„Jef Aérosol“ nuotr. Londonas, 2007 m. Šaltinis: flickr.com
Septintas dešimtmetis priklausė grupėms „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Iki šių dienų nesibaigia ginčai, kurie buvo geresni, tačiau dauguma sutaria, jog abi grupės vertos aukso raidžių Rokenrolo šlovės muziejuje. Tekste bus žvelgiama į pirmąsias šių grupių istorijoje dainas, nešusias politinę žinutę, kurią įkvėpė 1968-ųjų studentų streikai ir protestai prieš Vietnamo karą.
kas atsitiko 1968 metais?
• 1968 m. vyksta Vietnamo karas, kuris kelia didelį nepasitenkinimą Vakarų pasaulio visuomenėje.
• Sausio 5 d. prasideda Prahos pavasaris.
• Kovo 17 d. išvaikytas protestas prieš Vietnamo karą Londone, kurio metu buvo sužeisti 86 žmonės.
• Balandžio 4 d. nužudomas Martinas Lutheris Kingas, tai pradeda riaušes įvairiuose JAV miestuose, kurios trunka keletą dienų.
• Gegužę vyksta studentų streikai Paryžiuje, prie kurių prisijungia ir dirbančioji klasė.
• Birželio 6 d. JAV nužudomas New Yorko valstijos senatorius Robertas F. Kennedy.
• Rugpjūčio 21 d. sovietinė ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenė įvedama į Čekoslovakiją. Invazija užgniaužia šalyje pradėtas reformas.
• Rugpjūčio 26 d. „The Beatles“ išleidžia singlą „Hey Jude“, kurio B pusėje yra daina „Revolution“.
• Rugpjūčio 26-29 d. vyksta Demokratų partijos nacionalinis suvažiavimas, sukėlęs protestus Čikagoje.
• Rugpjūčio 31 d. JAV išleidžiamas „The Rolling Stones“ singlas „Street fighting man“.
• Lapkričio 22 d. „The Beatles“ išleidžia albumą „The Beatles“ (dar žinomą kaip „White Album“), kuriame yra daina „Revolution 1“.
1968 m. plito maišto idėjos, didelė dalis JAV visuomenės buvo nepatenkinta užsitęsusiu Vietnamo karu, kūrėsi įvairūs judėjimai, kovojantys už žmogaus teises, Europoje aštrėjo kairiųjų jėgų veikla. Maištas neapsiribojo vien politika, jis buvo jaučiamas ir kultūroje. 1968-ieji yra metai, kai „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ išleidžia savo pirmąsias atvirai politines dainas.
the time is right for fighting in the street, boy
Mickas Jaggeris, „Rolling Stones“ lyderis, 1968 m. kovo 17 d. kartu su dar 25 000 žmonių dalyvauja proteste Grosvenoro aikštėje Londone. Nepatenkinti Vietnamo karu britai susirenka į demonstraciją prie JAV ambasados, o, policijai nusprendus juos išvaikyti, kyla riaušės. Po kelių mėnesių studentai pradeda streikus Prancūzijoje. Tai įkvepia M. Jaggerį sukurti revoliucinių nuotaikų persmelktą dainą – taip gimsta „Street Fighting Man“. Nors atlikėjas niekada taip ir neįsitraukė į politiką, šis kūrinys pribloškia radikalumu – kai kurie radikalūs to meto kairieji teigė, kad išgirdę dainą pasimetė, jiems dainos žodžiai pasirodė per smarkūs: „Hey so my name/ Is called Disturbance/ I’ll shout and scream/ I’ll kill the king, I’ll rail at all his servants“.
„Street Fighting Man“ taip ir liko politiškiausia visų laikų „Rolling Stones“ daina: vėliau jie grįžo prie santykių ir rokenrolo apdainavimo. Iš kelių interviu galima suprasti, kodėl ši daina vis tik buvo tokia radikali: Jaggeris į visą to meto kontekstą žvelgė ne kaip ideologas ar politikas – jis ieškojo kūrybinio įkvėpimo ir jį rado. Dalyvavimas proteste Jaggeriui nebuvo idėjinis, jis paprasčiausiai siekė adrenalino antplūdžio. Tikrąją jo poziciją geriausiai atspindi dainos priedainis: „Well now, what can a poor boy do/ Except to sing for a rock n’ roll band?/ ‘Cause in sleepy London town/ There’s just no place for a street fighting man, no“.
