Kur padėti religiją?

Gérard de Lairesse, „Prekybos laisvės alegorija“, 1672 m.,
Taikos rūmų skliauto piešinys, Haga, Nyderlandai.

Vakarų kultūrai religijos ir politikos santykis buvo problemiškas jau Viduramžiais, kuomet dėl įtakos kovojo popiežiai ir Šv. Romos imperijos valdovai, opus jis buvo ir Naujųjų amžių filosofams bei valdovams, mąsčiusiems ir veikusiems religinių karų sūkuryje. Net jei kas nors religiją ir laiko blogiu, ji yra svarbi gyvenimo dalis nemenkai daliai demokratinių valstybių piliečių, tad kokia gali ar turi būti jos vieta šiuolaikiniame pasaulyje? Ieškant atsakymo, verta atsigrįžti tiek į praeityje rašiusius filosofus, tiek į istorines patirtis, o tada pamėginti pažvelgti į dabartines teorines alternatyvas bei jų praktines galimybes.

pamokos iš praeities

Naujųjų amžių pradžioje dvi esmines religijos ir politikos santykio paradigmas atstovavo Johnas Locke‘as ir Thomas Hobbesas. Locke‘as savo „Laiške apie toleranciją“ atskyrė Bažnyčios ir valstybės funkcijas bei kompetencijos sritis: Bažnyčia esanti laisvai susiburianti dvasinė bendruomenė, o valstybė turi prievartos monopoliją ir yra tvarką bei įstatymų galiojimą užtikrinanti institucija. Bažnyčia grindžiama tikėjimu ir laisvu apsisprendimu įsitraukti į bendruomenę, o valstybė – visiems galiojančiais, racionaliais, taigi ir visiems suprantamais įstatymais. Naujoje moderniojoje epochoje Locke‘o pozicija buvo labai svarbi, nes atvėrė aiškius principus, kurių laikantis galėjo atsirasti tuo metu dar labai aktuali tikėjimo laisvė, ir, svarbiausia, dėl konfesinių nesutarimų nebūtų ardoma pilietinė taika. Locke‘as savo pažiūromis nebuvo vien tik klerikalų ar apie teokratiją svajojančiųjų oponentas, jo pozicija buvo priešinga ir tai, kurią savo veikale „Leviatanas“ dėstė Hobbesas. Pastarasis kaip tik reikalavo religiją ir visas pasaulėžiūrines doktrinas pajungti suvereno ir valstybės valdžiai. Locke‘as buvo vienas pirmųjų moderniųjų filosofų, pagrįstai atvėrusių laisvę religijos, o kartu ir pažiūrų bei pasaulėžiūrų, laisvei, taip užtikrindamas jų darnų koegzistavimą vienoje valstybėje.

Tačiau praktikoje Bažnyčios ir valstybės santykis daug kur tebebuvo problemiškas. Nors, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose iš esmės buvo įtvirtinta Locke‘o doktrina, paliekanti plačią religijos laisvę ten, kur ji nesikerta su kitų piliečių laisvėmis ir teisėmis bei neardo viešosios tvarkos, to negalima būtų pasakyti apie Prancūziją, kurioje po revoliucijos įsitvirtino kovingas laicizmas. Ano meto prancūziškasis laicizmas greičiau priminė Hobbeso doktriną: religija ir Bažnyčia buvo visiškai išstumta iš viešosios erdvės, švietimo sistemos, bet kartu vyravo tendencija Bažnyčią suvalstybinti – iki šiol vyskupų kandidatūros derinamos su vyriausybe, visas Bažnyčios turtas priklauso valstybei. Tikėjimo laisvei tebuvo palikta labai siaura kertelė piliečių viduje. Vis dėlto tokiai santvarkai buvo savybinga viena esminių Locke‘o filosofijos nuostatų, jog valstybė yra tvarkoma visiems suprantamais ir racionaliais principais. Locke‘as ne šiaip sau laikomas vienu iš Apšvietos pradininkų, o Prancūzijos revoliucija juk buvo ne kas kita, kaip mėginimas Apšvietos filosofijos principus pritaikyti praktikoje. Žinoma, šis eksperimentas Prancūzijoje nebuvo toks sklandus kaip JAV, nes suvaržymų tikintiesiems būta daugiau. Toks skirtumas atsirado dėl to, jog JAV įkūrė iš Senojo pasaulio pabėgę religiniai marginalai, troškę sugyventi taikiai ir kartu išsaugoti tikėjimo laisvę, o Prancūzijoje laicizmas nebuvo vien visiems priimtinų sugyvenimo principų įtvirtinimas, tačiau ir iš prancūziškosios Apšvietos neapykantos Bažnyčiai ir Ancien Régime kilusi ideologija.

