Kas po postindustrinės visuomenės arba kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere?

Ši paskaita, kaip matyti iš pavadinimo, susidės iš dviejų dalių: sociologinės prognozės, kas po postindustrinės visuomenės, ir mėginimo pasiūlyti idėją, kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere. Visi čia susirinkę turbūt esame tie žmonės, kuriems labai svarbi Lietuva. Visi galvojame apie tai, kaip padaryti, kad Lietuva klestėtų. Ir, ko gero, atsakomybė mums, kaip socialinių mokslų atstovams ir kaip politologams, tenka labai didelė. Kas, jei ne mes, turime sugalvoti, kaip tai padaryti? Norėčiau pasidalyti vizija, kaip Lietuva galėtų išsiveržti į priekį ir tapti pasaulio lydere. Ta vizija anaiptol nėra utopija. Ji yra pakankamai reali ta prasme, jog pasiūlysiu paprastą būdą, kaip tai pasiekti. Kita vertus, galbūt pasakysite, kad ji yra utopinė, kadangi norint kažką ryžtingai pakeisti, reikalinga politinė valia ir tam tikri valstybės administraciniai gebėjimai, o kaip tik šių dalykų Lietuvai ir trūksta.

Pradėkime klausimu, nuo ko priklauso sėkmė – nesvarbu, ar versle, ar mene, ar moksle, ar politikoje. Kokia yra sėkmės formulė? Atsakymas paprastas – žmonės, kuriems sekasi, kažką daro kitaip nei kiti. Sakoma, jog norint pasiekti išskirtinių rezultatų, reikia apsidairyti, kaip veikia kiti, ir taip nedaryti. Privalai išsiveržti iš to, kas įprasta. Sėkmė lydi tuos menininkus, mokslininkus ar verslininkus, kurie turi tam tikrą intuiciją, nuojautą, kurie sugeba užčiuopti kryptį, kur link eina pasaulis, ir pralenkti kitus. Būti žingsneliu priekyje visų kitų. Tik tuomet gali pasiekti kažką ypatinga.

Dabar pagalvokime, kaip tą pritaikyti politinei bendruomenei. Ką turėtume padaryti, kad Lietuva būtų ne provincija, o taptų pasaulio lydere? Kaip galėtume nuspėti pasaulines tendencijas ir pralenkti kitus? Atsakymo reikėtų ieškoti socialiniuose moksluose, visų pirma sociologijoje. Pažvelgus į pačių socialinių mokslų raidą, matome, kad socialiniai mokslai atsirado tada, kai visuomenė pergyveno industrinės revoliucijos sukeltus pokyčius, kai reikėjo paaiškinti, kas vyksta su visuomene, paaiškinti ir įprasminti tuos pokyčius. Didieji socialinių mokslų klasikai – M. Weberis, K. Marksas, E. Durkheimas – pateikė savitus paaiškinimus, kas atsitiko su tuometine visuomene, kaip ir kodėl įvyko transformacija iš tradicinės į modernią industrinę visuomenę.

Pažvelgus į dabartinę visuomenę matyti, jog mes vėl gyvename dramatiškų pokyčių epochoje. Ir ne tik mes – pokomunistinės šalys – bet ir Vakarai. Kas vyksta su mumis? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, verta į socialinę raidą pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Gerokai supaprastinant, visuomenės raidą galime suskirstyti į tris epochas: tradicinę arba agrarinę visuomenę, industrinę visuomenę ir postindustrinę arba žinių visuomenę. Tradicinės visuomenės pamatas buvo žemės ūkis ir amatininkystė. Šiai visuomenei buvo būdingas itin žemas socialinis mobilumas, nedidelės aspiracijos. Nebuvo supratimo, kad ekonomika turi nuolat augti, kad žmogus turi stengtis didinti pelną ir produktyvumą, o ir jį padidinti nebuvo lengva, kadangi prieaugis iš esmės priklausė nuo raumenų jėgos.

