Svarstykime miesto biudžetą kartu

Lietuva per pastaruosius 25-erius metus parodė neįtikėtinai didelę pažangą besivystydama kaip demokratinė valstybė. Tačiau kartu šalis stebina tuo, kad vienas iš pagrindinių demokratinio valdymo piliorių – savivalda – tinkamai neatlieka savo funkcijų. Ji ne tik veikia prasčiau, nei Lietuvos pasiekta pažanga leistų tikėtis, bet ir atsilieka nuo kaimyninių šalių, ypač (deja, ir vėl) Estijos.

Šalies savivaldų struktūra tinkamai neveikia dėl konkrečių priežasčių. Pirma, Lietuvoje savivaldybėms tenka žymiai mažesnė BVP dalis negu kaimyninėse valstybėse kaip Latvija, Estija ar Lenkija, daugiau lėšų perskirstoma centrinės valdžios. Kita vyraujanti problema – savivaldybių kryžminio subsidiavimo (angl. cross subsidization) politika, ekonomiškai sėkmingesnės savivaldybės verčianti dalį lėšų skirti silpnesnėms. Taip iš geriau besiverčiančių savivaldybių atimamos galimybės investuoti į savo infrastruktūrą bei teikiamas paslaugas, apribojant jų galimybes augti ateityje. Be to, tokia lėšų perdavimo sistema nesugeba išspręsti struktūrinių prasčiau besitvarkančių savivaldybių problemų, jos tik šiek tiek sušvelninamos. Taigi, savivaldybių lėšos panaudojamos neefektyviai. Tačiau tikriausiai didžiausia problema yra susijusi su jų dydžiu: vienai savivaldybei vidutiniškai tenka 66 tūkst. gyventojų, kai Estijoje skaičiai dešimteriopai mažesni (4,7 tūkst. gyventojų vienai savivaldybei ¹). Esant tokiai situacijai, išryškėja atotrūkis tarp valdžios ir vietos gyventojų, kurie lieka nesuprasti, o jų problemos nėra sprendžiamos. Daugiau nei kas aštuntas gyventojas mano, jog negali daryti jokios įtakos savivaldybių sprendimams², o pasitikėjimas vietos savivalda. Lietuvoje smarkiai atsilieka nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio.

Vienas iš būdų spręsti minėtas savivaldos problemas Lietuvoje būtų įgyvendinti struktūrinę savivaldos reformą. Pagrindinis jos tikslas turėtų būti sumažinti savivaldybių dydį ir skirti joms santykinai didesnę BVP dalį. Tačiau tokiõs utopinės reformos, reikalaujančios stiprios politinės valios, realizavimas abejotinas net ir tolimos ateities perspektyvoje. Dėl to būtina ieškoti būdų, kaip padidinti piliečių įsitraukimą į vietos savivaldos veiklą, iš esmės nepakeičiant jos struktūros. Socialinės inovacijos, apie kurias vis dažniau galima išgirsti akademinėse diskusijose apie demokratijos kokybę ir jos gerinimą, galėtų būti vienas problemos sprendimo būdų. Vakarų valstybėse piliečių įsitraukimas ir pasitikėjimas visais valdžios lygmenimis smunka, šalių institucijų naudojamų įrankių ir įprastinių jų praktikų neužtenka piliečiams mobilizuoti. Žmonės vis mažiau dalyvauja susitikimuose su politikais ar rašo prašymus/skundus valdžios institucijoms. Šie tradiciniai komunikacijos tarp piliečių ir valstybės institucijų mechanizmai nebedera su pasikeitusiu piliečių gyvenimo ir bendravimo būdu. Būtent socialinių inovacijų pritaikymas galėtų tapti viena iš išeičių.

Socialinės inovacijos apima pačius įvairiausius naujus piliečių įtraukimo į valdymą būdus:

• Crowdsourcing’ą – piliečių tinklų, dažniausiai interneto bendruomenių, sukauptų išteklių naudojimą, teikiant paslaugas, generuojant naujas idėjas ar turinį, užuot naudojus darbdavių, ar tiekėjų išteklius;

• Tinklo ar debesų kompiuterijos taikymą – resursų kaupimą trečiųjų asmenų serveriuose, kuriuos pasiekti galima vien tik internetu už tam tikrą mokestį; „debesų“ pritaikymas duomenis padaro prieinamesniais – užtenka tik interneto ryšio, nebereikia įsigyti papildomos programinės įrangos ar serverių;

• Viešojo finansavimo metodų vystymą – eksperimentinių vietovių finansavimą, leidžiantį simuliuotoje aplinkoje piliečiams išbandyti naujas valdymo galimybes, ar socialinio poveikio obligacijas, teikiančias atlygį piliečiams už pasiektus rezultatus įgyvendinant įvairius projektus.

