„Kai priešininkas man pareiškia: „Aš niekada nepereisiu į tavo pusę“, aš jam ramiai atsakau: „Tavo vaikai jau mums priklauso. Kas tu esi? Praeitis. Tuo tarpu tavo palikuonys stovės mūsų pusėje. Labai artimoje ateityje jie nepripažins nieko kito, tik šią naują bendruomenę. Trečiasis Reichas niekam neatiduos savo ateities – jaunimo. Trečiasis Reichas pasiims jūsų vaikus, išauklės ir išugdys taip, kad jie būtų tokie, kokius mes juos norime matyti.“ (iš A. Hitlerio kalbos, 1933 m.)
—
Tarpukario laikotarpiu susiformavę totalitariniai režimai Vokietijoje ir Italijoje jau nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų teigė esantys revoliuciniai judėjimai, skelbiantys tautos atgimimo, naujos pradžios bei naujos civilizacijos idėją. Norint įgyvendinti šį atsinaujinimo mitą, visų pirma buvo būtina įvykdyti antropologinę revoliuciją, t.y. užkariauti visuomenę – pavergti, integruoti ir homogenizuoti kiekvieną individą, taip sukuriant naują žmogų. Šio naujojo žmogaus sukūrimas buvo laikomas pirmine sąlyga realizuoti imperialistinius bei revoliucinius planus, kuriant naują civilizaciją bei sugrąžinant tiek Vokietijos, tiek Italijos praeities galybę.
Italų istorikas Emilio Gentile‘is totalitarinę valstybę apibūdino kaip tam tikrą laboratoriją, kurioje atliekamas naujo tipo žmogaus sukūrimo eksperimentas. Naudojant tokius instrumentus kaip ideologija, teroras, smurtas, demagogija ir propaganda, totalitarinis mokymas „iš viršaus“ bei priešų identifikavimas, buvo siekiama homogenizuoti individų mąstymą, auklėti gyventojus taip, kad šie būtų ištikimi politinio elito „piliečiai-kariai“, besivadovaujantys vienintele dogma: „tikėti, paklusti, kovoti“.
Tautos atgimimo idėja ir „konkrečiai “ naujo žmogaus sukūrimo mitas visų pirma buvo nukreipti į jaunąją kartą, kuri buvo laikyta ta medžiaga, iš kurios bus kuriama šlovinga tautos ateitis. Tad švietimo sistema ir akademinis gyvenimas, tarp visų kitų uzurpuotų visuomeninio gyvenimo sričių, buvo išskirtinis politinio elito taikinys. Pasak anglų sociologo Roberto Cecilo, totalitariniuose režimuose švietimas turėjo tarnauti įgyvendinant tris pagrindinius tikslus. Visų pirma iš esmės reformuojant švietimo sistemą, panaikinti, išrauti vis dar užsilikusius laisvės elementus mokymo struktūrose. Antra, pagal pagrindinius ideologinius principus išauginti ir išauklėti naują piliečio tipą, kuris būtų negailestingas priešams, bet besąlygiškai paklusnus ir nuolankus savo tautos lyderiams. Trečiasis tikslas buvo iš reformuotos totalitarinės švietimo sistemos išugdytų jaunuolių atrinkti bei paruošti ateities elitą.
Įgyvendinant šiuos tikslus, švietimo sistemos tiek Italijoje, tiek Vokietijoje buvo reformuotos sistemingai ir su ypatingu kruopštumu. Pavyzdžiui, tų laikų italų filosofas Giovannis Gentile‘is buvo ne tik oficialus fašistų teorijos filosofas, nuosekliai plėtojęs fašizmo ideologijos principus, bet ir naujos švietimo sistemos reformos kūrėjas. Švietimo institucijos buvo centralizuotos, universitetams nepalikta jokios savivaldos laisvės, studijų programos iš esmės pakeistos, o pagrindinės fašistinės bei nacionalsocialistinės filosofijų idėjos – autoritetas, disciplina, ištikimybė ir besąlygiškas paklusnumas – įsitvirtino visose mokymo įstaigose.
