Viduramžių manuskripto iliustracija
Universitetai visada siekė būti universalūs – nepriklausomi nuo terpės, kurioje jiems tenka egzistuoti. Jei politinė ir visuomeninė autonomija, kažkada buvusi kovos tikslu, jau tapo neatskiriama universiteto sąvokos dalimi, laisvė nuo platesnės kultūrinės ar technologinės terpės turbūt niekada nebuvo pilnai pasiekta. Šis straipsnis – apie technologijos įtaką universitetui.
—
Ką tik paminėta riba tarp technologijos ir kultūros iš tikrųjų nėra tokia griežta, kaip galėtų atrodyti – universitetai neišvengiamai yra priklausomi nuo jiems prieinamų būdų saugoti ir perduoti žinias, ir jau ne kas kitas, o būtent šie būdai apibrėžia universiteto santykį su likusiu pasauliu. Savo ruožtu tai reiškia, kad grynai technologiniai žinijos perdavimo būdai (arba trumpiau, medijos, iš Marshallo McLuhano – kuris šiame straipsnyje plėtojamą temą yra ištyręs daug giliau – pasiskolintas terminas) turi didžiulę įtaką tam, kas iš viso gali būti išreikšta. Savoje kultūroje labiausiai paplitusių medijų (mano ir tavo, skaitytojau, atveju, tai visų pirma raštingumas) – naudojimą mes dažnai visiškai be reikalo laikome savaime suprantamu. Bet ši suvokimo spraga išlieka – ir būtent jos pagalba medija tampa galia, formuojančia ilgalaikius socialinius, kultūrinius bei intelektualinius procesus.
Nors medija pavadinti galima būtų beveik kas antrą po ranka pasipainiojusį daiktą, kai kurie žmogaus išradimai buvo ypač įtakingi. Tradicinis tokių technologijų triumviratas Vakarų civilizacijoje – tai alfabetas, Gutenbergo spausdinimo mašina bei šiuolaikinės elektroninės medijos.
Alfabetas ir kalbos pjaustymas
Iki rašto atsiradimo vienintelis būdas žmonėms susikalbėti buvo šnekamoji kalba – interaktyvi, emocinga, spontaniška. Raštas žodžius atskiria nuo žmogaus ir suteikia jiems atskirą būvį, kuris savo ruožtu yra daug ilgaamžiškesnis už juos parašiusį žmogų. Rašymo veiksmas taip pat yra visiškai skirtingas nuo sakymo veiksmo – jis leidžia sustoti, pamąstyti, norint suteikti tekstui rišlumo ir sistemiškumo. Raštui įsigalint, ausį ir burną pakeičia akis ir ranka, amžinumas ir aiškumas pakeičia įspūdingumą ir įtikinamumą kaip kalbos vertinimo kriterijus.
Alfabeto ypatybes reikėtų išskirti ne tik kalbos, bet ir kitų rašto formų atžvilgiu. Alfabetas įdomus tuo, kad jis išlieka glaudžiai susijęs su kalba (ne taip kaip ideogramomis, žodžiais-piešiniais pagrįstas raštas). Šis ryšys nėra itin draugiškas – ištarti žodžiai yra padalinami į už juos mažesnes garsų grupes, o šias vėliau įvairiai jungiant ir yra „atkuriamas“ ištartas žodis. Toks raštas, kuriam išmokti tereikia įsiminti 20–30 ženklų ir tų ženklų ryšį su jau žinomais šnekamosios kalbos garsais, yra nuostabiai paprastas.
Kaip žinojo dar Platonas, už šį rašto paprastumą reikia mokėti savo kainą – kai išnyksta oralinė žinijos tradicija, sunyksta ir poreikis plėtoti paties žmogaus atminties galimybes (kas šiandien girdėjęs apie Antikos ir viduramžių ars memoriae, atminties meną?), o apsiskaitymas, plataus priėjimo prie informacijos šaltinių turėjimas, neleistinai bus pradėtas painioti su išmintimi, tikru pasaulio pažinimu.
Kartu su alfabeto atsiradimu Antikoje graikų buvo atrasta ir universiteto užuomazga, akademija (žinia, tuo metu tai nebuvo bendrinis žodis) kaip institucija – taigi, kaip sukuriama bendruomenė, ne pokalbis, o daiktas. Tačiau akademija gimė ne vien kaip būdas pasinaudoti alfabetu, bet ir kaip reakcija į jį – raidės vertimo garsu kaip mokymosi proceso dalies tradicija, taigi ir įtampa tarp šnekos ir knygos išliko iki pat viduramžiuose atsiradusio tikrojo universiteto. Tada rašto tradicija buvo vis dar glaudžiai susijusi su šneka – knygos iš esmės būdavo garsiai skaitomų kitų knygų perrašymai, ir todėl jos būdavo vargiai suprantamos (lygiai tiek pat suprantamos, kiek suprantami būtų mūsų paskaitų konspektai, jei jie būtų šimtų puslapių ilgio) be išankstinių žinių apie dalyką ar be viešo knygos skaitymo (būtent tokie „skaitymai“ ir sudaro viduramžių universiteto mokymo proceso pagrindą). Kitaip tariant, knyga ir su ja susijusios praktikos buvo vienuolyno ar universiteto bendruomenės, o ne vieno asmens reikalas.