2015 m. gegužę „Transparency International“ atstovai paragino Vilnių tapti pirmuoju miestu Lietuvoje, kuris įsidiegtų dalyvaujamąjį biudžeto sudarymą. Pirmasis tokio pobūdžio projektas buvo įgyvendintas Porto Alegre mieste Brazilijoje 1989-aisiais, tačiau sėkmingo dalyvaujamojo biudžeto pritaikymo pavyzdžių nereikia ieškoti taip toli. Keliuose Estijos regionuose ši praktika startuos jau šiais metais, o antrame pagal dydį, Tartu mieste, bus taikoma jau trečius metus iš eilės. Tartu kasmet šiuo būdu perskirsto apie 70 tūkst. eurų – maždaug vieną procentą miesto biudžeto. Siekiant užtikrinti kuo didesnį žmonių įsitraukimą, procesas trunka ilgai, apie pusę metų, paliekant miestiečiams nemažai laiko tinkamai apsvarstyti idėjas ir apsispręsti dėl savų pasirinkimų. Viskas prasideda gegužės mėnesį, kai gyventojai yra supažindinami su projekto taisyklėmis ir principais bei kviečiami teikti savo pasiūlymus. Juos gali pateikti visi miestiečiai, užtenka apsilankyti savivaldybės puslapyje ir trumpai aprašyti savo norus. Kadangi šioje fazėje pateikiamoms idėjoms nėra taikomi jokie techniniai ar kitokie reikalavimai, pavyksta užtikrinti didelį miesto gyventojų įsitraukimą. Po idėjų teikimo fazės yra apsvarstomas pasiūlytų idėjų įgyvendinamumas, o įmanomoms įgyvendinti idėjoms ekspertai paruošia techninius planus. Vasaros metu vyksta diskusijos, kurių metu savivaldybė su gyventojų pagalba atsirenka vidutiniškai 20-30 miestui aktualiausių idėjų bei rudenį jas pateikia visuotiniam balsavimui. Po jo įgyvendinamų pasiūlymų skaičius priklauso nuo iš miesto biudžeto skirtų lėšų, tačiau kasmet stengiamasi įgyvendinti bet du, net jei jų kaštai viršija tam skirtą sumą. Vienas iš dalyvaujamojo biudžeto Tartu pavyzdžių galėtų būti 2014 metais miestiečių išrinktos idėjos: prie visų perėjų miesto centre įrengti nuožulnius šaligatvius, kad dviratininkai ir tėvai su vaikų vežimėliais galėtų lengviau pereiti per gatves, ir atnaujinti per miestą tekančios Emajõgi upės krantines.

Kiekvienais metais šis projektas susilaukia vis daugiau visuomenės įsitraukimo ir yra ypač palankiai vertinamas miesto gyventojų. Turint omenyje tai, kad naujajam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui pradėjus aktyviau veikti socialiniuose tinkluose, miestiečiai jį užtvindė pasiūlymų lavina, visai tikėtina, kad panaši iniciatyva susilauktų sėkmės ir Lietuvoje. Jei gyventojai galėtų labiau įsitraukti į savivaldybių biudžetų formavimą, jiems būtų suteikta platforma aptarti savo pasiūlytas idėjas tarpusavyje bei su savivaldybės darbuotojais, jie nebesijaustų negalintys nieko pakeisti savo savo mieste ar rajone.

Kaip pastebi pilietinę visuomenę tiriantys mokslininkai, žmonės susibūrę kartu konkrečiam tikslui (netgi penktadieniais pažaisti futbolo), išlaiko naujus ryšius ir vėliau juos pritaiko kitokiai visuomeninei veiklai vykdyti. Taip kaupiamas socialinis kapitalas užtikrina, kad vienam tikslui susibūrę piliečių tinklai nedingsta iškart pasibaigus vienai iniciatyvai, o išlieka ilgesniam laikui ir tampa platformomis, kuriose aptariami ir kiti klausimai. Tai ne tik skatina pilietines diskusijas visuomenėje valstybei aktualiais klausimais, bet ir padidina gyventojų pasitikėjimą kitais bendruomenės nariais bei valstybės institucijomis. Taigi, kodėl nesuteikus vilniečiams naujos ir paveikios priemonės susiburti ir svarstyti kartu?