Kas sieja politiką ir sportą? Žinoma, egzistuoja toks dalykas kaip sporto politika – t.y. be lobizmo neapsieinantys ir politiškai reikšmingi sprendimai, priimami skirstant lėšas sportui santykyje su kitomis finansuojamomis sritimis arba dalijant juos atskiroms sporto šakoms. Taip pat žinome, jog sportą galima politizuoti, pavyzdžiui, sportinius pasiekimus pajungiant nacionalizmui stiprinti.
Sporto ir politikos „jungtis“ galima ir individualiu lygmeniu: yra sportuojančių politikų, kurie žaidžia šachmatais arba tenisą ir gali tuo pasinaudoti populiarinant savo asmenybę (pavyzdžiui, Vladimiro Putino juodasis dziudo diržas prisideda prie jo „stipraus lyderio“ įvaizdžio), arba tiesiog bėgioja iš vienos partijos į kitą (kas jiems nebūtinai visada išeina į naudą). Kita vertus, yra sportininkų, kurie vėliau savo populiarumą panaudoja tapdami politikais: vienas garsiausių pavyzdžių – Kalifornijos valstijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris.
Tarp sporto ir politikos esama ir gilesnių tarpusavio ryšių – tai ne vien tarpusavio susidūrimai, bet ir vidinės logikos paralelės. Tai dvi žmogaus veiklos sritys, kurias sociologiškai galima analizuoti remiantis tomis pačiomis sąvokomis. Turbūt įtikinamiausią ir universaliausią būdą tai daryti pasiūlė vienas įtakingiausių XX a. antrosios pusės sociologų prancūzas Pierre‘as Bourdieu (1930-2002) – galbūt dėl to, kad jaunystėje pats garsėjo kaip geras regbio žaidėjas.
Universali Bourdieu „įrankių dėžė“
Tiesą sakant, Bourdieu „instrumentarijus“, kurį jis vienodai sėkmingai taikė analizuojant meną, televiziją, vedybų papročius, akademikų veiklą ir vyrų dominavimą, kelia nemažai aliuzijų į sportą. Pasak sociologo, skirtingos žmogaus veiklos sritys yra tarsi „laukai“ (aikštės), kuriuose individai rungtyniauja dėl skirtingų rūšių atlygio – tam tikros srities autoriteto, „svorio“ joje; kitaip tariant, dėl tame lauke įtakingos kapitalo rūšies monopolio. Šį rungtyniavimą prasmingą daro jo dalyvių tikėjimas tam tikros erdvės siūlomais „prizais“ ir įsitraukimas į „žaidimą“ pagal jo taisykles.
Tokiu būdu socialinę tikrovę galima įsivaizduoti kaip didžiules nesibaigiančias olimpines žaidynes, kuriose daugybė varžovų vienu metu rungiasi skirtingų sporto šakų (vienos jų labiau komandinės, kitos – individualios) lenktynėse. Kiekvienas renginys vyksta pagal atitinkamas taisykles, kurių dalyviai pasižada laikytis, siekdami teisėtai nusipelnyti titulą, laurų vainiką, piniginį prizą, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.
Nuo varžybų dalyvio pasirodymo priklauso jo(s) socialinis statusas, bendra visų tam tikros šakos sportininkų hierarchija ir jos pokyčiai. Laimėjimai nugalėtojams padeda kaupti jų srityje pripažįstamą kapitalą, o nesėkmės juos nuskurdina. Šie įvykiai nuolat kuria ir perkuria „lauke“ susidariusią situaciją: tam tikro kapitalo pasiskirstymą ir srautus. Žaidimuose gali būti keičiama ir pati lauko struktūra, jis nėra iki galo apibrėžtas ir stabilus – taip Bourdieu paaiškina kaitos galimybę.
Sporto ir politikos žaidimai
Iš tiesų sportui (kaip „aikštei“) reikia žiūrovų/sirgalių; auditorija – šiuo atveju tampanti stebėtojais, rinkėjais, rėmėjais – lygiai taip pat reikalinga ir politikams. Viename lauke laimi greičiausi, vikriausi ar stipriausi, kitame – iškalbingiausi, charizmatiškiausi, geriausi derybininkai ir strategai.
Sporto ir politikos „žaidimai“ panašūs tuo, kad šiandieninėmis sąlygomis jų dalyviams nebereikia rizikuoti gyvybe. Pasak prancūzų istoriko Roger Chartier, tai –konfrontacija, kuri negresia destrukcija, sunaikinimu – bent jau stabilioje demokratinėje sistemoje, kur politiniai priešininkai nedingsta be žinios.
Tai nebėra antikinės gladiatorių grumtynės, kuriose tik nugalėtojas lieka gyvas: anot Bourdieu, XIX a. sportas susiformavo kaip atskira, savarankišką prasmę turinti žmogaus veiklos erdvė. Atsiskyręs nuo religinių ritualų, karinių pratybų, jis tapo ne vien laisvalaikio leidimo ar savo šaunumo demonstravimo forma, bet ir tikslingu lavinimusi, karjera, verslu, talentų ir žaidynių rinka.
Politika Vakaruose tuo metu jau buvo atsiribojusi nuo Bažnyčios, karaliai neteko savo dieviškumo auros ir monarchijas daug kur keitė respublikos, o luomų sistemą – visuotinė balsavimo teisė. Šie virsmai visiškai transformavo politiką kaip viešųjų reikalų tvarkymą – jo aktyviais, žaidimo taisykles kuriančiais dalyviais ilgainiui galėjo tapti nepalyginamai daugiau žmonių.
Galios meta-laukas
Šiandieninėje politikos erdvėje „trofėjai“ įvairūs: palanki viešoji nuomonė, sėkmingi rinkimų rezultatai, suteikiantys teisę priimti ir įgyvendinti sprendimus. Vis dėlto politika, kaip veikėjų manevravimas ir susidūrimai valstybiniame-biurokratiniame lauke, savaime dar nelemia galios pasiskirstymo ir persiskirstymo visuomenėje. Socialinė sistema daug sudėtingesnė – kaip minėta, ji susideda iš daugelio vienu metu vykstančių žaidimų įvairiausiuose laukuose ir reaguoja į pokyčius juose.
Politiką ir sportą, Bourdieu teigimu, jungia ne tik vidinės analogijos, bet ir šias bei kitas veiklos sritis peržengiantis galios laukas. Tai kito lygmens „aikštė“, kurioje sporto rungtynėse išsikovotas prestižas, rinkimuose laimėti balsai ar populiarumas spaudoje „konvertuojami“ į simbolinį kapitalą – galios šaltinį.
Šiame lauke kitose erdvėse surinkti „taškai“ sukuria galios skirtumus bei sąlygoja bendrą visuomenės struktūrą. Štai kodėl žymūs sportininkai ir net šou pasaulio žvaigždės gali tapti įtakingais politinio lauko žaidėjais.
Indrė Balčaitė