kortelę – supaprastintą imigracijos tvarką aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

Dar 2007 m. kaip pateisinimas tokiam kvalifikuotų darbuotojų „importui“ buvo skaičiavimai, kad ES ekonomikai trūksta 20 mln. kvalifikuotų darbuotojų, ypač inžinierių ir kompiuterių technologų. Kilus diskusijoms, „EU Observer“ rašė, kad Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių ministrų susitikime iniciatyva sulaukė daug kritikos. Pasak ministrų, neturtingos šalys negali sau leisti stebėti, kaip išvyksta patys gabiausi. Žurnalas „The Economist“ tada skaičiavo, kad ES, lyginant su konkurentėmis, pritraukia daug nekvalifikuotų darbuotojų, bet išsilavinę afrikiečiai, azijiečiai ir kiti verčiau renkasi konkurentes. Australijoje aukštos kvalifikacijos užsieniečiai, pagal šiuos skaičiavimus, sudaro dešimtadalį visų darbuotojų, Kanadoje – daugiau kaip 7 proc., JAV – 3 proc., o ES – tik 1,7 proc.

Galiausiai 2009 m. priimta Tarybos direktyva 2009/50/EC, kuri reglamentuoja mėlynosios kortelės gavimą. Netrukus „prisiveisė“ daugybė puslapių ir forumų, kurie aiškina mėlynosios kortelės privalumus ir padeda darbo ES ieškantiems ne ES šalių piliečiams susirasti darbdavius, kurie suteiktų jiems reikalingą pasiūlymą. 2011 m. priimta bendro leidimo direktyva, kuri papildo pirmąją ir reglamentuoja, kaip suteikiami tokie leidimai gyventi ir dirbti ES.

išteklius tol, kol dirba

Darbuotojai, pretenduojantys į mėlynąją kortelę, turėtų turėti aukštojo mokslo diplomą ar kitokią tam tikrai profesijai būtiną nustatytą kvalifikaciją. Taip pat jie turėtų būti jau gavę įpareigojantį darbo pasiūlymą su bent vienerių metų sutartimi, žadančia bent 1,5 kartus didesnį atlyginimą nei šalies vidurkis (valstybės narės gali sumažinti šias lubas tam tikruose sektoriuose), sveikatos draudimą ir galiojantį kelionės dokumentą. Kartą jau perėję imigracijos procedūrą, mėlynosios kortelės turėtojai galėtų keisti darbus, išvykti iš ES ir vėl sugrįžti, lengviau migruoti tarp valstybių. Mėlynoji kortelė galioja nuo vienerių iki ketverių metų. Jos turėtojai turi tokias pačias teises kaip ES piliečiai gauti pensiją, kvalifikacijos kėlimą ir kitas garantijas.

Tačiau svarbu paminėti, kad visa tai prarandama, jei kortelės turėtojas praranda darbą ir daugiau kaip tris mėnesius neranda naujo, arba kortelės galiojimo laikotarpiu praranda darbą daugiau nei vieną kartą, arba negali iš turimo darbo išlaikyti savęs ir šeimos be socialinės paramos. Kitaip tariant, darbuotojas jau nebe „turtas“ ES kaip tokiai, jei, praradęs vieną darbdavį, sunkiai suranda naują.

Tačiau ne tik darbą praradę mėlynosios kortelės turėtojai nebelaikomi turtu. Tyrėjai Roderickas Parkesas ir Steffenas Angenendtas dar 2010 m. rašė, kad kvalifikuotų darbuotojų „importas“ – tai bėgimas nuo problemos ir šiek tiek daugiau laiko ir pastangų reikalaujančių sprendimų. Pasak jų, ES jau dabar gyvena daugybė aukštos kvalifikacijos imigrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų. Kvalifikacija nesiskundžia ir ES piliečiai, bet visiems šiems žmonėms darbus pagal specialybę trukdo susirasti nepakankamas jų kvalifikacijos pripažinimas ir jų teisinė padėtis. Dar daugiau, kasmet į ES įvažiuoja daug trečiųjų šalių (ne ES ir ne kandidačių) studentų, kuriems pasilikti trukdo uždara darbo rinka ir teisinės kliūtys.

Pernai Vokietijoje „Deutsche Welle“ aiškinosi, kodėl, praėjus keleriems metams, mėlynąja kortele pasinaudojo nedaugelis. Kai kuriuose sektoriuose išties trūksta ne tik pripažintų talentų, bet apskritai tinkamų kandidatų užimti aukštos kvalifikacijos darbo vietas. Tačiau darbuotojai, išsilavinimą įgiję ne Vokietijoje, turi brautis pro biurokratijos raizgynus, kad jų diplomai būtų pripažinti.

ieškojo išteklių, atvyko žmonės

Išties, ES neužplūdo mėlynosios kortelės prašytojai ir proveržis pritraukiant kvalifikuotus darbuotojus nebuvo pasiektas. ES institucijoms, pripratusioms skaičiuoti, kiek kvalifikuotų darbuotojų trūksta ir kiek atvyksta, tenka pripažinti, kad laikas atsižvelgti ne į turtinius, o į žmogiškuosius faktorius. Kvalifikuotų darbuotojų migracijos tendencijos parodo, kad ne vien supaprastintos biurokratinės procedūros ir aukšti atlyginimai pritraukia tokius darbuotojus. Lygindami ES su konkurentėmis, jie neretai atsižvelgia į tokius faktorius kaip kalba, darbo rinkos dydis ir prieinamumas, galų gale migracijos tradicijos ir įsikūrusi bendruomenė iš kilmės valstybės.

Daugybė ES švietimo ir eilinių darbuotojų apsaugos programų propaguoja žmogaus kaip vientisos, harmoningos asmenybės idealą. Vis dažniau pripažįstama, kad ramus, be įtampos asmeninis gyvenimas padeda geriau susikaupti darbe, o įgalinanti, padrąsinanti darbo aplinka skatina darbuotojų lojalumą. Ilgainiui ir strategijose kvalifikuotiems darbuotojams pritraukti bus būtina pažvelgti į juos ne kaip į išteklius, o kaip tiek racionalius, tiek emocinius pasirinkimus priimančius visapusiškus žmones.