Autoritetas apie autoritetus. Prezidentą Valdą Adamkų kalbina Rosita Garškaitė

Viena svarbiausių atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės politinių figūrų – Prezidentas Valdas Adamkus – dalijasi gyvais prisiminimais apie patirtis egzilyje ir glaudžius ryšius su lietuvių pokario inteligentija: iškiliomis kultūros, diplomatijos asmenybėmis, bendraminčiais santariečiais išeivijoje ir kitais jį įkvėpusiais intelektualais.

Pokalbį transliavo LRT Kultūros kanalas.

Rosita Garškaitė: Esu girdėjusi sakant, kad yra trijų lygių pokalbiai: apie žmones, apie įvykius ir apie idėjas. Pastarieji – aukščiausias lygmuo, o pasikalbėjimai apie žmones, atrodo, tėra paskalų skyrelis. Vis dėlto dažnai pašnekesiai apie žmones neatrodo paprasti ar buitiški, jeigu kalbama apie tuos, kurie kūrė idėjas, be kurių jos ir šiandien neįsivaizduojamos – apie autoritetus. Tad būtų labai įdomu, Jūsų Ekscelencija, išgirsti apie tuos žmones, apie tuos autoritetus, kurie Jums gyvenime buvo svarbūs, Jus formavo ar veikė. Visų pirma, norėtųsi prisiminti Lietuvos išeivijos literatus pokario metais, iš kurių raštų paprastai ir susidarome įspūdį apie egzilį. Daugelis yra skaitę Antano Škėmos, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno kūrinių, tad įdomu, ar Jums teko bendrauti su to meto literatais ir, jei taip, kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį? Galbūt galėtumėte išskirti, kuriems pavyko tiksliausiai perteikti išeivijoje gyvenančio žmogaus būseną?

Prezidentas Valdas Adamkus: Kultūrinis gyvenimas išeivijoje, rašytojai, kūrėjai, dailininkai ir muzikai savo kūrybingumu mane tikrai stebino. Man gyvenime teko laimė susitikti su kai kuriais iš jų. Visų net nepajėgčiau išvardinti, bet paminėčiau Antaną Škėmą, Antaną Vaičiulaitį, Kazį Bradūną, Algimantą Mackų, Henriką Nagį. Minėtinos ne tik pavardės iš literatūros pasaulio: pavyzdžiui, didelis Bronio Railos įnašas į Lietuvos žurnalistiką. Šis intensyvus išeivijos kultūrinis gyvenimas turėjo be galo didelę įtaką bręstančiai kartai JAV, kur praleidau 50 metų.

Tiesa, man atrodo, kad išskirtinė yra žemininkų karta. Literatūrinis gyvenimas klestėjo, plėtojosi ir stiprėjo visiškai naujoje dvasioje, kadangi Vakarų pasaulis tarsi atsivėrė prieš juos. Aš jokiu būdu nenoriu paneigti, kad pirmasis 22-ejų metų nepriklausomybės laikotarpis nesuteikė galimybės tokiam atsiskleidimui. Manau, tai vyko tiesiog kitokiu kampu, jeigu taip galima pavadinti. Literatūrą pradėjome kurti beveik plyname lauke dar anksčiau ir jau turėjome savo stiprių kūrėjų – klasikus Vincą Krėvę, Maironį, Vincą Kudirką. Tad išeivijoje nebuvo viskas pradėta iš naujo, tik tęsta visiškai skirtingoje plotmėje, erdvėje. Tai padėjo formuotis ne tik naujajai lietuvių visuomenei, bet ir jos požiūriui ir bendravimui su pasauliu. Aš visuomet vartoju posakį „Pasaulis atsivėrė mums ir mes turėjome progą atsiverti pasauliui – štai kur yra didysis mūsų laimėjimas“. Šiuo atžvilgiu itin svarbus išeivijos indėlis. Visgi tikroji kova sunkiomis sąlygomis vyko Lietuvoje – ten buvo persekiojama, tad kurti teko kam nors kitur. Manau, kad šitą vaidmenį  ir atliko išeivija, nes jai buvo prieinama pasaulio literatūra ir menas apskritai. Šiandien galime didžiuotis savo kultūriniais laimėjimais ir jų tęstinumu. Manau, didelį įnašą į tai davė ir išeivijos kultūrinis gyvenimas, kuris gali būti vadinamas pasipriešinimo okupacijai kovų, pastangų dėl Lietuvos nepriklausomybės dalimi.