Kodėl čia prisiminta JAV ir Prancūzija? Todėl, kad svarstant religijos ir politikos santykį šiuolaikinėje valstybėje tai yra du aiškiai skirtingi, galima sakyti, net paradigminiai problemos sprendimo būdai. Įsitvirtinus šiuolaikiniam demokratiniam režimui, Locke‘o pasiūlyta doktrina atsiskleidžia kaip ydinga. Jo vizijoje religijai laisvė buvo garantuojama ją subjektivyzuojant, suspenduojant religinio žinojimo vertę, tačiau moralė, kiek ji reikalinga piliečių sambūviui užtikrinti, buvo palikta valstybės žinioje, o ši ją įtvirtino įstatymų pavidalu. Bet religija nėra tik kultas ar apeigos: ji su savimi atsineša ir tam tikrą pasaulėžiūrą, savyje suimančią įvairius dorybinius reikalavimus arba moralinius imperatyvus. Be to, Apšvietos racionalistams nekilo tokios nūdien aktualios etinės problemos kaip eutanazija ar abortų klausimas, kurios negali būti vienareikšmiškai išspręstos, o tikintiesiems yra itin jautrios. Demokratinėje visuomenėje politika tampa vertybių susidūrimo ar net konfliktavimo arena. Ir čia iškyla klausimas, kuris nekilo Locke’o filosofavimo laikais: jeigu savo pažiūras įstatymuose, per politiką, gali siekti įtvirtinti liberalas, socialistas ar konservatorius, kodėl tai negali būti leista katalikui, protestantui ar musulmonui, kaip atstovaujantiems su tikėjimu susijusiai pasaulėžiūrai? Ir čia nekalbama apie klerikalinius mėginimus Bažnyčiai kaip institucijai spausti valstybę, tačiau apie normalų demokratinį procesą, kuomet tikintieji kaip piliečiai dalyvauja politikoje Tad verta bent trumpai pristatyti pagrindinius galimus religijos ir politikos santykius šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje.

laicistinis tipas

Laicistinė nuostata reikalauja religiją eliminuoti iš viešosios erdvės todėl, kad ji nėra visiems priimtina. Viešoji erdvė, valstybinės institucijos yra užpildomos nuo religijos atsietais, visiems piliečiams kaip piliečiams priimtinais ir todėl neva neutraliais principais. Tačiau kaip gali būti neutrali, visiems priimtina ideologija? Neutrali ideologija yra iš Apšvietos tikėjimo visuotiniu protu kylantis mitas. Mitas todėl, jog protas gali vienodai nuosekliai įrodyti vienas kitam prieštaraujančius principus (tą jau atskleidė Kanto antinomijos) ir todėl, kad galop kiekvienas žinojimas remiasi įtikėjimu tam tikromis pirminėmis prielaidomis, ką jau buvo atskleidęs Leibnitzas. Šiuolaikiniu tokios neutralios ideologijos projektu gali būti laikomas ne tik prancūzų laicizmas, bet ir, pavyzdžiui, Johno Rawlso politinis liberalizmas, viešumoje siūlantis visiems būti liberalais, o kitas pažiūras išpažinti privačiai. Rawlso projektas irgi yra grįstas racionalumu, o galop tikėjimu protu, kuris ir pasiūlo lengviausią išeitį sugyventi šiuolaikinėje, jau faktiškai, o ne teoriškai pliuralistinėje visuomenėje. Skirtingų individų ir grupių sutaikymas pasiekiamas susiaurinant pasaulėžiūrinę laisvę, o viešąją erdvę tvarkant pagal vienos ideologijos (neverta turėti iliuzijų dėl jos neutralumo) standartus. Žinoma, būtent tokios ideologijos įtvirtinimas leidžia kitoms pažiūroms egzistuoti bent anapus viešosios erdvės, todėl šia prasme išvengia totalizmo. Tai iš esmės yra sugrįžimas prie Locke‘o filosofijos, bet visuomet iškyla klausimas: kur yra brėžiamos ribos tarp viešo ir privataus? Kas turi paklusti tai vienai ideologijai, o kas ne? Pastarieji klausimai yra ypač svarbūs, kai kalbama apie vaikų ugdymą: kieno pažiūros yra svarbesnės – švietimo ministerijos klerkų ar tėvų? Galop, toks vienos ideologijos, kaip viešosios erdvės standarto įtvirtinimas, nors ir daro patogų komunikavimą ir sugyvenimą, tačiau ar jis nevirsta tiesiog vienos ideologijos priespauda? Ko verta laisvė, jei ją tegali praktikuoti savo virtuvėje skusdamas bulves?

