1936 metai, Berlynas. Nacionalsocialistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris aukštai iš tribūnų stebi varžybas, turinčias tapti didžiuoju arijų rasės triumfu. JAV vyrų krepšinio rinktinė su lietuvių kilmės kapitonu Franku (Pranu) Lubinu pirmąkart tampa olimpine čempione. Juodaodis amerikiečių sprinteris Jesse Owensas paties fiurerio akivaizdoje laimi keturis aukso medalius. 2007 metais amerikietis J. R. Holdenas taikliu metimu lemia Rusijai Europos krepšinio čempionų medalius, simboliškai pažymėdamas negrįžtamai pasikeitusią sportinę ir politinę tikrovę.
A. Hitleris ir žūtbūtinės kovos principai
Apskritai Berlyno Olimpiada žymi svarbią ideologinę A. Hitlerio pergalę. Nacionalsocialistinės Vokietijos sportininkai susižeria žymią medalių kolekcijos dalį, simboliškai pagrįsdami naujosios pasaulio tvarkos modelį. Bėgant metams, griežtėja antisemitinė politika, aušta Krištolinės nakties ir Aušvico laikai. Tūkstančiai ligšiolinių visuomenės narių galiausiai priversti pripažinti savo kitoniškumą, lemiantį grėsmę pačiam jų egzistencijos faktui, ir bėgti iš susvetimėjusios šalies – tėvynės, kuri išsižada. Nupilietinimas eina lygiagrečiai sporto įvykių, kartkartėmis užbėgdamas jiems už akių.
Pats A. Hitleris, žinoma, ne sportininkas, o didybės manija sergantis mistinės tautos kūrėjas. Jis jaučia pareigą politinėmis priemonėmis tęsti biologinę kovą dėl išlikimo, o sportinėmis, jeigu prireikia, – įtvirtinti ideologinės-politinės programos legitimumą. Sportinis veiksmas, kaip iš principo iracionali valios ir energijos sankaupa, paleista į taisyklėmis apribotą pasaulį, turi šansą transformuoti šią tikrovę, vos tik atsiduria pačioje tobulumo viršūnėje. Michaelas Jordanas savo sukurta legenda bene labiausiai priartėja prie sporto antžmogio statuso, nukariaudamas krepšinio pasaulį genetiškai nulemto talento ir nevaržomos valios jėga. A. Hitleris teigia tuos pačius principus, užsilipęs ant oratoriaus pakylos ir mosuodamas sunkiu neapykantos retorikos kirviu.
Pirmiausiai kliūna tiems, kurie iškyla kaip kliūtis siekti savaiminės vertybės – pergalės. Genetiniai ar dvasios defektai turi būti pašalinti, konstruojant tobulą homogenišką masinį kūną. Tauta, suvokusi savo misiją, išsižada svetimųjų, nepriklausančių šiai misijai ir šiam nepasotinamam naujojo amžiaus tikėjimui. Mokslas, menas, sportas – visos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sritys jaučia naujosios tvarkos gimimo agoniją – gerokai prieš tai, kai iracionalus naikinimo šėlsmas smogia visu smarkumu, ir galiausiai sunaikina savyje pergalės viltį.
P. Lubinas: įpilietinimas kaip „susigrąžinimas“
P. Lubino pavyzdys žymi gerokai nuosaikesnį sportinės-politinės kovos variantą. Jis yra gimęs ir augęs JAV, atstovavęs šiai šaliai tarptautinėse varžybose. Visgi P. Lubinas nepasirodo svetimas nei tautininkų dominuojamam Lietuvos politiniam elitui, nei eiliniams krepšinio sirgaliams. Netrukus po Berlyno žaidynių atvykęs į tėvų gimtinę, jis padeda Lietuvos rinktinei apginti Europos krepšinio čempionų titulą, paskutinėmis rungtynių su pagrindiniais konkurentais latviais akimirkomis pataikęs lemiamą metimą.
