Nenužudyti pilietiškumo mokyklos suole

Pamoka, kurios metu galima nuvesti mokinius į renginį, per kurią galima išdėstyti nespėtas aptarti istorijos temas arba kurią galima skirti namų darbams atlikti. Taip – tai pilietinis ugdymas (PU). Kalbėjimas apie šių pamokų kokybę yra viena iš nenutylančių diskusijų Lietuvos švietimo padangėje. Bandymai peržiūrėti šio dalyko programas, naujų formų ieškojimas – tai tik keletas būdų patobulinti šias pamokas, siekiant ugdyti tikrai pilietiškus mokinius. Tinkamos strategijos, programos, vadovėlių trūkumas lemia tai, kad kol kas PU pamokų kokybė atsiduria tik paties mokytojo rankose.

Mokytojo išradingumas – pilietinio ugdymo pamokų sėkmės pagrindas

Pilietinio ugdymo pamokos neretai tampa antraplanėmis ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Dažnas istorijos pamokų kompensavimas pilietinio ugdymo pamokų sąskaita yra tik vienas to atspindys. Net jei pamokos vedamos profesionaliai, mokytojas dažniausiai susikoncentruoja į istorijos mokymą, o pasiruošimas pilietiniam ugdymui lieka kažkur toliau. Tą patvirtina ir mūsų kalbintas šv. Kristoforo gimnazijos PU ir istorijos mokytojas bei Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Mindaugas Nefas. Jis teigia, kad PU pamokos yra tapusios net ne antrarūšėmis, o trečiarūšėmis. Tą iš dalies nulemia istorijos mokytojams tenkanti atsakomybė  vesti ir pilietinio ugdymo pamokas. Vadinasi, mokytojas turi ruoštis dviem skirtingiems dalykams – o tai reikalauja papildomų laiko sąnaudų. Todėl tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad daugiau dėmesio skiriama istorijos pamokoms. Visų pirma, mokytojai jau turi tam universitete įgytus įgūdžius; antra, istorijos pamokos turi aiškiai apibrėžtą tikslą ir rezultatą, kurį reikia pasiekti – valstybinį istorijos egzaminą.

Ko vis dėlto reikėtų, kad pilietinio ugdymo ir istorijos pamokos būtų vienodai svarbios – tiek mokiniams, tiek mokytojams? M. Nefo asmeninė patirtis rodo, kad galimybė mokyti vieną dalyką – geras sprendimas. Tik pradėjęs dirbti mokykloje, M. Nefas vedė ir istorijos, ir pilietinio ugdymo pamokas – istorijos pamokoms neišvengiamai buvo skiriama daugiau dėmesio. Tačiau dabar, turėdamas vos kelias istorijos pamokas ir daugiau PU pamokų, jis teigia matąs aiškų kokybinį skirtumą pastarųjų turinyje ir formoje.

Manydamas, kad dabartinė PU programa yra praradusi aktualumą, M. Nefas savo pamokose dažnai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija – pasirinkta tema analizuojama iš teisinės pusės, kalbant kaip konstituciniai įstatymai pasireiškia mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, jei yra diskutuojama apie visuomenės ir valstybės santykį – pasitelkiamas kalbėjimas apie tokią kasdienę patirtį, kaip tėvų mokesčių mokėjimas. Kartu didelis dėmesys yra skiriamas žiniasklaidos analizei – vienintelis mokinių namų darbas yra pasirinktos temos savaitės naujienų apžvalga – taip pilietiškumas yra skatinamas per domėjimąsi mokinį supančia aplinka. Netgi mokinių tėvai pastebi teigiamą to poveikį, kai vaikas, gįžęs namo, nori kartu pažiūrėti žinias. Pamokose dažnai naudojami įvairūs balsavimo pratimai – mokiniai įgauna praktinių įgūdžių, kaip organizuoti balsavimą, kaip pasirinkti už ką balsuoti. Tokie metodai, M. Nefo teigimu, iš esmės yra sukimasis iš padėties, kai reikia dirbti dabartinės programos rėmuose.