Tačiau 1712 m. buvo išrastas garo variklis ir tai tapo naujos epochos pradžia. (Žinoma, bet kuris techninis išradimas pats savaime anaiptol nelemia socialinio pokyčio, bet tai yra tam tikra prielaida). Žemdirbystę pakeitė pramonė, pasikeitė visa socialinė struktūra. Žmonės kėlėsi į miestus, susiformavo darbininkų klasė, atsirado vadinamoji tautinė valstybė, ėmė klostytis visai kitas žmonių santykis su valstybe, išsiplėtė rinkimų teisė, žmonės pradėjo matyti save kaip valstybės piliečius su atitinkamomis teisėmis ir pareigomis. Atsirado partijos, socialiniai judėjimai, kurie ne tik suformavo partines sistemas, bet ir padėjo pamatus gerovės valstybei ir partinei demokratijai – tam valstybės modeliui, kurį dabar turime.

Kaip bebūtų keista, mūsų sąmonė, regis, vis dar gyvena toje epochoje, nors aiškiai suvokiame, kad tai jau praeitis. Atrodo, jog socialiniai mokslai nelabai spėja vytis realybę: dažnai vadovėliuose ir moksliniuose straipsniuose vis dar skaitome apie valstybę, lyg ji būtų tokia kaip XIX a., apie masines partijas, kurios Vakaruose jau nebeegzistuoja, o pas mus vargu ar apskritai kada egzistavo, apie klasinį balsavimą, kuris jau seniai nieko nepaaiškina. Vis dėlto yra ir išimčių – sėkmingų bandymų ne tik paaiškinti dabartines tendencijas, bet ir prognozuoti ateitį. Vienas iš tokių pavydžių galėtų būti Danielio Bello dar 1973 m. parašytas veikalas „Postindustrinės visuomenės atėjimas“.

D. Bellas buvo pirmasis, pavartojęs terminą „informacinė visuomenė“ ir susiejęs postindustrinę visuomenę su informacijos epocha, nors tuomet dar nebuvo nei asmeninių kompiuterių, nei interneto. Kalbėdamas apie postindustrinę visuomenę, jis turėjo omenyje paslaugų sektoriaus plėtrą. Pasak D. Bello, fabrikų darbininkai jau nėra svarbiausia klasė, „išlaikanti“ visuomenę. Iškilo visuomenės grupės, dirbančios su žmonėmis ir informacija. D. Bellas nežinojo visko, kas įvyks, nežinojo, kad kompiuteris taps toks svarbus, kad atsiras internetas, tačiau vis tiek daug ką nuspėjo. Dabar mūsų laukia naujas iššūkis – nuspėti, kas bus po postindustrinės visuomenės. Nors dar tik pradedama kalbėti apie informacinę arba žinių visuomenę, kai kas sako, kad aukščiausias jos raidos taškas buvo pasiektas 1990 m., t.y. jau artėja informacinės visuomenės saulėlydis. Iš tiesų pastebima, jog visuomenės raida vyksta greitėjančiais tempais: agrarinė visuomenė buvo prieš 1 tūkst. metų, industrinė visuomenė – prieš 200 metų, informacinė visuomenė prieš 10–20 metų. Taigi klausimas, kur link visuomenė plėtosis toliau, yra gyvybiškai svarbus.

Pažvelkime, kas yra tas varikliukas, varantis ekonomiką ir visuomenės progresą, kaip ir iš ko galima padidinti ūkio naudingumą. Agrarinėje visuomenėje naudingumas buvo siejamas su raumenų jėga: kuo daugiau dirbi, tuo daugiau sukuri. Industrinėje visuomenėje raumenų jėgos nebereikia – ją pakeičia garo variklis. Darbininkų darbą pakeičia mašina. Iš tikrųjų tuo metu tai sukėlė didelį nerimą, buvo baimintasi, kas atsitiks, kai mašinos pakeis žmones. Tačiau žmonės netapo nereikalingais – išsiplėtė paslaugų sfera, vis daugiau žmonių dirbo protinį, kūrybinį darbą. Svarbiausia verte tapo nebe kapitalas, bet žinios, informacija, protas. Ne veltui vis daugiau žmonių siekė aukštojo mokslo, universitetinis išsilavinimas jau nebuvo išskirtinės žmonių grupės bruožas, o tapo masiniu reiškiniu.

