Petras Mazūras „Medis akmeny“. 2000
Jei kūrybą suvoktume sąlygiškai ir ne pačia plačiausia prasme, matytume, kad ji būdinga tik žmonėms. Visos civilizacijos buvo sukurtos žmonių, dauguma jų buvo sugriautos taip pat žmonių. Taigi griovimas yra sudedamoji kūrybos dalis. Fizikos ar apskritai mokslo reiškiniams paaiškinti žmonės kuria algoritmus. Pavadinimas algoritmas kilęs pagal lotynišką Vidurio Azijos matematiko Chorizmio vardą. Tai yra griežtų taisyklių matematinių skaičiavimų seka, pagal kurią sprendžiama kuri nors matematikos ar logikos uždavinių klasė. Tačiau sukurti algoritmą pačiai kūrybai dar niekam nepavyko. Kaip tik dėl tos priežasties, kad algoritmas nepripažįsta klaidos. (Pvz., dabartinis kompiuteris nekuria ir nekurs. Kol nebus suvoktas klaidos fenomenas, nebus sukurtos dirbtinės smegenys, galinčios kurti).
Jei kam ir atrodo, kad galima sukurti meno mokslą, tai primena bandymus sukurti amžiną variklį. Gražu pažiūrėti iš šalies, kartais graudu, bet fizikai sako, kad amžino variklio idėja yra klaida. Idėją griauna masės ir energijos tvarumo dėsnis. Tačiau, paradoksas, kur yra klaida, ten prasideda kūryba. Mokyklos taip pat kuriamos ir visų jų pagrindu slypi klaida. Jos egzistuoja ne algoritmais, o tikėjimu arba prievarta. Dėl šios priežasties jas skirstau į dvi grupes: prievartinę ir demokratinę.
Įvairaus tipo visuomenės kuria skirtingas mokyklas, jos – tarsi visuomeninės formacijos atspindys. Nūdienos visuomenė išgyvena perėjimo laikotarpį iš totalitarinės sistemos į demokratinę, o procesas rutuliojasi potvynių ir atoslūgių ritmu. Akademinė visuomenė yra šios situacijos atspindys. Absoliuti pedagoginio personalo dalis yra susiformavusi jau žlugusios visuomenės laikotarpiu, o studentijos sąmoningą gyvenimą formavo demokratiniai idealai. Suprantama, kad šias dvi grupes skiria esminiai dalykai. Mokytojai iš esmės linkę laikytis prie vartinio studijų modelio, studentija laikosi laisvo apsisprendimo principo. Kalbu apie daugumą, realiai abiejose grupėse yra visko, tik nelygiomis dalimis. Kokiais principais paremtą mokyklą formuoti yra esminis akademijos strategijos klausimas. Šis klausimas taip pat yra esminis kiekvienam pedagogui.
Yra mokytojų, kurie nori kiek galima eliminuoti klaidos faktorių iš meno ir jo mokymo, tuo, kaip jie sako, priartindami meną prie mokslo. Jų nuomone, geriausiai tam tinka akademizmas. Jie tiki, jog esą sukurtas amato-kūrybos algoritmas ir uolus jo studijavimas duos tinkamus rezultatus. Kad nepasirodytų visai kvailai, apsidraudžia, jog tai neliečia genijų ir taip toliau. Viskas būtų kaip ir realu, jei už to stovėtų kokia nors jėga, garantuojanti vykdymą, pavyzdžiui, nepaklusus – tarnyba sovietų armijoje. Jos nėra, kiti gąsdinimai ne tokie baisūs. Kartu kišamas algoritmo surogatas, nes jo egzistavimas ir tikėjimas paremtas išorine jėga.
Demokratinėje visuomenėje dominuoja žmogaus teisės, todėl realus faktorius, kurio pagrindu galima kurti mokyklą, yra laisvas tikėjimas ir teisė rinktis. Tiek dėstytojo, tiek studento. Kai kas kelia kelių konkuruojančių mokyklų idėją šalyje. Lai jie imasi šio projekto. Man atrodo, gilesnis problemos sprendimo būdas slypi pačioje pirmojoje mokyklos fazėje – galimybėje rinktis. Rinktis ne tik norimą specialybę stojant, bet ir pačioje specialybėje vieną iš kelių pasiūlytų programų. Tam neprieštarauja ir aukštojo mokslo įstatymas. Galima turėti šalyje tris panašias ar net vienodas mokyklas ir tik ilgainiui išryškės, arba ne, greičiausiai ne esminiai skirtumai. Visai ne būtinai ten įsivyraus demokratiniai principai ir problemą galime tik įtvirtinti, o ne išspręsti.
Tuo tarpu esant demokratijai, jau vienos katedros bazėje prasideda procesai, kuriems nereikia jokių struktūrinių pakeitimų ir papildomų lėšų. Natūraliu būdu atsinaujina programos, studentai gali realizuoti savo prigimtinę teisę rinktis. Ir tai nėra studento diktatas profesoriui, o reali paklausos ir pasiūlos situacija. Tai būtu mokykla, kurios pagrindu būtų nuolatinė kūryba, dėstytojo ir studento viena iš klaidų, tačiau natūrali ir sąžininga. Taigi kūrybai ir jos mokymui lieka bandymų ir klaidų kelias, nesvarbu, kad patys kūrėjai įtikėję ir jaučiasi teisūs. Vilniaus dailės akademijoje vykstanti neformali diskusija yra natūrali dalies bendruomenės susirūpinimo išraiška svarbiu klausimu. Esminis klausimas – kokius prioritetus rinktumės, norėdami išgyventi artėjančių permainų perspektyvoje. Pasikliausime valdančia administracija ar galvosime savarankiškai, ypač jei požiūriai ir prioritetai skiriasi? Jaučiama tendencija akademiją paversti masinės, unifikuotos ir vidutinybe paremtos serijinės gamybos įrankiu. Tam reikalinga pseudomokslinė schema, kurioje negali būti jokių klaidų. Tik pamirštama, su kuo turime reikalą – su kūryba. Ach, tiesa, kūrybą privalome palikti genijams. Laimei, ateinanti karta neabejinga savo ateičiai ir užsimezgusioje diskusijoje išryškės ateities kontūrai, sumodeliuoti būtent jų interesų. Neuniversitetinio tipo padalinys VDA galėtų būti dar viena pasiūla aukštajai mokyklai, kuri nori išgyventi.