Kova dėl pilietiškumo Pietryčių Lietuvoje

Jolanta Lazdauskienė, dirbanti Šalčininkų rajone esančioje lietuvių mokykloje, kasdien susiduria ne tik su klausimu, kaip vaikus sudominti pilietinio ugdymo pamokomis, bet kokiu turiniu jas užpildyti ir kaip pamokas pateikti vaikams, kurie gyvena turbūt labiausiai pamirštame Pietryčių Lietuvos regione. Tikriausiai didžiausias iššūkis yra bendrõs kalbõs su skirtingų ir, deja, dažnai susipriešinusių tautybių vaikais radimas. Mokytoja Jolanta pripažįsta, kad tai nelengva, tačiau tvirtina, kad svarbiausia vaikų neskirtyti į vienokius ar kitokius. Jei principingai išlaikoma tokia pozicija, mokiniai labiau pasitiki mokytoju ir mato jame autoritetą. J. Lazdauskienė neslepia, jog tenka ir administracijai, ir mokiniams įrodinėti, jog net pilietinio ugdymo pamoka „yra šventas dalykas“. Tokio kovojimo nepakanka –  mokytojas taip pat turi būti išprusęs, gerai orientuotis Lietuvos ir pasaulio įvykiuose ir kasdien sugebėti atremti „propagandos mašiną“, kurią vaikai atsineša iš gyvenamosios aplinkos. Mokytoja Jolanta PU pamokas stengiasi pritaikyti prie aktualijų, dėl to kartais tenka užsiėmimus vesti ne pagal programą. Tačiau J. Lazdauskienė daugiausiai naudos mato pilietinėse iniciatyvose, kurios apjungia ne tik mokyklos, bet ir visos gyvenvietės bendruomenę, todėl su mokiniais organizuoja projektus, skirtus pažinti gimtajam kraštui.

Piliečio vizijos kūrimas – irgi  mokytojo rankose

Akivaizdu, jog pilietinio ugdymo pamokų tikslas yra auklėti valstybės piliečius. Tačiau, ką daryti, jei nežinome, kokių piliečių mes norime? Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ir pilietinio ugdymo pamokų mokytojas Paulius Mieželis teigia, jog mums būtina vizija, kuri pritrauktų žmones kurti ateities Lietuvą. Tokią turėjome siekdami nepriklausomybės, vėliau narystės Europos sąjungoje ir NATO, tačiau dabartinis tikslas yra neaiškus. Todėl P. Mieželis stengiasi nesuplakti pilietiškumo ir istorijos pamokų – patriotiškumo pavyzdžiai istorijoje yra labai svarbūs, tačiau pilietinio ugdymo pamokos yra „apie dabartį ir apie tai, kokią turėsime ateitį“.

PU pamokose svarbu vaikams suteikti bazinių žinių paketą, supažindinti juos su piliečio teisėmis ir pareigomis. Dažniausiai tuo vaikus pavyksta sudominti per ekonominę utilitaristinę prieigą –  paaiškinant, jog naudinga žinoti kai kuriuos dalykus, jei nenori, kad tave būtų lengva vynioti aplink pirštą. P. Mieželis nesinaudoja vadovėliais, bet pats žiniasklaidoje ieško tinkamiausių tekstų atskleisti norimai temai. Mokiniams siūlomi tekstai negali būti per ilgi ir privalo turėti aiškią, netgi vienpusišką mintį, tačiau skatinančią diskutuoti. P. Mieželis sutinka, jog PU pamokos dažnai laikomos antrarūšėmis, nes jų rezultato įvertinimas dažnai yra neaiškus. Tačiau šią problemą mokytojas sprendžia pilietinių veiklų kaupiamuoju balu. Vaikai tokį pažymį susirenka per visus metus atlikdami ir žymėdami įvairius savo pilietiškus darbus, pavyzdžiui, nuomonės dėl vieno ar kito įvykio pareiškimus socialiniuose tinkluose, peticijų pasirašymus, savanoriavimą. Galiausiai P. Mieželis pabrėžia, jog neįmanoma sukontroliuoti, kokias pilietiškumo pamokas vaikai gauna namuose, todėl mokykla, jos tvarkymo sistema, santykiai tarp mokytojų ir administracijos, jų bendravimas su mokiniais neabejotinai turi būti pavyzdžiu vaikams.

Ką galime padaryti?

Atrasti tinkamą mokytoją

Pilietiškumo ugdymo sėkmė itin priklauso nuo mokytojo – jo sugebėjimo ir noro sudominti mokinius, pasirenkamų metodų, buvimo autoritetu. Manome, kad skirtingų specialybių mokytojai, vedantys istorijos ir PU pamokas, galėtų duoti teigiamą postūmį pamokų kokybės pagerėjimui. Tam nebūtinai reikia rengti atskirus PU specialistus – akivaizdu, jog tai būtų brangu ir vargu ar, atsižvelgiant į nedidelį pilietiniam ugdymui skirtą valandų skaičių, ką nors viliotų perspektyva dirbti 3-4 mokyklose. Lietuvos universitetai jau dabar ruošia daug įvairių socialinių mokslų krypčių specialistų, kurie gavę tinkamus edukologijos pagrindus, galėtų dirbti mokyklose. Skirdami vieną darbo dieną per savaitę pilietinio ugdymo pamokoms, jie galėtų suderinti mokytojo darbą su savo kita veikla. Žinoma, tai gali atrodyti kaip dėmesio skaidymas tarp pagrindinio darbo ir vienadienių apsilankymų mokykloje. Iškyla rizika, kad pilietinio ugdymo pamokos vėl liks mažiau svarbios. Nepaisant to, kitas darbas greta pilietinio ugdymo mokymo kaip tik gali tapti dideliu privalumu, ypač kuriant mokytojo kaip autoriteto įvaizdį. Mokiniai, žinodami, kad jų mokytojas sėkmingai dirba kitoje srityje, yra pilietiškai aktyvus, matys jį kaip įkvepiantį pavyzdį. Kaip tokius jaunus profesionalus pritraukti į mokyklas? Deja, nepasakysime nieko naujo – pritraukti taip pat, kaip ir pritraukti jaunus, gabius žmones rinktis pedagogo specialybę – didinti mokytojo profesijos prestižą.