Tačiau ar žinios vis dar tebėra vertybė? Anksčiau žinios buvo prieinamos ne visiems, todėl buvo labai vertinamos. Tačiau šiame informacijos ir beveik visuotinio kompiuterinio raštingumo amžiuje žinojimas nebėra vertybė, kuria gali išsiskirti iš kitų. Juolab kad žinios beviltiškai greitai sensta. Netgi protas ir paprasti intelektiniai gebėjimai nebėra tokia vertybė, kokia buvo anksčiau. Štai mokykloje visi stropiai mokėmės daugybos lentelę, tačiau kam mums reikalinga daugybos lentelė, jei kiekvieno mobiliame telefone yra skaičiuotuvas?

Iš tikrųjų dabar daugybę darbų, kuriuos anksčiau darė žmonės, atlieka kompiuteris. Štai, tarkime, bankomatai: anksčiau, norėdamas pasiimti grynųjų pinigų, turėjai eiti į banką, kur sėdėdavo moteriškė, išdavusi pinigus. Dabar to nereikia – ateini, įdedi kortelę ir gauni pinigus. Daugelyje Vakarų šalių jau populiarėja parduotuvės, kuriose nebėra pardavėjų: ateini, nuskaitai visas prekes, kompiuteris viską suskaičiuoja, sumoki ir išeini. Vyksta lygiai tas pats, kas įvyko industrinės revoliucijos metu, kai mašinos perėmė žmogaus darbą. Daugybę darbų, kuriuos anksčiau dirbo žmonės, dabar atlieka kompiuteriai. Netgi tokie darbai, kurie reikalauja žmogaus proto, pvz., programavimas, jau persikelia į buvusias trečiojo pasaulio šalis. Indija šioje srityje dabar yra viena iš pirmaujančių šalių.

Pasaulis vystosi labai greitai, o mūsų politikai dar tik pradeda kalbėti, kad mes gyvename žinių visuomenėje, kad labai svarbus kompiuterinis raštingumas, aukštasis išsilavinimas. Bet pažiūrėkime, mes jau atsiliekame nuo Indijos! Tai kaip mes galime tapti lyderiaujančia valstybe? Norėdami pralenkti kitus, mes turime įžvelgti, kas bus po žinių visuomenės. Mes privalome peršokti žingsneliu į priekį. Tačiau kaip tai padaryti? Kur slypi raktas į ateitį?

Pagalvokime, jeigu žmogaus darbą, smegenų veiklą perima kompiuteris – kas lieka žmogui? Ko kompiuteris negali pa-daryti? Kas bus svarbiausias išteklius XXI amžiuje? Žinių visuomenėje svarbiausias išteklius buvo žinios, tačiau dabar žinios nebėra tas arkliukas. Tai netgi nėra racionalusis protas. Tai – vaizduotė. Būtent gebėjimas ugdyti vaizduotę ir skatinti kūrybiškumą bus ateities visuomenės svarbiausias konkurencinis pranašumas. Ateities visuomenė bus idėjų visuomenė. Jos užuomazgas galime įžvelgti jau dabar.

Jeigu bandote nuspėti, kas bus naujasis elitas, kokia bus perspektyviausia specialybė, galima jau dabar pasakyti, kad tai nebus programavimas. Jau dabar kalbama apie tai, jog naujais elitas yra vadinamoji kūrybinė klasė. Tai yra tie žmonės, kurie kuria naujas formas. Ne reprodukuoja tai, kas jau yra sukurta, bet kuria visiškai naujas formas. Tai yra inžinieriai ir žiniasklaidos darbuotojai, dizaineriai ir mokslininkai. Tie, kas turi vaizduotę ir sugeba kurti.

Bet kas yra kūrybiškumas? Iš kur jis atsiranda? Kūrybiškumas paprastai apibrėžiamas kaip gebėjimas kurti naujas idėjas, kurios yra naudingos. Tai gebėjimas mąstyti, išeinant iš rėmų. Angliškai vartojama frazė out-of-box thinking. Ši frazė siejama su garsiuoju devynių taškų galvosūkiu (žr. 1 pav.). Jo esmė tokia: devynis taškus reikia sujungti keturiomis tiesiomis linijomis, neatkeliant pieštuko nuo popieriaus.