P. Lubinas tautiečių akyse lieka nepraradęs savo prigimtinio „natūralumo“, nėra svetimas, ir dėl šios priežasties turi galimybę tapti naujojo žaidimo simboliu, tikruoju Lietuvos „krepšinio krikštatėviu“. P. Lubino ir kitų JAV lietuvių, neišskiriant nė Stepono Dariaus, indėlis – esminis, prisidėjęs prie krepšinio kaip populiariausios sporto šakos įsitvirtinimo Lietuvoje. Pokario metais jų mokiniai, jau atstovaudami Sovietų Sąjungai, prisideda prie pirmųjų stambių Maskvos pergalių krepšinio aikštelėje, tuo pačiu dėdami pagrindus ir lietuvių tautinio sporto emancipacijai „Žalgirio“ – CSKA kovų metu.
Pastaruoju metu, didėjant lietuvių diasporai užsienyje, jaunieji sportininkai svečiose šalyse taip pat mokosi krepšinio ar futbolo, rankinio ar lengvosios atletikos paslapčių. Ateityje, Lietuvos sporto valdininkams tikintis sulaukti greitų pergalių sporto arenose, pagunda „susigrąžinti“ talentingesnius lietuvių kilmės sportininkus gali tik stiprėti, nesutikdama bent kiek rimtesnių kliūčių ir palaikanti siekį išlaikyti tautinę sporto tapatybę.
J. Owensas – Svetimas tarp savų
Trečiasis Berlyno olimpiados dalyvis, vergo vaikaitis J. Owensas, žaidynių metu nesulaukia viešo A. Hitlerio pasveikinimo, tačiau ir viešų įžeidimų išvengia. Grįžęs į JAV jis verčiasi ganėtinai sunkiai, skundžiasi taip niekada ir nesulaukęs JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto, fiziškai neįgalaus „Naujojo kurso“ kūrėjo, dėmesio.
Savo gyvenimo ir pergalių istorija amerikiečių lengvaatletis – spindinti viduje susipriešinusios visuomenės veidrodžio šukė. Nors savo sportiniais žygdarbiais J. Owensas daužo stereotipus ir verčia reginio ištroškusią vokiečių publiką bent laikinai priimti akis badantį kitoniškumą, jis lieka stebėtinai svetimas savo šalyje ir svetimas ten, kur pelno sau didžiąją šlovę. Netgi skambios pergalės neleidžia peržengti sienos, kurią priešais sportininką stato šimtametės tradicijos.
Kaip ir daugelis pranašų, namuose J. Owensas lieka atstumtuoju; jis nėra nesuprastas, nes sporto turinys dažniausiai nereikalauja supratimo, jis tiesiog lieka kitoks, ir vis dar tarsi nematomas. Jau vėliau pasirodo kiti „juodųjų“ sporto pionieriai, daugeliu atvejų – tiesiog geri krepšinio žaidėjai, kuriems lemta būti pastebėtiems ir įkaitinti JAV bei viso pasaulio sirgalių emocijas. Šie pokyčiai sutampa su pilietinių teisių judėjimo pradžia ir duoda neturtingam geto jaunimui dar vieną (kartais – vienintelį) šansą prasimušti, kiek aukščiau pakilti iš socialinio dugno – į ryškių šviesų ir televizijos kamerų pasaulį.
Kai „Svajonių komanda“ 1992 metais nusileidžia iš NBA aukštybių į Barselonos krepšinio arenas, juodaodžiai atletai nebėra išimtis. Jie yra kitokie, nes neprilygstami, ir neprilygstama laikoma juos išauginusi ir jų atstovaujama JAV krepšinio kultūra. Tuo pat metu veriantis valstybių sienoms stiprėja kitos tendencijos, iš pagrindų keičiančios profesionalaus sporto ir nacionalinės reprezentacijos sampratas.
