Didžioji politika nuo pat civilizacijos atsiradimo yra persmelkusi visas žmogaus gyvenimo sritis, o visi didesnio masto renginiai, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepolitiški, gali būti panaudoti politiniams tikslams. Šiame straipsnyje pristatomi ryškiausia politine potekste pasižymėję didžiausi sportinio pasaulio įvykiai – Olimpinės žaidynės (OŽ).
5 vieta: 1936 m. Berlynas
Šios žaidynės buvo pramintos „Nacių olimpiada“, kadangi jų metu absoliučią valdžią Vokietijoje turėjusi Nacionalsocialistų partija ir jos lyderis Adolfas Hitleris išnaudojo pasaulio susidomėjimą OŽ savajai propagandai skleisti. Specialiai OŽ buvo pastatyta apie 150 naujų sporto objektų (įskaitant 100 000 žiūrovų talpinusį pagrindinį olimpinį stadioną), turėjusių simbolizuoti Trečiojo Reicho galybę. Arijų rasinį pranašumą turėjo įrodyti Vokietijos olimpinės rinktinės, sudarytos iš „grynųjų“ arijų, dominavimas sporto rungtyse – dar gerokai iki OŽ pradžios iš Vokietijos sporto klubų ir komandų buvo išvaryti visi žydų, čigonų ar kitokios „negrynos“ kilmės atletai, o sudarytai Vokietijos rinktinei buvo leista ir netgi liepta treniruotis profesionaliai, taip paminant tuomet galiojusį mėgėjiško olimpinio sporto principą.
Dėl rasistinės ir antisemitinės Vokietijos politikos kitose valstybėse kilo diskusijos, ar nereikėtų žaidynių atšaukti ar perkelti į kitą valstybę, buvo svarstomos galimybės žaidynes boikotuoti. Visgi Vokietija pasistengė sumažinti įtampą: prieš žaidynes buvo sušvelninta antisemitinė politika, iš gatvių pašalinti rasistiniai atsišaukimai ir plakatai, tad galiausiai nugalėjo JAV olimpinio komiteto vadovo Avery Brundage‘o požiūris, jog „politika sporte neturi vietos“, ir žaidynės įvyko kaip numatyta, dalyvių skaičiumi pralenkdamos visas iki tol vykusias OŽ.
Vis dėlto naciams nepavyko dominavimu sporte įrodyti savo rasinio pranašumo: nors Vokietija laimėjo daugiausiai medalių, tokių „rasiškai prastesnių“ sportininkų kaip juodaodžio JAV atleto Jesse Owenso, laimėjusio net 4 olimpinius aukso medalius, pergalės sutrukdė galutinai įtvirtinti fašizmo pranašumo mitą. Tai gerokai supykdė A. Hitlerį, kurio reakcija yra užfiksuota garsiajame Leni Riefenstahl filme „Olimpija“. A. Hitleris nepasveikino nei J. Owenso, nei kitų juodaodžių nugalėtojų, kas buvo įvertinta kaip akivaizdus rasizmo pareiškimas, nors iš tiesų Vokietijos lyderis asmeniškai nepasveikino nė vieno olimpinio čempiono (įskaitant ir vokiečius), išskyrus pirmąją žaidynių dieną, kai jis įteikė olimpinius medalius keliems Vokietijos atletams. Tiesa, tądien jis paliko stadioną kaip tik tuo metu, kai medalis turėjo būti įteiktas JAV sportininkui Corneliui Johnsonui. Apskritai derėtų pastebėti, jog žaidynių metu rasizmas ir segregacija nacių Vokietijoje nebuvo labai pastebimi: juodaodžiai atletai Berlyne gyveno tokiuose pat viešbučiuose ir galėjo laisvai keliauti lygiomis teisėmis su baltaodžiais, tuo tarpu grįžęs į JAV olimpinis didvyris J. Owensas į savo garbei rengiamus priėmimus turėjo keltis krovininiais liftais.
4 vieta: 1956 m. Melburnas
16-osios OŽ pirmiausiai išsiskyrė tuo, kad pirmąkart šiuolaikinių OŽ istorijoje dalis valstybių dėl politinių priežasčių boikotavo didžiausią pasaulio sporto renginį. Iki tol taip pat pasitaikydavo, jog kai kurių valstybių sportininkai atsisakydavo dalyvauti OŽ, tačiau tai lemdavo ekonominės priežastys (1932 m. daug pajėgių atletų neatvyko į Los Andželą dėl Didžiosios ekonominės krizės) arba tarptautinės sankcijos – 1920 m. Antverpeno OŽ dėl kaltinimų sukėlus Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo leista dalyvauti Vokietijai (jai nebuvo leista varžytis dar ir 1924 m. Paryžiuje), Austrijai, Turkijai, Bulgarijai ir Vengrijai, o 1948 m. Londono OŽ, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nebuvo leista dalyvauti Vokietijai ir Japonijai.
