„Baltoji rožė“: sąžinės balsas Universitete ir pasaulyje

Paminklas „Baltajai Rožei” (priešais Ludwigo Maximilliano universitetą) Miunchene

Paminklas „Baltajai Rožei” (priešais Ludwigo Maximilliano universitetą) Miunchene

„Vokiečių vardas liks amžiams suterštas, jeigu vokiečių jaunimas galiausiai nesukils, neatkeršys ir tuo pačiu neišpirks savo kaltės, jeigu nesutriuškins savo kankintojų ir neatstatys naujos, dvasingos Europos! Studentės! Studentai! Į mus žvelgia vokiečių tauta!” (Paskutinioji skrajutė, 1943 m. vasaris)

1943 metų liepą britų bombonešiai virš Vokietijos miestų išmėtė tūkstančius popieriaus lapų. Gražiai plazdendami ore, jie leidosi į vietos gyventojų rankas, ir maištingi žodžiai eilinį kartą kvietė pastaruosius nebegaišti ir nusimesti gėdingą nacionalsocialistinį jungą. Teksto antraštė skelbė: „Vokietijos proklamacija. Miuncheno studentų manifestas“. Nedaugelis žinojo, jog daugumos iš šių studentų nebebuvo gyvųjų tarpe, tačiau jų idėja vis dar tęsė savo egzistavimą.

Didžiosios savo istorinės tragedijos sukrėsta šalis sukilti nepajėgė nei tada, nei vėliau. Svetimi ginklai ją išvadavo ir užgrobė, svetimos jėgos tvarkė jos likimą, svetimi teisėjai skelbė jos kaltę – baugų perspėjimą visai žmonijai. Ir visgi Vokietija atsigavo. Šalis, turtinga ilgaamžės universitetinės tradicijos, turėjo anksčiau ar vėliau prisiminti saujelę studentų – idealistų, vien savo dvasios stiprybe bandžiusių išjudinti ir nuversti surambėjusią blogio imperiją.

Piktosios sąžinės šauksmas

Pirmieji keturi „Baltosios Rožės“ atsišaukimai Miunchene pasirodė jau 1942 m. birželio pabaigoje. Nedideli tiražai buvo daugiausiai platinami paštu, ir tokiu būdu netruko patekti į valdžios pareigūnų rankas.

Pirmasis tekstas įkvepiančiu tonu kvietė vokiečius kaip „kultūros tautą“ pabusti ir atsikratyti gyvuliško paklusnumo „žmonijos rykštei“. Taip Adolfą Hitlerį ir jo pasekėjus vadinti išdrįsdavo nedaugelis, netgi tarp sąlyginai saugių namų sienų. Tekste minimi ir plačiai cituojami Goethe bei Schilleris, išsilavinę žmonės kreipėsi į išsilavinusius žmones, ieškodami sąmoningų bendraminčių.

Antrasis tekstas prabilo apie 300 tūkstančių nužudytų Lenkijos žydų. Tik-rasis aukų skaičius, nuo liūdnai pagarsėjusios Wannsee konferencijos praėjus vos mažiau nei pusei metų, žinoma, tebebuvo paslaptyje. Išliko ir stiprus pasipriešinimo motyvas: „Baisi pabaiga juk visada geriau, negu baimė be pabaigos“, teigė, kaip vėliau paaiškėjo, du medicinos studentai, Alexandras Schmorellis ir Hansas Schollis, kalbėdami savo ir kitų bendraminčių vardu.

Trečiasis tekstas buvo skirtas plėtoti pasyvaus pasipriešinimo sampratai. Sabotažas, teigė maištininkai, turįs būti totalus, nukreiptas į visas potencialiai pažeidžiamas režimo vietas – nuo ginklų pramonės iki mokslo tyrimo institutų ir meno galerijų. Ketvirtojoje skrajutėje pirmą kartą buvo paminėta „Baltoji Rožė“ – mistifikuotas vardas, turintis sudaryti organizuotos, moraliai skaisčios ir ryžtingos pasipriešinimo grupės įspūdį. „Mes netylime, mes esame jūsų pikta sąžinė; Baltoji Rožė neduos jums ramybės!”, – šaukė jaunųjų idealistų sukurtas tekstas.

