Kasdienybėje mąstydami apie sportą, dažniausiai matome jį kaip fizinę veiklą, kurios rezultatus lemia treniruotės ir gabumai. Daugių daugiausiai įžvelgiame skirtį tarp sporto, paremto komandiniu žaidimu, ir sporto, paremto individualiais pasiekimais. Matyt, tik nedaugelis susimąstome, kad sportas nėra nei vienalytis, nei binarinis reiškinys – skirtingos ne tik naudojamos priemonės, bet ir jo sklaida bei tikslinės grupės. Nors sąvoka „elitinis sportas” nėra dažna statistinio sporto mėgėjo žodyne, socialinėje filosofijoje jai nagrinėti skiriama nemažai dėmesio. Kaip rašo prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu, sporto įjungimas į šiuolaikinius visuomenės mechanizmus vyko būtent per sporto, kaip elitui priimtinos veiklos, pripažinimą.
Aristokratijos žvilgsnis į sportą
Senovės Graikijoje egzistavęs sporto kultas teigė, kad sportas yra neatsiejamas nuo vertingo ir garbingo žmogaus gyvenimo sampratos, jo naudingumas buvo prilygintas išminties ir žinių nešamai naudai. Įžengus į modernybę pastebima tai, kad aukštoji visuomenė nusigręžia nuo sporto. Aristokratijai neegzistavo tokia sąvoka kaip sportas – fizinė veikla, tokia kaip jodinėjimas ar fechtavimasis, buvo greičiau išsilavinimo, o ne sporto sritis, tuo tarpu liaudyje paplitę žaidimai ir rungtynės buvo vertinami kaip žemoji kultūra.
Vis dėlto tikroji sporto sąvoka atsirado tada, kai liaudyje populiarūs žaidimai buvo integruoti į elitines mokyklas, kur, kaip ir liaudiškoji muzika kadaise, buvo adaptuoti aukštajai kultūrai pritaikant taisykles. Viešieji žaidimai, sietini su tam tikra švente ar proga, uždaryti mechanizuotose aukštuomenės išsilavinimo įstaigose, keičia savo paskirtį – praktikuojami kasdien ir įsprausti į taisykles, tokie žaidimai suvokiami kaip fizinis judėjimas dėl judėjimo, menas dėl meno – jų socialinė bendruomeninė paskirtis transformuojama į tik elitui prieinamą praktiką. Ji būtina, nes, remiantis iš antikos ateinančia mintimi, tik fiziškai ištreniruotas kūnas kartu su žinojimu kuria žmogišką būtybę par excellence.
Sportas kaip pedagoginis metodas
Sportas yra priemonė ugdyti charakterį, užimti laiką, kontroliuoti asmenį; sportas – tai pedagoginis metodas. Sportinės veiklos ir išsilavinimo sąjunga buvo visiškai priešinga darbininkų klasėje paplitusiam įsitikinimui, kad sportas – paauglių užsiėmimas, kuriuo suaugęs žmogus negali užsiimti. Taigi kodėl sportas buvo įsileistas į elitines mokyklas?
Matyt, varžymosi elementas, apribotas taisyklėmis, buvo ypač palankus ugdyti ateities lyderius – tokios charakterį atspindinčios savybės kaip ryžtas, drąsa buvo formuojamos sporto pagalba. Pasibaigus karų ir sukilimų erai, reikėjo dirbtinio aparato, kuris skatintų vyrams, t.y. lyderiams, būdingų savybių stiprinimą.
Dar daugiau, atsirado galimybė naudoti „sąžiningo žaidimo” sąvoką, skatinusią siekti pergalės, atsižvelgiant į galimybes ir pastangas, ir, žinoma, kainą. Toks besiformuojančio kapitalizmo atspindys edukacinėje sistemoje nėra netikėtas – kol masės tikslo siekė bet kokia kaina, elitas buvo mokomas įvertinti kaštus. Tai reiškė ir kitą svarbų lūžį – būtent buržua propaguojamų vertybių kovą prieš aukštosios aristokratijos siūlomą vertybių modelį. Kitaip tariant, asmeninės kario savybės – valia, jėga, sumanumas – nustelbė mokslininko vertybes – kultūrą, išsilavinimą, žinias – pasitelkus sportą ir varžybas, vadinasi, įvedus visiškai naują kriterijų į tą sistemą, kurioje sprendžiama, kas yra viršesnis. Būtent todėl išaugo tokių reiškinių kaip tarpinstitucinės varžybos svarba – lyderiai (bendruomenės, visuomenės) paaiškėdavo laimėjus sportines varžybas.