nepasaulėžiūrinės politikos alternatyva

Esant didesnės pasaulėžiūrinės, o kartu ir religinės laisvės troškimui, reikalinga alternatyva laicistiniam Apšvietos projektui. Ją, nepasaulėžiūrinės politikos pavidalu (toliau NP) yra pristatę lietuvių filosofai Antanas Maceina ir Juozas Girnius. Tiek Maceina, tiek Girnius buvo nepatenkinti tariamu laicizmo neutralumu, nes iš tikrųjų už jo slepiasi tam tikra pasaulėžiūra: dažniausiai scientizmas, pozityvizmas ar materializmas. Tačiau kodėl vienos pažiūros turi būti privilegijuojamos kitų atžvilgiu? Kita vertus, jie anaiptol nesižavėjo ir klerikalizmu ar teokratija, tad reikėjo naujos visuomenės santvarkos vizijos, kurioje atsirastų vietos tiek tikintiesiems, tiek ateistams, bet kartu nei vienų, nei kitų pažiūrų bei sąžinės laisvės nebūtų trypiamos. Būtent NP ir turėtų išspręsti šią problemą. Maceina viename savo laiškų prelatui Pranciškui Jurui NP pristatė kaip kultūrinės autonomijos idėją, kuri siūlo visus su pasaulėžiūra, tikėjimo bei kūrybos laisve, santuokos ir vaikų ugdymu susijusius klausimus perleisti pasaulėžiūriniu pagrindu susibūrusioms bendruomenėms (pvz. Bažnyčia). Valstybei tebūtų paliktas rūpestis užtikrinti saugumą bei materialinį aprūpinimą šių bendruomenių reikmėms. Bet kokie su pasaulėžiūra ar religija susiję klausimai turėtų būti anapus politikos ir palikti kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Visa tai užtikrintų maksimalią pažiūrų bei reiškimosi laisvę, tuo pačiu pašalintų konfliktą ir neatitikimą tarp elgesio viešojoje ir privačioje sferose. Kadangi politika lieka anapus pasaulėžiūrų, nebelieka konflikto tarp asmeninių įsitikinimų bei viešumoje primetamos ideologijos.

Toks projektas tampa dar suprantamesnis pažvelgus į tai, kaip Maceina apibrėžė politiką: jam tai konflikto, daugumos dominavimo, kuris vėliau įstatymo pavidalu virsta suvaržymais, sritis. Vis dėlto yra kelios esminės problemos. NP pati yra grįsta tam tikra pasaulėžiūra, ir kaip savo tekste „Nepasaulėžiūrinė politika pasaulėžiūros žvilgiu“ pastebi pats Girnius, nors NP galima pagrįsti ir iš krikščionybės ar humanistinio laicizmo perspektyvų, tačiau kolektyvistinėms ir totalitarizmo siekiančioms ideologijoms jau nebėra vietos. NP neįtvirtina absoliučios pasaulėžiūrų ir pažiūrų laisvės, nes ir ji negali toleruoti (tai visiškai natūralu) su jos principais besikertančių ideologijų ar religijų. Patys šios idėjos autoriai gerai suprato, jog absoliutus neutralumas, o todėl ir neutrali ideologija, esti neįmanomi. Net jei iš valstybinio gyvenimo ir politikos pašalinsi daugelį pasaulėžiūrinių konfliktų židinių, jie vis tiek turi būti tvarkomi pagal principus, kurie nėra neutralūs, o kyla iš tam tikrų prielaidų, kurios irgi gali būti suprastos kaip pasaulėžiūrinė pozicija. NP privalumas nebent tas, jog ji bent jau išplečia pažiūrų ir sąžinės laisvės ribas. Kita vertus, jai galima priekaištauti dėl to, jog ji veda prie politinės bendrijos dezintegracijos, skatinant skirtingas grupes užsidaryti getuose.