Pilietybė ir globalus sporto verslas
Šiuolaikinis sportas – globalus reiškinys, įrėmintas tarptautinių organizacijų tinkluose. Televizijos žiūrovai ar interneto vartotojai gali realiu laiku stebėti daugybę įvairių sporto šakų varžybų, kad ir kur jos bevyktų. Žinomi sportininkai prilygsta ryškiausioms šou pasaulio žvaigždėms ir yra lengvai atpažįstami bet kuriame pasaulio kampelyje. Visa tai nesunkiai konvertuojama į didelius pinigus; palaipsniui aiškėja, jog globalus sportas – tai visų pirma sporto verslas, ir didelio masto profesionalių sportininkų (darbo jėgos) migracija tai tik patvirtina.
Pačiam sportui ir sporto varžybų stebėtojams komercializacija didele dalimi reiškia ir vientiso nacionalinio sporto įvaizdžio netektį. Svetimšaliams atletams pradedant dominuoti vietiniame lygyje, transformuojasi ir senieji sportininko kaip tautos atstovo įvaizdžiai. Nors Lubino atvejis visada išlieka aiškia galimybe, šiais laikais tragiškai svetimas Owensas ateina jau ne iš konkrečios visuomenės ar tos pačios etninės grupės gretų. Vyriausybės, siekiančios trumpojo laikotarpio sportinės sėkmės, ima kopijuoti privačių sporto klubų vadybos principus. Pilietybė iš esmės yra perkama ir parduodama – iš JAV krepšininkų Europoje (Ericas Elliottas, J. R. Holdenas, Priestas Lauderdale‘as ir kt.) ar Kenijos lengvaatlečių – visame pasaulyje (Stephenas Cheroko, Albertas Chepkurui, Bernardas Lagatas ir kt.) tikimasi paramos ir pergalių tarptautinių varžybų metu, mainais iki gyvos galvos jiems suteikiant dosnias rentas ar užtikrinant didesnes galimybes ES bendrosios rinkos erdvėje.
Kylant įpilietinimo bangai, ekonomiškai silpnesnės valstybės sporto srityje susiduria su grėsme būti pasmerktos „žaliavų“ eksportuotojų vaidmeniui. Tai, kas nieko nereiškia milžiniškai JAV sporto sistemai, Kenija jaučia kaip realią grėsmę šalies interesams. Į atleto paruošimą investuotos lėšos iš esmės nueina perniek, neduodamos netgi simbolinės grįžtamosios naudos. Dar daugiau, žymaus sportininko netektis kenkia valstybės prestižui, rodo jos nesugebėjimą tinkamai aprūpinti savo atstovų.
Akivaizdu, jog komercinio sporto laikais sportininko statusas nebeturi savyje to itin ryškaus politinio atspalvio, žinomo mums iš hitlerinės Vokietijos ar kitų totalitarinių režimų praktikos. Nepaisant to, populiarėjančios užsieniečių sportininkų įpilietinimo procedūros rodo, jog valstybių polinkis konkuruoti vis dar persikelia ir į sporto sferą, kur viena galios rūšis gali būti naudingai iškeista į kitą. Vargu ar šios transformacijos, iškreipdamos nusistovėjusias konkurencijos taisykles, teigiamai veikia tarptautinę sportinių santykių sistemą. Valstybės lygiu tai gali reikšti ir mažėjančias paskatas nuosekliai plėtoti nacionalinę sporto sistemą, taigi bendrą sportininkų parengimo nuosmukį ateityje. Ar natūralizuoti sportininkai, tokie, kaip J. R. Holdenas, naujojoje tėvynėje gali tikėtis susilaukti simbolinio „nacijos atstovo“ statuso taip pat yra didžiai abejotina – visų pirma, ko gero, dėl jų pačių motyvacijos stokos. Tarptautinės sporto varžybos, bent kol kas, vis dar išlieka kova tarp valstybių, o ne stambių verslo korporacijų, ir tai, pripažinkime, slepia savyje tam tikro patrauklumo.
Antanas Manstavičius