Galvosūkis išsprendžiamas labai lengvai, jei tik išeinama iš kvadrato, kurį sudaro patys taškai, ribų (žr. 2 pav.). Kitaip tariant, jei sugebame mąstyti, išsiverždami iš rėmų, kuriuos patys susikuriame savo galvoje.

Tačiau kaip išmokti mąstyti be rėmų? Žmonės, turintys patirties ir atlikę tyrimus su vaikais sako, kad tikrasis klausimas yra ne visai toks. Mes neturėtume klausti, iš kur atsiranda kūrybiškumas, bet turime klausti, kur jis dingsta. Kenas Robinsonas, parašęs garsią knygą „Out of Our Minds: Learning to be Creative“, sako, jog vaikai turi nepaprastą kūrybiškumo galią. Jis pasakojo tokią istoriją: „Mergaitei kažką piešiant, mokytoja paklausė: „Ką pieši?“ Ši atsakiusi: „Dievą.“ Tuomet mokytoja sako: „Juk niekas nežino, kaip Dievas atrodo.“ Mergaitė tarusi: „Tuoj sužinos!“ Vaikų kūrybiškumas ir drąsa, pasak K. Robinsono, yra sužlugdomi. Anot jo, vaikus ugdome ne kūrybiškumo srityje.

Kodėl taip atsitinka, kodėl kūrybiškumas, kuris natūraliai būdingas vaikams, vėliau yra užgniaužiamas? Josephas Chiltonas Pierce‘as yra teisingai pasakęs: „Kad ga-lėtume kūrybiškai gyventi, turime prarasti baimę būti neteisūs.“ Tačiau tradicinėje mokykloje – ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje – mokymas ir vertinimas yra paremti bausmių už klaidas principu. Vaikas yra nuolat baudžiamas už „neteisingus“ atsakymus, „neteisingus“ sprendimus, kol galiausiai pripranta mąstyti „teisingai“, t.y. pagal vadovėlį, ir praranda smalsumą, energiją, gebėjimą kurti kažką nauja, ko vadovėlyje nėra. Kaip sako K. Robinsonas, mokykloje mes ugdome gerus darbininkus, bet ne kūrybiškus mąstytojus.

Dabar jau galime pereiti prie svarbiausio šios paskaitos klausimo – kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere? Jeigu mes sakome, kad kūrybingumą nužudo mokykla, o kūrybingumas yra tai, kas svarbiausia šių dienų visuomenėje, atsakymas, ką turime daryti, yra gana paprastas. Kokią Lietuvos viziją siūlau? Lietuva – tai šalis, kurioje gimsta geriausios pasaulio idėjos. Tai – pasaulio inovacijų centras, kuriame koncentruotos įmonės arba tarptautinių bendrovių padaliniai, užsiimantys tyrimais, logotipų kūrimu, strateginiu planavimu, reklama, personalo vadyba. Tai šalis, kurios didžiąją dalį BVP sudaro intelektualinė produkcija, o didžiąją dalį gyventojų sudaro „kūrybinė klasė“, t.y. mokslininkai, menininkai, inžinieriai, viešųjų ryšių specialistai ir kitų specialybių žmonės, kurių darbas susijęs su kūryba ir naujovių generavimu.

Kad taptume tokia šalimi, turime tapti socialine terpe, kurioje sudarytos palankiausios sąlygos kūrybiškumui ugdyti ir skleistis. Šalis galėtų tapti tarsi didelėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kur yra skatinamos idėjos, kur menas yra integruojamas su mokslu ir gamyba. Mes darome klaidą įsivaizduodami, kad kūrybiškumas yra žmogaus asmeninė savybė. Juk yra tam tikros strategijos, taikomos ne vien verslo, kaip žmones priversti mąstyti išeinant iš rėmų. Nebūtinai tai turi būti out-of-box thinking, tai gali būti ir other-box thinking, t.y. mąstymas iš kito pozicijų. Todėl pažangiausiose verslo įmonėse aukščiausio lygio vadovais skiriami ne tos srities žinovai, bet žmonės iš visai kitų sričių arba menininkai, kurie galėtų pažvelgti į dalykus nauja akimi, atrasti netikėtų, nestandartinių sprendimų. Tokių strategijų nereikėtų, jei žmonių kūrybiškumas nuo pat vaikystės būtų ne slopinamas, bet skatinamas. Tam turime iš esmės pakeisti švietimo – mokyklinio ir aukštojo – sistemą.

