Ko trūksta studentų savivaldai Lietuvoje?

Pieter Bruegel „Aklieji, rodantys kelią akliesiems”. 1568

Pieter Bruegel „Aklieji, rodantys kelią akliesiems”. 1568

Kritiški vertinimai apie silpną lietuvių politinę kultūrą ir mūsų politikų neprofesionalumą seniai jau tapo trivialūs. Šios niūrios tikrovės akivaizdoje, tam tikri visuomeniniai ramsčiai, kurių dėka pilietinės lietuvių tautos idėja vėl atgytų, tampa „gyvybiškai“ reikalingi. Vienu iš tokių ramsčiu galėtų (ir turėtų) būti Universitetas – naujosios lietuvių visuomenės kūrimo ir ugdymo centras. Deja, šiandien mūsų universitetai – tai tų pačių politinių ir socialinių susiskaldžiusios visuomenės problemų atspindys. stringanti aukštojo mokslo reforma – tai tik viena gerai žinoma bėda. ne ką mažiau opus klausimas – ar pakankamai stiprus studentų balsas šiandien universitete?

Ar stiprus studentų balsas?

Gerai žinoma, kad Lietuvoje studentų dalis visuomenėje santykinai bene didžiausia tarp Europos šalių. Tačiau ne visada didelis besimokančiųjų skaičius lemia „studentiškos dvasios“ stiprumą ir gyvumą. Studentų balsą šiandien silpnina daugybė universitetinio gyvenimo ydų. Pirmiausia, tai gana paplitę apgailėtini studijų nesąžiningumo papročiai (gajūs dėl motyvacijos stokos ir mokyklos laikais įgytos nusirašinėjimo „praktikos“), netobulai funkcionuojanti savivaldos sistema ir silpni bendruomenės saitai.

Nors būtų netikslu teigti, kad universiteto gyvenime studentiškos ugnelės šiandien nematyti, tačiau akivaizdu, kad esminės universitetų problemos spręstųsi gerokai lengviau, jei aktyvios ir pozityvios studentiškos dvasios būtų nepalyginamai daugiau.

Studentų judėjimas Lietuvoje: lūkesčiai ir tikrovė

Siekiant, kad sužydėtų kūrybinga, žinias semianti ir pilietiškai aktyvi studentija, itin reikšmingas studentų atstovybės ir įvairių studentiškų organizacijų vaidmuo. Idealiuoju atveju kiekvienoje aukštojoje mokykloje, kiekviename jos fakultete turėtų būti apstu įvairiais tikslais susibūrusių formalių ir neformalių studentų bendrijų, kurios ne tik palaikytų universiteto studentiškos dvasios gyvastį, bet ir suvoktų savo pareigą aktyviai dalyvauti studentų savivaldoje, sprendžiant bendrus universiteto reikalus.

Deja, realybė šiandien yra kita – palyginti su Vakarais, Lietuvoje studentiškų organizacijų yra labai mažai, o studentų atstovų rinkimuose paprastai dalyvaujama vangiai. Negana to, galima aptikti fakultetų, kuriuose studentiškų organizacijų nė kvapo. Tokiuose fakultetuose egzistuoja tik studentų atstovybė, kurios veikloje natūraliai gali dalyvauti tik ribotas aktyvių studentų skaičius.

„Objektyvių“ priežasčių tam paaiškinti galima rasti užtektinai. Šį studentų pasyvumą, matyt, lemia ir anksčiau minėtos bendros visuomenės žemo pilietiškumo lygio problemos, ir tai, kad lietuvių studentui neretai tenka skirti daugiau dėmesio papildomiems uždarbiams nei visuomeninei veiklai (ar net pačioms studijoms).

Tačiau akivaizdu, kad iki šiol ne vis kas padaryta, kad šių veiksnių pasekmės būtų sušvelnintos. Pagrindinė pasitaikanti klaida – nesugebėjimas pasinaudoti visomis demokratinės tvarkos teikiamomis galimybėmis.

Esminė demokratijos vertė – saviraiškos laisvės užtikrinimas ir iniciatyvumo skatinimas. Tai raktas į visokeriopo kapitalo (ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei žmogiško) augimą. Todėl norint iš esmės pagerinti studentų savivaldos veiklą Lietuvoje būtina išnaudoti visas įmanomas priemones tam, kad šioms esminėms demokratijos vertybėms skleistis būtų sudarytos palankiausios sąlygos.

Visuotiniai rinkimai – esminė sąlyga stipriai savivaldai

Pirmiausia privalu rengti tokius studentų atstovų rinkimus, kuriuose dalyvautų kaip įmanoma daugiau studentų.

Deja, esminė įstatyminė nuostata, kad studentų atstovai renkami mažiausiai pusės visų aukštosios mokyklos ar fakulteto studentų (ar jų delegatų), neretai „apeinama“ studentų atstovybę traktuojant kaip „eilinę“ asociaciją. Tokiu atveju „studentų valdžia“ renkama pasitenkinant tik paprastos konferencijos sušaukimu, kurioje dalyvauja tik mažytė dalelė visų studentų. Natūralu, kad taip didėja studentų ir jų atstovų atotrūkis, o kartu ir iškreipiama pati studentų savivaldos idėja.