R. G.: Kalbėjote apie kultūrinį gyvenimą, tačiau buvo bruzdama ir idėjiškai, kurtos vizijos Lietuvai. Ar remiantis jomis galima būtų skirti išeivijos idėjines stovyklas?

V. A.: Apskritai, stovykla buvo viena, o vizija labai aiški – nepriklausoma valstybė su visomis laisvėmis. Visgi Jūs teisingai pastebėjote, kad lietuvių išeivija vienalytė nebuvo. Vyresnioji karta savo veiklą grindė pasaulyje įprastomis ir priimtinomis formomis – politinėmis partijomis, judėjimais ir pan. Išeivijoje atsidūrę vyresniosios kartos politikai jau buvo sudarę Vyriausiajį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), jie savo veikloje vadovavosi dar Lietuvoje puoselėtomis idėjomis ir vizijomis. Jaunoji karta augo, plėtėsi jaunimo organizacijos, bet, mano įsitikinimu, labiausiai jaunąją kartą patraukė ne kas kita, o Lietuvos skautų sąjunga ir Seserija. Šios jaunimą subūrė labai greitai, nes konkreti amžiaus riba nustatyta nebuvo. Studentija atgaivino tam tikras organizacijas, korporacijas, iš kurių, ko gero, stipriausios buvo ateitininkų ir katalikiškojo sparno korporacijos. Atsikūrė neolituanai, varpininkai, daug kitų korporacijų, veikusių Lietuvoje. 1951-aisiais metais Niujorke nepriklausomų studentų būrelis, pasivadinęs, visų pirma, organizaciniu komitetu, jeigu gerai prisimenu, pasiskelbė Nepriklausomų studentų sąjunga. Jie pirmi išeivijoje pradėjo naują sąjūdį, naują judėjimą. Prisimenu, buvo Bilėnas, Šimoliūnas, Sabaliūnas, Kavolis, Algimantas Gureckas – tai pavardės, kurios man galvoje išliko iki šiol. Jie žengė pirmuosius žingsnius kuriant organizaciją, kuri vėliau pasirinko „Santaros“ vardą. Ši subūrė ne tik studentiją, bet ir daug subrendusių visuomenininkų ir kultūros puoselėtojų: „Santaros“ gretose atsirado ir Henrikas Nagys, ir Marius Katiliškis, Liūnė Sutema, Algimantas Mackus, ir Antanas Škėma bei kiti. Metiniuose suvažiavimuose svarstytos ne tik kultūrinės, bet ir politinės Lietuvos ateities temos. Naujas sambūris buvo atviras visiems išreikšti savo mintis, nebuvo įspraustas į ideologinius, organizacinius rėmus – tai buvo laisvų žmonių, laisvo pasirinkimo sambūris. Jokių mokesčių ar narystės kortelių. Tai buvo nauja lietuviškame judėjime.