P. Bourdieu sporto kaip mato įsigalėjimą įvardina „anti-intelektualizmu”. Kitaip tariant, jis vertina tai kaip klasių kovą – senoji aristokratija ir aukštoji kultūra kovoja su buržua pasauliu. Kovos priemonė – sutramdyti liaudies žaidimai, dabar jau vadinami sportu. Besivystantis kapitalizmas šią kovą koreguoja – susiformavus valdančiajai klasei nebėra takoskyros tarp buržua ir aristokratų, tačiau vis dar išlieka poreikis sportiniais pasiekimais antrinti žinioms ir išsilavinimui.
Populiarusis sportas ir masės
Tuo pačiu metu vyksta pasikeitimai ir masėse – buržuazija populiarina sportą. Tiesa, tai reiškia, kad tarp elito paplitę regbis ar futbolas tampa prieinami visiems, ir pagal taisyklę „laimi tas, kas gali” – sportas tampa atviru visiems visuomenės sluoksniams. Kuriamas žmonių, jis sugrįžta žmonėms.
Kalbant apie populiariuosius sportus reikia paminėti, kad svarbiausia jų savybė yra ta, kad varžybas gali stebėti didelis skaičius žmonių. Net pats stebėjimas neretai vadinamas sportu. Visgi būtina pabrėžti didžiausią elitinio ir masių sporto skirtumą – jei elitinio sporto praktikavimas yra matomas kaip savęs tobulinimo būdas, atliekant veiksmą, prilyginamą meninei veiklai, tačiau nesiekiant profesionalumo, populiariajame sporte būtent profesionalumas tampa pagrindiniu vertinimo kriterijumi.
Būtina pabrėžti, kad egzistuoja aiški skirtis tarp elito sporto, t.y. puikiai apmokamų profesionalų, kurie yra stebimi daugybės sporto mėgėjų, ir elitinio sporto, kuris praktikuojamas tik nedidelės saujelės žmonių. Nenuostabu, kad elitas, t.y. valdančioji klasė, priešindamasis populiariajam sportui, brėžia aiškią liniją tarp masinio, vulgariojo sporto ir kuria elitinio sporto šakas – tenisą, buriavimą, jodinėjimą. Kodėl elitines? Todėl, kad jų taisyklės yra sukonstruotos taip, kad būtų palankios elitui – sėkmingam sporto įvaldymui reikalingos nemažos lėšos, o galimybė pašaliniams tokį sportą stebėti nėra didelė. Dar daugiau, praktika vykdoma uždaruose ratuose, kurie aiškiai atsirenka, ką įsileisti, o ko ne.
Visų svarbiausia, kad elitinis sportas pats savaime nėra vien tik reginys – jame stengiamasi derinti žinias ir jėgą, sumanumą ir treniruotes. Elitiniuose žaidimuose pergalės nesiekiama bet kokia kaina – ji užsitarnaujama. Kita vertus, elitas, priešingai nei žemesniųjų klasių atstovai, turi nepalyginamai daugiau būdų sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje – jiems nėra reikalingas profesionalus sportas, kuris atvertų kelius.
Matyt, reikėtų pripažinti, kad, atskyrus elitinį sportą nuo elito sporto, pastarasis galėtų būti iliustruotas Davido Beckhamo pavyzdžiu – šis futbolininkas populiariojo sporto dėka tapo elito dalimi, su jo vardu siejamos aukščiausio lygio futbolo varžybos, spaudos dėmesys. Šioje situacijoje neįsivaizduojamas yra atvirkštinis procesas – futbolas tapo populiarus, nes jį žaidė D. Beckhamas. Tokia pati situacija yra beveik su visomis plačiai žinomomis sporto garsenybėmis. Elitinis sportas garsenybių nereikalauja – nors amerikiečių golfo žaidėjas Tigeris Woodsas ir tapo pasauliniu vardu, šis populiarumas yra veikiau išimtis. Dažniausiai elitinės sporto šakos orientuotos į veiksmo malonumą, sveikas varžybas, tačiau nesiekia sukurti sportininko kulto. Elitinės sporto šakos yra skirtos mėgautis jų dalyviams, o ne žiūrovams.
Taigi nors sportą dažnai suvokiame kaip visiems atvirą erdvę, kurioje svarbiausi yra gebėjimai, tačiau egzistuoja ir kita sporto pasaulio dalis, valdoma savitų taisyklių, kurios masėms yra ne visada suprantamos.
Marija Dautartaitė