Tuo tarpu 1956 m. OŽ boikotavo Kinijos Liaudies Respublika, kurią įžeidė leidimas olimpiadoje dalyvauti Kinijos Respublikos (Taivanio) sportininkams. Dėl tais pačiais metais prasidėjusios Sueco krizės olimpiadoje nedalyvavo trijų arabų šalių – Libano, Egipto ir Irako – atstovai, o Šveicarijos, Olandijos ir Ispanijos rinktinės atsisakė atvykti protestuodamos prieš SSRS invaziją į Vengriją.
Apskritai Vengrijos revoliucija buvo labiausiai olimpiadą nuspalvinęs politinis įvykis. OŽ buvo atidarytos lapkričio 22 d., praėjus vos porai savaičių po kruvinos krizės Budapešte atomazgos, tad šie įvykiai vis dar buvo pasaulio dėmesio centre. Vengrijos sportininkai sulaukė didelio Australijos ir kitų Vakarų valstybių žiūrovų palaikymo, tuo tarpu sovietų rinktinė, atvirkščiai, tapo pačia nekenčiamiausia, o kiekviena vengrų ir sovietų atletų akistata tapdavo labai įtempta kova. Įtampa pasiekė savo kulminaciją per vandensvydžio mačą tarp SSRS ir Vengrijos komandų, kuris tapo žinomas „Kruvinojo vandens“ rungtynių vardu. Nuo pat rungtynių pradžios vyko labai šiurkšti kova su daug abipusių įžeidimų ir apsikeitimų smūgiais. Varžybų pabaigoje, po sovietų žaidėjo smūgio, vengrui buvo smarkiai prakirsta galva, o į baseiną pralietas kraujas. Įsiutę žiūrovai metėsi prie baseino, apspjaudė ir grasino susidoroti su sovietų žaidėjais, tačiau policijai pavyko suvaldyti padėtį. Mačas buvo nutrauktas, pergalė įskaityta tuo metu pirmavusiems vengrams, kurie vėliau tapo olimpiniais čempionais.
3 vieta: 1980 m. Maskva ir 1984 m. Los Andželas
Devintojo dešimtmečio pradžia sutapo su Šaltojo karo tarp SSRS ir JAV bei jų sąjungininkų paaštrėjimu. To kaltininke tapo SSRS ir jos 1979 m. invazija į Afganistaną, kuri sukėlė audringą tarptautinę reakciją ir Vakarų šalių protestus. JAV vyriausybė ėmėsi įvairių protesto priemonių, ir viena iš jų buvo 1980 m. Maskvos OŽ boikotas. JAV pavyzdžiu pasekė daugiau nei 60 
valstybių, tarp jų VFR, Japonija, Kinija, Kanada ir kt. – tai buvo didžiausias boikotas per visą olimpinio judėjimo istoriją. JAV vėliau surengė alternatyvias sporto žaidynes, kuriose dalyvavo dalis Maskvos OŽ boikotavusių valstybių.
Kai kurios kitos valstybės, nors ir atsiuntė savo delegacijas į Maskvą, protestavo kitokiomis priemonėmis: 15-os valstybių, tarp jų D. Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Australijos ir kt., sportininkai olimpiadoje dalyvavo po olimpine vėliava, o apdovanojimų ceremonijų metu jų nacionalinius himnus pakeitė olimpinis himnas.
1984 m. įvyko atsakomasis SSRS ir jos sąjungininkių boikotas. Teisindamasi JAV tvyrančiu „šovinizmu ir antisovietine isterija“, SSRS paskelbė, jog nesiųs savo delegacijos į Los Andželo OŽ. Ja pasekė dar 13 sovietų sąjungininkių, daugiausia iš Rytų Europos (iš rytų europiečių tik Rumunija neatsisakė dalyvauti žaidynėse). Oficialiai sovietai savo boikoto nesiejo su ketverių metų senumo JAV veiksmais, tačiau „keršto“ versiją greitai išplatino amerikiečiai, o sovietai pernelyg nesistengė jos paneigti. SSRS taip pat surengė alternatyvias žaidynes, pavadintas „Draugystės žaidynėmis“, kuriose dalyvavo Los Andželo OŽ boikotavusios Rytų bloko šalys.