Šis sambūris, mano supratimu, suvaidino didelę rolę: viena, jis rėmėsi kultūriniu lietuvybės puoselėjimu; antra, jis buvo visuomeninis, politinis.Save priskirčiau prie antrosios rolės, kurią atlikusiųjų tikslas buvo vesti Lietuvos laisvės bylą pasaulyje. Visą laiką iš Lietuvos gaudavome žinių apie pasipriešinimo sąjūdį, tautos priespaudą ir pan., informuodavome kitus, jiems primindavome apie padėtį šalyje. Šioje srityje „Santara“, turėčiau pripažinti, buvo pirmaujanti jaunimo organizacija. Čia buvo sugalvota Lietuvių jaunimo peticija, kreipimasis į prezidentą Eisenhowerį, atkreipiant dėmesį į Lietuvos okupaciją ir ypač į Sibiro tremtinius, prašant, kad JAV bei tarptautinės organizacijos reaguotų. „Santaros“ kvietimu į organizacinį komitetą, kuriam teko pirmininkauti ir vadovauti, susibūrė net 18 jaunimo organizacijų. Aiškus tikslas, vizija ir noras ką nors padaryti suvienijo visus. Per trumpą laiką surinkome 40 tūkst. parašų kreipimuisi į JAV Vyriausybę ir kaip pirmoji lietuvių jaunimo delegacija vykome į Vašingtoną. Tiesa, patyrėme didelį susirūpinimą ir išgąstį, kad prieš paskirtą susitikimą Prezidentą Eisenhowerį ištiko lengvas infarktas. Visgi pavyko gauti užtikrinimą, kad viceprezidentas Nixonas priims delegaciją Prezidento Eisenhowerio vardu. Tai ir įvyko. Parašai, beje, yra, kiek žinau, šiuo metu saugomi Valstybinėje viešojoje Amerikos bibliotekoje. Liks kaip istorinis dokumentas. Tai buvo pirmas kartas, kada, galima sakyti, visos lietuvių jaunimo organizacijos, studentija ir pan. be jokių abejonių susivienijo bendram žingsniui.

Tad galima būtų paminėti daug tokių istorijų, kai jaunimo organizacijos tikrai parodė savo brandą, prisirišimą prie tautos ir prisidėjo prie bendrų pastangų atgaunant nepriklausomybę. Negaliu nepaminėti, jog ne kas kitas, bet mes buvome pirmieji, kurie skelbė šūkį „Veidu į Lietuvą“. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir Amerikos lietuvių taryba laikėsi pozicijos, kad jokių ryšių su komunistine Lietuva nėra, neturi būti ir nebus. „Santara – Šviesa“ teigė, kad okupacijos nepripažįsta, tačiau  kova ir turi būti tokia, kad laisvas žodis, demokratinės idėjos patektų į Lietuvą ir ten skatintų jaunąją kartą pradėti galvoti kitaip, ieškoti naujų kelių, kūrybinių kelių, išsaugoti lietuvybę ir stiprinti ją. Taip pirmą kartą išeivijoje mūsų, jaunosios kartos, nuomonė išsiskyrė su vyriausio amžiaus politikais, tačiau tai nebuvo kova. Mes laikėmės vienos pozicijos, jie laikėsi kitos.

Netrukus prasidėjo ieškojimai kelių, kaip susisiekti su Lietuva, kaip perduoti jai naująją literatūrą, visai kitokią kūrybinę medžiagą ir visa kita. Buvo atvejų, kai dirbdamas gana aukštame amerikiečių administracijos lygyje ir atstovaudamas JAV aplinkos apsaugos srityje, kas kelerius metus, vykstant delegacijų mainams su Sovietų
Sąjunga, pasinaudodamas ta proga vieną lagaminą prikraudavau asmeninių savo daiktų, o antrajame buvo tiktai knygos, laikraščiai, žurnalai ir pan. Apimdavo savotiškas pasitenkinimas, kada KGB agentai pilną, sunkų, lietuviškos literatūros Lietuvai prikrautą lagaminą nešdavo man iš lėktuvo į VIP salę. Tokių kelionių į Lietuvą metu ir buvo plečiami ryšiai.

R. G.: Kalbėjote apie keliones į sovietinę Lietuvą. Kokius žmones čia sutikdavote? Kas Jums paliko įspūdį iš tuo metu Lietuvoje gyvenusių asmenybių?