Liepos viduryje jie nutilo, bet tik tam, kad kitų metų sausio mėnesį išleistų dar vieną – jau penktąją – skrajutę. „Hitleris karo laimėti negali, tik pratęsti!”, – teigė maištininkai. Šį kartą tiražas siekė net 9 tūkstančius egzempliorių. Maištauti kviečiantys tekstai pasiekė Berlyną, Frankfurtą prie Maino, Štutgartą, Vieną, Zalcburgą, Insbruką, Freiburgą ir kitus Trečiojo Reicho miestus. Šeštoji skrajutė, kiek mažesnio tiražo, tačiau bene pirmą sykį orientuota išskirtinai į akademinį jaunimą, pasirodė netrukus po to – vasario viduryje, reaguojant į oficialiai patvirtintą Vokietijos pralaimėjimą prie Stalingrado.

Ir tada, nelaimei, atėjo tiesos valanda.

Susidorojimas

Laisvas maištininkų kelias baigėsi, ir, tam tikra prasme, dar tiktai prasidėjo, 1943 m. vasario 18 d. gana simboliškoje vietoje – Miuncheno universiteto rūmuose. Būtent čia Hansą Schollį, 24-erių medicinos studentą, ir 21-erių biologijos ir filosofijos studentę Sophie Scholl, ką tik iš trečio aukšto žemyn į didįjį fojė nustūmusius didelę krūvą popieriaus lapų, sulaikė pastato sargas ir apkaltino juos nusikalstamos propagandos platinimu. Nors pirminės apklausos metu jaunuoliai pakankamai sėkmingai neigė išdėlioję universiteto koridoriuose šimtus lapų su maištauti kviečiančiais tekstais, netrukus tardytojus pasiekę papildomi įrodymai nepaliko didesnių vilčių išsigelbėti. Pastangos prisiimti visą kaltę sau taip pat nedavė vaisių – nukentėti neišvengiamai turėjo ir daugiau žmonių.

Jau pirmasis nacistinės teisėtvarkos kirtis buvo mirtinas. Vasario 22 d., praėjus vos keturioms dienoms nuo jaunuolių sulaikymo, skubiai iš Berlyno atvykęs Liaudies teismo rūmų prezidentas Robertas Freisleris, vaidindamas dvigubą teisėjo ir kaltintojo vaidmenį, parodomojo proceso metu nuteisė brolį ir seserį Schollius bei jų bendražygį, trijų vaikų tėvą Christophą Probstą, mirties bausme nukirsdinant. Jau tą pačią dieną, pažeidžiant galiojusią praktiką, nuosprendis buvo įvykdytas. Į legendą pretenduojanti istorija teigia, jog H. Schollis prieš mirtį spėjo sušukti: „Tegyvuoja laisvė!”.

Nedidelės pasipriešinimo grupelės, kurios branduolį sudarė penki studentai (nuo 21 iki 25 metų amžiaus) bei muzikologas, filosofijos profesorius Kurtas Huberis, sukūręs lemtingosios šeštosios skrajutės juodraštinį variantą likimas turėjo aiškiai parodyti, kas laukia nepaklusnių režimo priešininkų. Studentai Willi Grafas bei Alexandras Schmorellis kartu su K. Huberiu mirties nuosprendžio sulaukė balandžio 14 d.; A. Schmorellis su K. Huberiu buvo nukirsdinti liepos 13 d., W. Grafas – spalio 12 d.

Vėliau teroras smogė ir Hamburge, kur 1945 m. pradžioje su gyvenimu atsisveikino dauguma vietinių „Baltosios Rožės“ pasekėjų, bandžiusių tęsti Bavarijos kolegų pradėtą darbą. Visgi per vieną iš daugelio „Baltosios Rožės“ užmegztų kontaktų šeštosios skrajutės tekstas pasiekė Švediją, o iš ten – ir Didžiąją Britaniją, kad naujai pasipiltų iš dangaus virš Vokietijos miestų.