Gutenbergo spaustuvė: mašinos ir beždžionės
Simboliška, kad šis išradimas yra vienintelis, turintis aiškų, įvardijamą autorių. Spausdinimo mašina įgalino masinę literatūros produkciją, o tai savo ruožtu sudarė prielaidas atsirasti vienišam skaitytojui, o per jį, išnykus visiems tarpininkams, išskyrus knygą, ir pačiam „autoriui“. Autorius – tai per savo kūrinius ir tik per savo kūrinius atsiskleidžiantis individas. Dėl to iš esmės jis tampa jų priedėliu (tipiško „autoriaus“ biografija traktuojama ne kaip tikro žmogaus gyvenimas, o kaip prielaidų parašyti tą ar aną kūrinį rinkinys). Ir pats Gutenbergas mums neegzistuotų be savo mašinos – mums prieinamoje istorijoje jis pasireiškia tik kaip savo mašinos kūrėjas ir niekas daugiau, todėl bet kokia iš tikrųjų suvokiama prasme ir yra savo mašina. Iš šito kilęs asmens asmeniškumo išnykimas, jo tapimas lygtimi „neapčiuopiamas individas plius apčiuopiamos dirbtinės savybės“, turbūt yra pamatinė vakarietiškosios modernybės mąstančio žmogaus patirtis.
Principas, įkūnytas Gutenbergo mašinoje, yra panašus į alfabeto principą – vėlgi skaidoma į mažesnes dalis, o šios savo ruožtu jungiamos. Skirtumai du: pirma, į dalis dalinamas ne garsas, o veiksmas; antra, šiais veiksmais grįstas knygos gaminimo procesas, priešingai rašymui ranka, kiekvienai knygai faktiškai yra vienodas. „Rašymas“ tada tampa tinkamų raidžių–elementų surinkimu matricoje ir šitos matricos įspaudimu, prieš tai ištepus ją rašalu, į popieriaus lakštą. Pasaulyje po Gutenbergo „beždžionės ir Šekspyro“ teorema („begalybė beždžionių, atsitiktinai daužydamos rašomosios mašinėlės klavišus, ilgainiui parašytų visus Šekspyro darbus“) tampa nebe teorema, o istorijos eksperimetu – po Gutenbergo pasidaro visiškai įmanoma ne rašyti knygas, o jas gaminti. Kitaip tariant, Gutenbergo spaustuvės dėka atsiranda vartojama, trumpalaikė raštija (!), kuriai jos vartojimo greitumas netrukdo būti ilgaamžiškai – taip kultūrinėje atmintyje pirmą kartą atsiranda neyrančios rašto šiukšlės.
Kultūrinės atminties funkciją perėmus rašytam žodžiui, viduramžiškasis universitetas praranda didesnę dalį savo prasmingumo, užleisdamas vietą naujo tipo intelektualinei institucijai – tyrimų universitetui. Tyrimų universitetas yra institucinė moderniosios „dvasios mašinoje“ forma – tyrėjas tampa objektyvus, nekūniškas, ieškantis iš anksto nenustatytų ribų manipuliacijoms medžiaginiu pasauliu. Toks tyrimo būdas pasaulį suknygina – tai, kas vienu ar kitu būdu pajaučiama, paverčiama rašytiniu dėsniu, perteikiančiu „tikrąją reiškinio esmę“ daug tiksliau ir glausčiau, nei kada nors galėtų šnekamoji raiška. „Tikroji“ už regimybių besislepianti tikrovė, Antikoje ir viduramžiuose turėjusi išimtinai užpasaulinę reikšmę, tampa galima laisvai atskleisti šiame pasaulyje, tik skirtinga forma – rašto ir knygos forma.
Elektronika
Pogutenberginiame masiško raštingumo ir aukštos žinijos diferenciacijos pasaulyje atsiranda prieinamos žinios, technika ir energijos formos, dėka kurių patį gutenbergiškąjį išradimą, o kartu ir jo suponuotas mąstymo formas, pakeičia šis tas naujo – elektronika. Sukurta analogišku principu alfabetui ir Gutenbergo mašinai, ji dalina ir suteikia naują formą jau ne žmogui išoriškam jo balsui ar veiksmui – elektronika nuo pat pradžių turėjo atkartoti patį žmogaus mąstymą. Todėl elektronika neįgauna jokio konkretaus pojūčio formos, bet veikiau siekia juos apeiti, nuosekliai mažindama, paprastindama, darydama prieinamesnėmis visas savo formas ir taip kurdama tiesioginį priėjimą į protą. To tikslas nebūtinai yra žmogaus proto užvaldymas – greičiau bandoma jį visais įmanomais būdais papildyti. Tačiau ribų nykimas tarp žmogaus ir medijos reiškia ir tikrovės nykimą – tas, kas tik menkai įsivaizduojama, tampa matoma, apčiuopiama, išgirstama, taip pat lengvai, kaip ir tai, kas „tikra“ – pasaulis tampa vaiduokliu, o vaiduoklis tampa pasauliu. O kadangi universitetai gali egzistuoti tik tada, kai yra aiški riba tarp minties ir pasaulio, tolimesnis vystimasis ta kryptimi gali reikšti visišką bet kokių atpažįstamų jo formų išnykimą.