V. A.: Grįžau į Lietuvą po 27-erių metų kaip Amerikos delegacijos oficialusis narys su diplomatiniu pasu, kuris man teikė tam tikras neliečiamybes, ypač tuo metu. Po prezidento Nixono netikėtos kelionės į Kiniją, kai grįždamas jis sustojo Maskvoje ir su Brežnevu pasirašė principinę bendradarbiavimo sutartį gamtos apsaugos srityje, buvau paskirtas į delegaciją pastarajai rengti. 1972 m., baigus darbą Maskvoje, aš paprašiau JAV ambasadoriaus, kad man leistų aplankyti Lietuvą. Jis su malonumu sutiko, bet kitą dieną pranešė, kad Rusijos URM griežtai atmetė bet kokį mano prašymą. Aš užsispyriau. Galų gale, po ne vieno ambasadoriaus kreipimosi, gavau vizą penkioms dienoms. Prasidėjo bendradarbiavimas. Aš ypač dėkingas amžiną atilsį Česlovui Kudabai, taip pat tuometiniam VU Gamtos mokslų fakulteto dekanui Romualdui Lekevičiui. Jų dėka buvau pristatytas rektoriui Jonui Kubiliui, su kuriuo užsimezgė labai artimas, labai nuoširdus bendradarbiavimas ir ryšys. Kas dvejus metus vyko pasikeitimai delegacijomis: vienais metais atvažiuodavo Rusijos delegacija, kitais metais Lietuvos. Galiausiai, man buvo suteikta galimybė kalbėti studentams gamtosaugos klausimais. Prisipažinsiu, tarp eilučių buvo galima kartais pakalbėti ne tik gamtos tema, tuo aš ir pasinaudodavau. Taip ir žengti pirmieji bendradarbiavimo žingsniai su Lietuvos akademine bendruomene, pavieniais asmenimis, nors bendravimas vyko labai ribotai. Buvau sekamas, visą laiką man buvo paskirtas KGB agentas ar keli, nežinau. Kur aš bepasirodydavau, vis matydavau panašius veidus. Vieną kartą pabandėme ir pavyko su docentu Lekevičiumi iš „Neringos“ viešbučio pabėgti apgavus sekėjus. Bet, žinoma, neilgam – jau po 4 valandų mums bevalgant viename restorane, žiūriu, prie kito staliuko sėdi mano „draugas“.

R. G.: O per keliones į Lietuvą teko užmegzti ryšių su tais asmenimis, kurie vėliau buvo Sąjūdžio pirmtakai?

V. A.: O, taip. Žinoma, sunku viską prisiminti pavardėmis, bet buvo tokių. Visi, ko gero, bijojo manęs, kad nenukentėtų. Galbūt įdomus faktas, kad su Sąjūdžio vadovo ir, ko gero, dvasios Vytauto Landsbergio broliu Gabrieliumi Žemkalniu kartu mokėmės „Aušros” berniukų gimnazijoje. Dažnai lankydavausi jų namuose. Apskritai, bendravau su daug vėliau aktyviai veikusių žmonių iš Sąjūdžio. Ryšys nuo 1972-ųjų metų tęsiasi iki šių dienų.

R. G.: Kalbant apie Jūsų iš tiesų įspūdingą karjerą JAV administraciniame aparate, esate sakęs, kad ši patirtis, šis darbas Jus išmokė, kas yra demokratija ir prisidėjo prie Jūsų asmenybės susiformavimo. Gal galėtumėte konkrečiau paminėti, kokie buvo tie asmenys, iš kurių daugiausiai išmokote ten dirbdamas?

V. A.: Tikrai būtų sunku išskirti. Galėsiu paminėti, kuris pareigūnas buvo populiariausias ir mano mėgstamiausias, bet visgi yra vienas faktas, kurį noriu įvardinti. Nors ir negimiau JAV, vyriausybiniame poste išsilaikiau ir dirbau šešiems Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentams iš eilės. Likus pusei mėnesio iki naujo prezidento inauguracijos visi pasitraukiančio prezidento administratoriai turi įteikti atsistatydinimo raštus. Man beveik dvi savaites prieš išrinktojo prezidento priesaiką, sausio 20-tą dieną, kaip visuomet, paskambindavo ir patikindavo, kad iš manęs nelaukiama jokio atsistatydinimo rašto. Tad ir galvoju juokaudamas, kad mano rezultatas priklauso pasaulio Gineso rekordų knygai: nuo pirmo paskyrimo prezidento Nixono administracijoje iki Billo Clintono dirbau visiems šešiems Amerikos prezidentams. Nenorėčiau sakyti, kuris man mažiausiai patiko, bet labiausiai – prezidentas Ronaldas Reaganas. Jis buvo šiltas žmogus, puikiai suprantantis Sovietų Sąjungos struktūras ir padėtį, ypač okupuotų kraštų, Lietuvos. Žinoma, prie tokio supratimo prisidėjo ir Amerikos lietuviai. Panašiai artimas prezidentas – George’as W. Bushas jaunesnysis, jis mane laikė beveik savo asmeniniu draugu ir pirmu vardu vadindavo. Galėdavau paskambinti jam dieną arba naktį ir pasikalbėti. Visgi, apskritai, mano santykiai su visais buvo gana artimi ir geri.