Šiuo atveju ne visada išnaudojamos galimybės rengti visuotinius studentų atstovybės pirmininko rinkimus arba į rinkiminę konferenciją sušaukti delegatus, proporcingai atstovaujančius visus kursus. Be to, šiandien jau pasiektas deramas informacinių technologijų lygis, todėl visuotiniai studentų savivaldos rinkimai galėtų būti rengiami visiems patogiu elektroniniu būdu.

Kita vertus, visuotiniai studentų atstovų rinkimai įgaus tikrąją savo prasmę tik tuomet, jei bus balsuojama ne vien už pačius kandidatus, bet ir už jų programas, dėl kurių įgyvendinimo vėliau studentų „išrinktieji“ privalėtų išsamiai atsiskaityti.

Tik rinkimų būdu įmanoma įtraukti visą studentiją į atstovybės reikalus, todėl jų kokybė (jau nekalbant apie įstatyminių nuostatų atitikimą) yra esminis dalykas, siekiant užtikrinti studentų savivaldos efektyvumą ir demokratiškumą.

Studentų atstovai

Būtina rimtai koreguoti praktikoje susiklosčiusią pačios studentų atstovybės sampratą. Iki šiol neretai užmirštama tikroji atstovybės esmė. Ją tiksliai atspindi kertinė įstatyminė nuostata, nurodanti, kad studentų atstovybę sudaro studentų išrinkti atstovai. Kitaip tariant, tikruoju studentų atstovu gali tapti tik rinkimų keliu.

Deja, neretai vyrauja klaidinga (ir demokratiniams principams prieštaraujanti) nuomonė, kad kiekvienas, įsiliejantis į studentų atstovybės veiklą, automatiškai pradeda atstovauti studentų interesams. Tokiu būdu pavojingai „išsitrina“ perskyra tarp išrinktųjų studentų atstovų ir paprastų studentų atstovybės narių – tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų yra studentų atstovas, ir kokie jo įsipareigojimai prieš visą studentiją.

Kartu kyla ir kita reali grėsmė – užmiršus tikrąją studentų atstovybės esmę, kitos studentiškos organizacijos pradedamos vertinti kaip savotiškos „konkurentės“ varžybose dėl žmogiškųjų ir materialinių resursų plėtros. Tai klaidinga nuostata, kadangi kuo studentai bus iniciatyvesni, kuo aktyviau jie bursis į įvairias organizacijas ir bendrijas, tuo jiems labiau rūpės bendri studentų savivaldos reikalai, ir tuo bus stipresnė studentų savivalda bei jos balsas universiteto gyvenime. Kitaip tariant, šūkis „tik SA gali veikti“ turi būti išmestas iš kasdienės vartosenos, o visokeriopos studentų saviraiškos skatinimas – tapti viena esminių studentų atstovybės strateginių veiklos krypčių.

Lygiai taip pat svarbu pabrėžti, kad visų studentų renkamos studentų atstovybės veikla turėtų būti nukreipta ne į pačios organizacijos plėtrą, o į kur kas reikšmingesnių tikslų vykdymą – studentų savivaldos stiprinimą ir jų interesų atstovavimą, gerinant studijų ir mokslo kokybę. Kitaip tariant, studentų rinkti atstovai turėtų vykdyti kuo mažiau „pašalinių“ projektų (ypač jei jie tiesiogiai nesusiję su studentų atstovavimu), o susitelkti ties pagrindinėmis savo pareigomis. Savo ruožtu aukštojoje mokyklos ar fakulteto viešojoje erdvėje aktyviai veikiančios kitos studentų organizacijos taip pat turėtų suvokti stiprios bei atviros studentų savivaldos reikšmę ir aktyviai prisidėti organizuojant „fuksų“ stovyklas, fakultetų dienas ir kitus svarbiausius studentų renginius.

Kokios ateities visuomenės norime?

Nors kai kurie mūsų universitetai siekia šimtametes tradicijas, atvirumo, skaidrumo ir demokratiškumo papročiai čia dar nėra galutinai įsitvirtinę. Kritiškas universitetinės savivaldos funkcionavimo įvertinimas reikalautų atskiros analizės. Aišku tik viena – jei aukštojo mokslo problemų sprendimas tiek valstybės, tiek universiteto lygmeniu užtruks, autentiškos pilietinės demokratijos užgimimo artimiausiu metu sulaukti tikriausiai neteks. Šiuo atveju esminiai studentų judėjimo pokyčiai galėtų ne tik teigiamai išjudinti gyvenimą universitete, bet ir turėti ilgalaikių permainų visuomenėje.

Perfrazuojant vieną geopolitinę patarlę, galima teigti, kad kas „valdys“ studentų savivaldą, „valdys“ universitetą; o kas „valdys“ universitetą, lems visuomenės raidą ateityje. Tačiau apsibrėžus siektinas visuomenės raidos kryptis, reiktų taip pat paklausti: ar šie „valdymo“ procesai bus tikslingi ir efektyvūs? Atsakymas į šį klausimą priklausys tik nuo mūsų pačių valios ir aktyvių pastangų.

Dr. Liutauras Gudžinskas

VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas ir „Baltic Journal of Political Science“ vyr. redaktorius. 2013 m. išrinktas Lietuvos politologų asociacijos prezidentu. VU TSPMI dėstantis nuo 2008 m.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Ko trūksta studentų savivaldai Lietuvoje?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.