Singlas buvo išleistas tik rugpjūčio 31 d. Įdomu tai, kad vos penkiomis dienomis anksčiau „The Beatles“ išleidžia singlą „Hey Jude“, kurio B pusėje yra pirmoji bitlų atvirai politinė daina „Revolution“. Singlo išleidimas taip pat kelių dienų tikslumu sutampa su Demokratų partijos suvažiavimu Čikagoje, kuris sukelia nemažai neramumų: prasideda net kelias dienas trunkančios riaušės. Tai neigiamai atsiliepia „Street fighting man“ komercinei sėkmei, nes radijo stotys atsisako ją groti, argumentuodamos, jog dainos tekstas gali sukelti dar didesnius smurto proveržius: „Ev’rywhere I hear the sound/ Of marching charging feet, boy/ ‘Cause summer’s here and the time is right/ For fighting in the street, boy“. Vėliau M. Jaggeris kalbėjo: „Kvaila manyti, kad tu gali sukelti revoliuciją su viena daina. O aš norėčiau, kad tai būtų įmanoma!”. Nors grupė šią dainą ir vertina kaip puikų muzikos kūrinį, deja, radijo stočių cenzūra jai leido užlipti tik iki 48-tos vietos topuose.
du „Revolution“ veidai
Nors Johnas Lennonas per savo karjerą noriau pasisakydavo politinėmis temomis nei M. Jaggeris, pastarojo pozicija 1968 m. buvo daug nuosaikesnė. Jis nedalyvavo protestuose prie JAV ambasados, kaip vėliau viename interviu atskleidė – nenorėjo kompromituoti grupės prieš didelį turą Amerikoje. Jis taip pat mažiau „flirtavo“ su kairiųjų aktyvistais: priešingai, šie net priekaištaudavo jam rodydami „The Rolling Stones“ pavyzdį, kuris ypač piktindavo Lennoną. 1968 m. spalį dainininkas buvo įsivėlęs į „atvirų laiškų karą“ kairiųjų laikraštyje „Black Dwarf“. Kas taip užkliuvo aktyvistų lyderiams? Daina „Revolution“. Jeigu „Rolling Stones“ „Street Fighting Man“ alsavo revoliucija, tai pati „Revolution“ buvo daug labiau į dešinę nukrypusi daina ir jos pavadinimas šiek tiek apgaudavo klausytojus. Ne veltui tarp penkiasdešimt konservatyviausių visų laikų dainų „Revolution“ užėmė 7 vietą. Ji kritikuoja kairiųjų išreikštą palaikymą komunistiniams režimams: „But if you go carrying pictures of chairman Mao/ You ain’t going to make it with anyone anyhow“, kritikuoja smurto proveržius: „But when you talk about destruction/ Don’t you know that you can count me out“. Beje, pastaroji eilutė ir kelia daugiausiai klausimų.
Mažai kas atkreipia dėmesį, kad „The Beatles“ kūryboje yra dvi dainos versijos: „Revolution“ ir „Revolution 1“. Tiesa ta, kad „Revolution 1“ buvo sukurta dar liepos mėnesį ir J. Lennonas norėjo, kad ji taptu naujuoju „The Beatles“ singlu, tačiau Paulas McCartney ir grupės vadybininkas George‘as Martinas protestavo sakydami, kad daina yra per rami singlui. Jie siūlė, kad būtų leidžiama McCartney‘io sukurta daina „Hey Jude“. Nors J. Lennonui tai nepatiko, bet galiausiai buvo prieitas kompromisas ir išleistas „Hey Jude“ singlas, kurio B pusėje buvo daina „Revolution“, elektrinio skambesio ir su vienu esminiu pakeitimu – eilutėje „But when you talk about destruction/ Don’t you know that you can count me out in“ buvo atsisakyta žodžio in siekiant išvengti dviprasmiškumo. Pirminė Lennono versija pasirodė tik lapkričio mėnesį kartu su albumu „The Beatles“: taip tarsi pabrėžiamas grupės neapsisprendimas maištininkų atžvilgiu. Taigi jei J. Lennonas nebūtų nusileidęs, kažin ar girdėtume „Hey Jude“ per karališkąsias šventes Jungtinėje Karalystėje ir žinotume visai kitą „Revolution“ versiją su kitokia žinute maištininkams.
ką parodė 1968 metai?
Žvelgiant į 1968 metus galima pamatyti, kokie skirtingi buvo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“. Nors abi grupės išleido savo pirmąsias politines dainas, grupių laikysena vis tik smarkiai išsiskyrė. „The Rolling Stones“ pabrėžė savo karštakošišką įvaizdį, sureagavo į aktualijas ir galiausiai grįžo prie sau įprastų temų. „The Beatles“ tuo tarpu išlaikė sau būdingą subtilumą, apgalvotą politkorektišką poziciją. Tačiau priešingai nei M. Jaggeris, J. Lennonas su daina „Revolution“ nesustojo, o politinės žinutės jo kūryboje vis dažnėjo.
Neretai norint išryškinti kontrastą tarp šių grupių pateikiama priešprieša tarp „The Beatles“ dainos „I Want To Hold Your Hand“ ir „The Rolling Stones“ kūrinio „Let‘s Spend The Night Together“. Bitlai subtilūs ir atsargūs, tuo tarpu „Rolling Stones“ – ugningi ir atviri. Panašiai maištaujančiais 1968-aisiais išsiskyrė dainos „Revolution“ ir „Street Fighting Man“. „The Beatles“ svyravo ir netgi neigė revoliuciją, tuo tarpu „The Rolling Stones“ iškart pakvietė su ja praleisti naktį. |