R. G.: Kalbėjote apie judėjimą „Santara  – Šviesa“, tad norėčiau paklausti apie Vytautą Kavolį. Kaip Jūs jį atsimenate? Profesorius Raimundas Lopata yra sakęs, kad Jūs savo veikla tarsi įpolitinote šio žinomo sociologo mintis.

V. A.: Kalbant apie santariečius, nėra abejonės, kad jis buvo ryškiausia asmenybė, idėjų kupinas žmogus, kuris įkvėpdavo mus visus. Tai, mano nuomone, vienas iš jaunosios inteligentijos stipriausių intelektualų. Visgi man jį vertinti labai sunku, nes buvo asmeninis mano draugas, o, sako, draugų objektyviai neįvertinsi, jie visuomet yra geriausi. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tikrai lenkiu galvą prieš Vytautą. Jis buvo ir Amerikoje pripažintas, kai profesoriavo Pensilvanijoje, – klasės visuomet buvo pilnos mokinių, o pats būdavo labai gerbiamas. Lietuvos atžvilgiu visas jo dėmesys buvo sutelktas į intelektualinį, elitinį šalies gyvenimą ir akademinę bendruomenę. Jis ir man ne vieną mintį, kurią mes pavertėme realybe, yra suteikęs. Su Vytautu Kavoliu bendravome iki paskutinės minutės, o jo įnašas į Lietuvos akademinį, mokslinį gyvenimą milžiniškas.

R. G.: Tarp santariečių nemaža intelektualinė jėga buvo ir Aleksandras Štromas, kuris lieka tarsi milžino paunksmėje greta Vytauto Kavolio ir Lietuvoje nėra labai gerai žinomas.

V. A.: Su Aleksandru Štromu visuomet bendravome artimai, jis buvo išskirtinė asmenybė, stebinusi savo drąsiomis idėjomis, ypač komunizmo, visos sovietinės sistemos atžvilgiu. Jis net ir mūsų tarpe buvo pirmasis aiškiai pasisakęs apie būsimą SSRS subyrėjimą. Apie tai kalbėjo viešai būdamas užsienyje, bendraudamas su santariečiais. Jis ir man asmeniškai yra labai daug padėjęs – papasakojo apie Lietuvos komunistų partijos asmenybes, susidariau daug geresnį supratimą apie Lietuvos politinę sistemą, visas kliūtis, suvaržymus. Beje, prie tokios išimtinai išskirtinos grupės turiu priskirti ir Tomą Venclovą, kuris beveik viešai save laikė santariečiu dvasioje, dalyvaudavo suvažiavimuose, jo įnašas į bendrą sambūrio veiklą taip pat didelis.

R. G.: Norėčiau pasiteirauti, kaip vertinate tarpukarį? Gyvenote Kaune, ten baigėte pradžios mokyklą, mokėtės „Aušros“ berniukų gimnazijoje, turėjote asmeninių ryšių, Jūsų krikštatėvis – Augustinas Voldemaras. Kas iš tarpukario asmenybių Jums atrodo ryškiausias ir labiausiai gerbtinas? Ko gero, vėliau išeivijoje susidūrėte ir su skirtingais Antano Smetonos politikos vertinimais?