Švietimo sistemos reforma
Kas turi mokyti jaunąją kartą, kokių dalykų ir kokiais metodais, sprendė valdžią užgrobusi partija, pasiskyrusi Didžiojo mokytojo vaidmenį. Profesoriai ir dėstytojai į universitetus buvo atrenkami pagal tai, ar kandidatas yra patikimas plėtoti partijos idėjas švietime ir jaunimo auklėjime. Apskritai visi, norintys dėstyti universitetuose, prieš tai buvo siunčiami į specialias stebėjimų stovyklas, kur jų pažiūros bei asmeninės savybės buvo tiriamos specialios komisijos. Stebėjimų išvados buvo siunčiamos į Švietimo ministeriją, kuri galutinai nuspręsdavo, ar kandidatas yra „politiškai patikimas“ dėstyti.
Visi asmenys, užsiimantys pedagogine veikla, buvo priversti įstoti į nacionalsocialistinę bei fašistinę pedagogų organizacijas, taip užtikrinant jų tiesioginę kontrolę bei atskaitomybę partijai. Be to, Vokietijos universitetuose dėstytojai privalėjo prisiekti Hitleriui ir nešioti svastiką, o jų misija buvo tiesiog nuolankiai vykdyti politinio elito suformuotą politiką. Nors realiai absoliuti dauguma atrinktųjų dėstytojų buvo totalitarizmo šalininkai, tačiau išliko vadinamoji „studentų kontrolė“, t.y. nelojalų politiniams principams dėstytoją galėjo įskųsti bet kuris studentas.
Kitas svarbus žingsnis, siekiant išugdyti naują, totalitarinėmis idėjomis aklai tikinčią kartą, buvo studijų programų pakeitimas bei vadovėlių perrašymas. Vokietijos mokyklose bei universitetuose istorijos paskaitų metu buvo dėstoma, kad jų valstybė Pirmojo pasaulinio karo metu buvo apgauta; gamtos mokslų teorijos aiškino vokiečių rasės pranašumą; geografijos paskaitos buvo skirtos nurodyti „gyvybinės erdvės“ ateities plėtimo gaires ir pan.
Ir Vokietijoje, ir Italijoje ypatingai didelė reikšmė buvo skiriama ne tiek intelektualiniam individo ugdymui (pvz., Hitlerio panieka intelektualams bei akademiniam gyvenimui aiškiai išreikšta jo knygoje „Mein Kampf“), kiek fiziniam pasirengimui. Šių valstybių lyderiai ne kartą pabrėžė, jog švietimo paskirtis yra ugdyti politišką ir karingą naują spartiečių tautą, pasiryžusią bet kokiomis priemonėmis vesti tautą į šlovingą ateitį. Kiekvienas jaunuolis visų pirma buvo laikomas kariu, kurio pareiga – tarnauti tautos vadui, partijai ir tautai.
Ateities elitų rengimas
Nors totalitarinių režimų laikotarpiu universitetų bei studentų skaičius Vokietijoje ir Italijoje žymiai sumažėjo, viena svarbiausių naujovių buvo naujų elitinių mokyklų įsteigimas, kurių paskirtis – rengti ateities lyderius valdančiosioms partijoms bei ruošti stiprius ir ištvermingus generolus bei karius armijoms. Pavyzdžiui, Vokietijoje buvo įkurtos trijų tipų elitų rengimo mokyklos, į kurias patekdavo jaunuoliai, atitinkantys rasinės kilmės, fizinio pasirengimo bei narystės Hitlerjugende [„Hitlerio jaunimas“ – PS past.] kriterijus.