Atrasti tinkamas priemones

Mūsų kalbinti mokytojai sutiko, kad esami vadovėliai yra sunkiai pritaikomi arba neįdomūs vaikams. PU pamokoms skirtą informaciją reikia nuolatos atnaujinti. Išeitis galėtų būti pilietiškumo pamokoms skirtas tinklalapis (žr. Galima tinklalapio struktūra). Pirmiausia jo tikslas būtų sukurti platformą, kurioje mokytojai galėtų dalintis gerąja patirtimi. Šiuo metu panašaus pobūdžio susirašinėjimai egzistuoja socialiniame tinkle Facebook, tačiau tai asmeninė ir ne pati aktyviausia mokytojų iniciatyva. Mūsų siūlomą tinklalapį galėtų valdyti Švietimo ministerijai pavaldus Ugdymo plėtotės centras (UPC), rajoniniai švietimo centrai turėtų būti suinteresuoti  skatinti pedagogus dalintis laimėjimais ir ne tik. UPC specialistai, aktyviai bendradarbiaudami su ministerijomis, rinkdami informaciją Europos ir pasaulio mastu, turėtų siūlyti metodines idėjas, jas pateikti patrauklia ir patogia forma, galbūt netgi investuoti į video seminarų internetu galimybę. Kita labai svarbi ir mokytojo darbą palengvinanti tinklalapio dalis būtų skirta naujienoms apie įvairias savanoriavimo galimybes mokiniams. Čia, vienoje erdvėje, pasiūlymais ir istorijomis galėtų dalintis Eurodesk, jaunieji šauliai, maltiečiai, Sporto savanorių sąjunga ir kitos savanoriška veikla užsiimančios organizacijos. Tam, kad sistema veiktų,  reikėtų vieno ar kelių žmonių, kuriems šis darbas būtų tiesioginė atsakomybė – jis turėtų rūpintis informacijos gavimu ir kėlimu, tikintis, kad visos anksčiau minėtos įstaigos noriai bendradarbiaus.

Vidinė klasės erdvės dalis galėtų būti pasitelkiama pilietiškumo skatinimui per įvairias interaktyvias užduotis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su profesionaliais psichologais galima parengti testą apie savanoriavmą. Jį atlikę mokiniai sužinotų, kokia savanoriavimo vieta jiems labiausiai tiktų. Tuomet moksleiviai klasėje galėtų susiskirstyti grupelėmis pagal tai, kokį atsakymą gavo, ir metų bėgyje įsipareigotų nueiti į tą įstaigą. O per pamokas visi galėtų pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtimi.

Taip pat vidinėje klasės dalyje turėtų atsirasti nuorodos į neformalius, mokinių administruojamus mokyklų tinklalapius.  Tokio tinklalapio sukūrimas galėtų būti vienas iš pasiūlymų PU programoje. Tinklalapio turinys turėtų būti atviras saviraiškai, tačiau svarbiausia, kad vaikai pedagogų būtų skatinami rašyti savo mokyklos naujienų apžvalgas. Mokiniai galėtų pasidalinti temomis (mokyklos renginiai, projektai, meninė saviraiška, mokinių savivaldos (jei tokia yra, o jei ne gal tai paskatintų susiburti) naujienos)  ir kiekvienos savaitės gale į tinklalapį įkeltų savo paruoštus tekstus, interviu, fotoreportažus, filmuotą medžiagą. Tikimės, kad tai (tiek rašančius, tiek skaitančius) skatintų aktyviai įsijungti į mokyklos gyvenimą ir kritiškai reaguoti į jame vykstančius procesus. Tačiau labai svarbu, jog tokią idėją palaikytų visa mokyklos bendruomenė, suvoktų tokią iniciatyvą kaip galimybę stiprinti mokinių pilietiškumą,  o galimą kritiką priimtų kaip naudingą ir dialogą skatinantį dalyką.