V. A.: Brendimo, augimo laikotarpiu mano, jaunuolio, akyse Antanas Smetona buvo išskirtinė asmenybė. Nežinau, ar galėčiau teigti, kad jis reikšmingai prisidėjo prie mano formavimosi, bet, be abejo, turėjo įtakos. Mano supratimu, politinėje plotmėje jis galbūt ir padarė tam tikrų klaidų, pavyzdžiui, uždraudė kitas (išskyrus tautininkų) politines partijas. Iš dabartinės demokratijos, puoselėjančios laisvą žmonių apsisprendimą, visuomeninę veiklą, pozicijų, aišku, tą laikotarpį vertinti sunku. Nenoriu vartoti žodžio diktatūra, nors ji iki tam tikro lygio egzistavo, gal pavadinkime tai demokratine diktatūra. Visgi nepamirškime, jog tuo metu Lietuva brendo apsupta panašių ir dar stipresnių diktatūrinių struktūrų Europoje, tad neišsiskyrė. Mano supratimu, Smetona Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį, sudarė sąlygas Lietuvos, jos kultūros kilimui, mokslo pažangai. Tarpukariu Lietuva buvo praktiškai kuriama plyname lauke ir štai, kokį milžinišką šuolį per 22 metus buvo padariusi šalis. Ne tik savo vidaus gyvenime – tapo gerbiama bei pažįstama Europoje, pasaulyje. Be abejo, ir Prezidentas Stulginskis, ir Prezidentas Grinius prie to prisidėjo. Pastarąjį pažinojau asmeniškai ir labai artimai. Taip, jų vaidmuo buvo neabejotinai svarbus ir reikšmingas Lietuvos demokratėjimo, sąmoningumo įsitvirtinimo kelyje, tačiau Antanas Smetona mano sąmonėje vis tiek yra vienas iš pagrindinių naujosios Lietuvos vadovų.

R. G.: Norėčiau paminėti ir Stasį Lozoraitį, kuriam kandidatuojant į prezidento postą Jūs buvote jo štabo vadovas. Kas šio ilgamečio diplomato asmenybėje Jus žavėjo ir galbūt netgi šiandien diplomatai galėtų kažko iš jo pasimokyti?

V. A.: Mano tiesioginiai ryšiai su Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju prasidėjo dar baigiant gimnaziją ir nenutrūko iki jo paskutinės gyvenimo dienos. Turbūt galima sakyti, kad jis augo ir brendo diplomatijos apsuptyje. Stasys Lozoraitis vyresnysis, jo tėvas, – didelių gabumų diplomatas. Mano nuomone, Lozoraitis jaunesnysis išaugo ne tik puikiu specialistu, jei būtų galima jį pavadinti diplomatijos specialistu, bet ir puikaus charakterio žmogumi. Jis buvo tolerantiškas, supratingas, žinojo diplomatinio elgesio, protokolo taisykles, buvo ramaus ir subalansuoto charakterio. Visos jo žinios, inteligencija buvo tikrai panaudotos Lietuvos reikalams. Aš jį tokį pažinojau, su tokiu dirbau. Manau, jis yra pavyzdys visai Lietuvos diplomatijai. Gindamas Lietuvos interesus Jungtinėse Amerikos Valstijose, prieš pat nepriklausomybės atgavimą, jis visuomet buvo taktiškas, prieinamas, kitų diplomatų ir JAV Vyriausybės labai vertinamas žmogus, kuriuo tikrai galima didžiuotis.

R. G.: Baigdama pokalbį norėčiau paklausti apie Jūsų paties prezidentavimo laikotarpį. Kaip Jūs norėtumėte būti atsimintas?

V. A.: Mano visas darbas ir įsipareigojimas dešimties metų laikotarpiu buvo nukreiptas į Lietuvos pripažinimą, grąžinimą į tarptautinę, pasaulio bendruomenę. Turbūt išskirtinai galėčiau paminėti Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, NATO. Labiausiai norėčiau, kad būtų prisimintas mano nedvejotinas tikėjimas Lietuvos valstybės teisėtu egzistavimu ir siekis, kad Lietuvoje būtų pripažįstamos žmogaus laisvės, galimybės tautai vystytis ir įnešti savo indėlį į bendrą pasaulio kultūrą ir politinį, visuomeninį gyvenimą. ☒