Mintis ir simbolis

„Baltosios Rožės“ maištas iš tiesų kilo siaurame draugų ratelyje. Susitikę vienas kitą idėjų prisodrintoje universiteto aplinkoje, studentai iš pradžių vieni, o vėliau ir kartu su savo mylimu dėstytoju diskutuodavo apie filosofiją ir religiją, nevengė aptarinėti ir politinių klausimų. Dauguma jų nebuvo pasirinkę humanitarinės ar socialinės pakraipos studijų, tačiau tai netrukdė jiems aktyviai domėtis ir šviestis politinės teorijos ir etikos klausimais. Iš teorinio pobūdžio diskusijų kilo ryžtas veikti, kurį tik sustiprino 1942 m. iš pažįstamų nugirsta žinia apie masines žudynes Lenkijoje bei asmeniniai potyriai H. Schollio, A. Schmo-rellio ir W. Grafo komandiruotės Rytų fronte metu.

Bendraminčių būrelis kreipėsi tiesiai į vokiečių tautą, ir pirmiausia – jos inteligentiją, po Hitlerio partijos triumfo išgyvenusią ne pačius geriausius laikus. Daugumos Vokietijos gyventojų politinė apatija ar polinkis bendrininkauti tuo metu didesnių vilčių, be abejo, neteikė. Ypatingojo visuomenės sluoksnio, vokiečių studentų – tradiciškai konservatyviai nusiteikusių, ištikimų Tėvynės ir laisvės idėjoms, bet jau spėjusių patirti nacionalsocialistinio auklėjimo griežtumą – susitaikymas su nusikalstamu režimu buvo įvertintas kaip išties kelianti nerimą problema. Bandymas ją spręsti norimo rezultato neatnešė, ir tai buvo, matyt, viena didžiausių „Baltosios Rožės“ nesėkmių.

Dėl vieno maištingieji idealistai neklydo – Vokietija privalėjo pralaimėti karą, kad įstengtų atgimti. Tačiau, priešingai negu buvo skelbta Miuncheno studentų vizijoje, atgimimui neužteko vien tik dvasinių ir fizinių vienos tautos pastangų; valstybei, kurios piliečiai savo pačių demokratiniu pasirinkimu nuėjo klystkeliais, pritrūko jų valios ir didžiosioms klaidoms ištaisyti.

Tik po karo „Baltoji Rožė“ pamažu įsitvirtino kaip vienas svarbiausių pasipriešinimo nacistiniam režimui simbolių, vertas pakartotinai kopti ir į plačiuosius kino ekranus. Vokietijai tai buvo ir tebėra labai reikalingas priminimas, jog netgi juodžiausiais amoralios diktatūros metais, tvyrant visuotinės baimės atmosferai, radosi žmonių, – jaunų žmonių, kurie patys jau buvo praėję nacistinio auklėjimo programą, – išdrįsusių atvirai kalbėti apie sąžinę ir kviesti kitus priešintis blogį įkūnijančiai totalitarinei valstybei. Tai, jog Miuncheno studentų žinia tuo metu nesulaukė platesnio atgarsio ir pritarimo, nesumenkina jų moralinio pavyzdžio reikšmės ir leidžia kalbėti apie bet kokiomis sąlygomis išliekančią viltį.

Daugelyje Vokietijos miestų (abipus geležinės uždangos) brolio ir sesers Schollių (Geschwister Scholl), labiausiai pagarsėjusių pasipriešinimo grupės narių, vardu buvo pavadintos gatvės ir mokyklos, 1968 m. šį vardą gavo Miuncheno Ludwigo Maximilliano universiteto politikos mokslų institutas. Nuo 1980 m. Miuncheno universiteto salėje kasmet iškilmingai teikiama brolio ir sesers Schollių vardo literatūros premija, skirta autoriui knygos, labiausiai skatinančios ginti pilietinę drąsą, moralinę laisvę bei propaguojančios sąmoningos atsakomybės jausmą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.