habermasiškasis požiūris

Alternatyva šioms dvejoms jau pristatytoms pozicijoms yra Jürgeno Habermaso viešosios erdvės ir dialogo idėja. Habermasas neatmeta Apšvietos racionalizmo siekio, tiesiog manydamas, jog Vakarų kultūra ir politika neturi kitos alternatyvos, tačiau jis, kitaip nei, pavyzdžiui, Rawlas, pripažįsta gyvenimo praktikos ir religijos, tikinčiųjų interesų bei įsitikinimų svarbą, kaip jis pats sako, postsekuliarioje visuomenėje¹. Habermaso racionalumas nebėra aklas proto tribunolas, mintiniais eksperimentais nurodantis, kokia visuomeninė santvarka esti teisingiausia, tačiau tai yra principas, padedantis kalbėtis, dalyvauti dialoge pačių skirtingiausių pasaulėžiūrų atstovams. Religinis diskursas nėra eliminuojamas iš viešosios erdvės, tačiau jo atstovų prašoma ten, kur tai yra įmanoma, savo pažiūras artikuliuoti sekuliaria, racionaliai suvokiama kalba. Nors daugelis Habermasą laiko idealistu, pernelyg naiviai žiūrinčiu į dialogo galimybes šiuolaikinėje politikoje, tačiau nei rawlsiškas, nei kultūrinės autonomijos projektai taip pat niekur nėra nuosekliai įgyvendinti. Habermaso normatyvumas neužgožia faktiškai vykstančio, kad ir labai netobulo, bet dialogo. Religijai, ne tik kaip privačiam tikėjimui, bet ir kaip pasaulėžiūrai, bei tikintiesiems atsiranda tiek vietos šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kiek jie yra pasiryžę kalbėtis su savo bendrapiliečiais ir siekti bendro sprendimo. Religija ir tikėjimas nebėra anapus proto esantys tremtiniai. Taip žvelgiant, didelis galvos skausmas yra jau nebe tik religiniai fanatikai, bet ir kovingi ateistai. Pažymėtina, kad nei vieniems, nei kitiems, kaip smurto ir neapykantos kurstytojams, nebėra vietos nė vienoje šiuolaikinėje Vakarų valstybėje, kadangi jie atmeta taikiam visuomenės narių koegzistavimui reikalingus principus bei siekia besąlygiško savosios pasaulėžiūros dominavimo.

religinė tolerancija?

Šiandien kalbėjimas apie religinę toleranciją yra itin problemiškas. Ypač todėl, kad tolerancijos sąvoka yra daugialypė bei neapibrėžta. Tolerancijos siekimas dažnai išvirsta į logiškai prieštaringą, tuo pat metu reliatyvistinį, tačiau ir savaip totalitarinį, principą: visos pažiūros yra lygios ir turi būti toleruojamos, išskyrus tas, kurios atmeta visų pažiūrų lygumą.Taigi visos religijos iš esmės patenka į netoleruotinų kategoriją. Bet jeigu nenorima religijos išmesti anapus civilizacijos ir įstatymo, reikia naujai permąstyti pasaulėžiūros, žodžio ir tikėjimo laisvės bei tolerancijos idėjas. Tai įmanoma tik siekiant dialogo politinėje bendrijoje tarp skirtingiausių konfesijų ir pasaulėžiūrų atstovų. Nei getų kūrimas, nei klerikalizmas, nei kovingas ateizmas nėra panašūs į adekvačias išeitis.