Kūrybiškumas turi tapti svarbiausiu ugdymo tikslu, tokiu pat kaip raštingumas. Mokykloje reikia atsisakyti dabar taikomų testų, tikrinančių atmintį ir baudžiančių už klaidas, diegti visiškai kitus vertinimo principus, kad vaikams nebūtų užgniaužiamas kūrybiškumas. Reikia pakeisti mokymo programas, kurios dabar orientuotos į žinių „kišimą į galvas“. Vaikai mokykloje turi būti skatinami klausti, įžvelgti sąsajas tarp įvairių reiškinių ir idėjų, bandyti alternatyvas, ieškoti įvairių problemos sprendimo būdų, įsivaizduoti įvairias galimybes…

Tas pats galioja ir aukštojo mokslo sistemai. Štai neseniai Vilniaus universitetas patvirtino strateginį planą ir jame konstatuojama, jog Vilniaus universitetas įgyvendina žinių kūrimo, kaupimo ir perdavimo misiją. Kaip keistai ši misija atrodo dabartinių socialinių pokyčių kontekste! Ar galime tikėtis kada nors tapti lyderiaujančia šalimi, jei svarbiausias šalies universitetas savo misija laiko ne ugdyti kūrybiškas asmenybes, o kaupti ir perduoti žinias? Šiuolaikinė aukštojo mokslo sistema turėtų būti orientuota ne į žinių perdavimą, ne į tam tikros srities specialistų rengimą, bet į aukšto lygio plataus profilio kūrybinių idėjų generatorių ugdymą.

Deja, panašu, kad žmonės, kurie planuoja aukštojo mokslo reformą, to nesupranta. Pavyzdžiui, viena iš didžiausių universitetinio švietimo problemų laikoma tai, kad Lietuvoje 70 proc. žmonių dirba ne pagal specialybę. Bet tai yra visai ne problema, tai yra savotiška išeitis iš problemos – other-box thinking strategijos taikymas. Problema yra ta, kad tie, kurie dirba pagal specialybę, yra „sugadinti“. Svarbiausias klausimas yra ne kokių specialybių studentus rengti, bet kaip paruošti juos naujos visuomenės – idėjų visuomenės – epochai, kaip išlaisvinti jų kūrybiškumą. Reikia galvoti, kaip tai pasiekti. Galbūt universitetinis mokymas turėtų remtis ne mokytojų-paskaitininkų, bet mokytojų-tutorių sistema, kaip yra kai kuriuose klasikiniuose universitetuose. Galbūt visai nereikalingas griežtas dalijimas į siauras specialybes nuo pat pirmo kurso. Galbūt mokymas turėtų prasidėti ne nuo paskaitų, bet nuo kūrybiškų užduočių pateikimo, kad studentai patys degtų entuziazmu ieškoti žinių, reikalingų jų atlikimui.

Nežinau, ar Lietuvoje galima įgyvendinti radikalią švietimo reformą, apie kurią kalbėjau. Vargu ar tai įmanoma dabar. Tačiau ši vizija galėtų tapti orientyru visų pirma mūsų institutui. Manau, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas galėtų tapti „kūrybinių dirbtuvių“ mini modeliu – ta terpe, kurioje užauga kūrybinis elitas. Pradėję nuo šio tikslo, galbūt po kiek metų galėsime pakeisti ir visą Lietuvą.

—

Šis straipsnis parengtas pagal doc. dr. Ainės Ramonaitės skaitytą paskaitą Optimi professoris apdovanojimo proga. Nuo 2002-ųjų korporacija „RePublica“ kasmet renka Optimum professorem – dėstytoją, labiausiai nusipelniusį politikos mokslams.