Pirmojo tipo mokyklos, pavadintos Adolfo Hitlerio vardu, buvo skirtos 12 – 18 metų perspektyviems jaunuoliams. Čia jie gyvendavo spartietiškos disciplinos sąlygomis, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasirengimui. Antrojo tipo mokyklose, Nacionaliniuose politinio švietimo institutuose (Napola), buvo siekiama atgaivinti senųjų Prūsijos karo akademijų ugdymo sistemą. Šiose įstaigose buvo lavinamos „drąsios, paklusnios karių sielos“, tam buvo sudarytos specialios ugdymo programos. Ypatingą svarbą turėjo trečiojo tipo mokyklos, vadinamosios Tvarkos tvirtovės (Ordensburgen). Šios mokyklos, kurių tebuvo keturios, apmokydavo fanatiškiausius ir itin pasižymėjusius jaunuolius, buvusius pirmųjų tipų mokyklų auklėtinius. Tvarkos tvirtovėse jaunuoliai, turėsiantys tapti ateities Vokietijos elitu, specializavosi „rasiniuose moksluose“, detaliai ir nuosekliai studijavo įvairius nacionalsocializmo aspektus. Po ilgų ir sunkių fizinio bei psichologinio pasirengimo metų, jaunieji ateities lyderiai buvo siunčiami į specialiąją Tvarkos tvirtovę, esančią Marienburge, netoli Lenkijos sienos. Čia Rytų klausimas bei Vokietijos poreikis plėstis ieškant „gyvybinės erdvės“ buvo pagrindinė politinių ir karinių apmokymų ašis. Visi šalies universitetai ir naujai įkurtos lyderių atrankos mokyklos ženkliai prisidėjo prie vykdomos antropologinės revoliucijos. Šiose mokymo įstaigose buvo konstruojamas naujasis totalitarinės valstybės žmogus: disciplinuotas ir bebaimis karys, tikintis šlovinga tautos ateitimi.
Galutinis pavergimas
Siekiant užtikrinti jaunosios kartos tinkamą ugdymą bei besąlygišką paklusnumą valdžios sprendimams, Vokietijoje ir Italijoje išskirtinis dėmesys buvo skiriamas jaunimo organizacijomis. Šios organizacijos tapo dar vienu eksperimentiniu lauku, auklėjant ateities kartas politinio elito numatytiems tikslams. Visų jaunimo organizacijų koordinavimo ir kontrolės monopolis buvo užtikrintas jas sujungus į vieną milžinišką organizaciją, tiesiogiai atskaitingą partijai. Pasak E. Gentile‘io, privalomas priklausymas organizacijoms buvo paaiškinamas kaip asmens individualumo įprasminimas, t.y. atskirai nuo visumos egzistuojantis individas nereiškia nieko, jo buvimas yra prasmingas tik priklausant tautos išrinktųjų grupėms – tam tikroms organizacijoms.
Apskritai vertinant naujo žmogaus kūrimo projektą totalitariniuose režimuose, keliamas klausimas: kaip iš tikrųjų jis veikė jaunimą, ir ar jų metodai galiausiai pasiteisino? Nors jaunimo, besipriešinančio politinio elito įsakymams ir vykdomai antropologinei revoliucijai, iš tikrųjų buvo nemažai, tenka pastebėti ir tai, kad dauguma nuoširdžiai žavėjosi nacizmo bei fašizmo idėjomis. Jaunoji karta, būdama naivi ir nepatyrusi, matė pasaulį tokį, kokį jį vaizdavo tautos vadai bei ideologai, žavėjosi revoliuciniu fašizmo bei nacizmo pobūdžiu, fizinės jėgos išaukštinimu bei galimybe dalyvauti kuriant naująją civilizaciją ir šlovingą tautos ateitį. Tiek nacionalsocializmas, tiek fašizmas, E.Gentile‘io teigimu, buvo tam tikros politinės religijos, sakralizuojančios valstybę, politinę sistemą, elitą ir tautą, skelbiančios tautos istorijos bei vykdomos misijos šventumą. Ir būtent jaunimas tapo ta visuomenės dalimi, įtikėjusia šiomis politinėmis religijomis bei pasidavusia visuomenės transformavimo idėjai. Galbūt vokiečių bei italų tautoms pavirsti visiškai totalitarinėmis tereikėjo tik daugiau laiko?