Įdomus faktas, jog Iranas buvo vienintelė valstybė, boikotavusi ir Maskvos, ir Los Andželo žaidynes.
2 vieta: 1972 m. Miunchenas
Tai buvo antrosios OŽ, vykusios Vokietijoje po 1936 m. Berlyno olimpiados. Žaidynių rengėjai siekė pristatyti pasauliui naująją demokratinę ir optimistinę Vokietijos viziją, taip pat ištrinti prisiminimus apie nacių režimą ir jo suorganizuotą 1936 m. „Nacių olimpiadą“. Siekius sukurti džiaugsmingą ir draugišką nuotaiką iliustravo žaidynių moto – „Laimingosios žaidynės“. Vis dėlto visas šias pastangas niekais pavertė rugsėjo 5 d. įvykiai, vėliau tapę žinomi kaip „Miuncheno skerdynės“.
Tą dieną palestiniečių teroristų grupuotė „Juodasis rugsėjis“ paėmė įkaitais 11 Izraelio olimpiečių ir pateikė reikalavimą paleisti daugiau nei 200 palestiniečių, kalinamų Izraelio kalėjimuose. Situaciją ir derybas su teroristais apsunkino tai, kad buvo įtraukti žydų kilmės žmonės, o Vokietija vis dar buvo giliai traumuota Holokausto įvykių. Galiausiai derybininkų pastangos jokių rezultatų nedavė, o įkaitų išlaisvinimo operacija buvo itin nesėkminga ir baigėsi 17 žmonių (11 įkaitų, 5 teroristų ir 1 vokiečių policininko) žūtimi.
Šie įvykiai neišvengiamai turėjo įtakos olimpiadai. Nors krizei prasidėjus buvo mėginama OŽ tęsti kaip numatyta, tačiau po didžiulių protestų rugsėjo 5 d. žaidynės buvo vienai dienai sustabdytos (tai iki šiol lieka vieninteliu atveju, kai OŽ buvo bent laikinai nutrauktos, išskyrus dėl pasaulinių karų neįvykusias 1916, 1940 ir 1944 m. OŽ). Kitą dieną Olimpiniame stadione vykusiame aukų pagerbime dalyvavo 3 000 atletų ir 80 000 žiūrovų. Nepaisant reikalavimų visai nutraukti žaidynes, tuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas A. Brundage‘as nutarė, jog „žaidynės turi vykti toliau“. Šiam sprendimui neprieštaravo ir Izraelio vyriausybė bei žydų olimpinės delegacijos vadovas, tačiau likę Izraelio sportininkai buvo atšaukti iš žaidynių. Protestuodami prieš tokį A. Brundage‘o sprendimą bei nerimaudami dėl savo saugumo, iš olimpiados taip pat pasitraukė kai kurie pavieniai sportininkai bei Egipto, Alžyro ir Filipinų delegacijos.
1 vieta: 1968 m. Meksikas
Šios OŽ pačios politiškiausios olimpiados titulo nusipelno dėl to, kad jas lydėjo net keli politiniai skandalai.
Pirmasis iš jų įvyko žaidynėms dar net neprasidėjus: spalio 2 d. (10 dienų prieš prasidedant OŽ) įvyko „Tlatelolco žudynės“. Meksikiečių studentai, pasinaudodami pasaulio dėmesiu dėl artėjančios olimpiados, surengė protesto demonstraciją (1968 m. studentų demonstracijų visame pasaulyje atgarsis). Saugumo pajėgoms paleidus ugnį į minią, žuvo, kaip spėjama, nuo 200 iki 300 žmonių, nors oficialioji valdžia skelbė apie 4 žuvusius ir 20 sužeistųjų.
Antrasis visame pasaulyje nuskambėjęs skandalas įvyko 200 metrų bėgimo prizininkų apdovanojimo ceremonijos metu. Du juodaodžiai JAV atletai – bėgimo nugalėtojas Tommie Smithas ir bronzinis prizininkas Johnas Carlosas – ant podiumo stojo be batų ir, skambant JAV himnui, stovėjo nuleidę galvas, bet iškėlę sugniaužtus kumščius, apmautus juodomis pirštinėmis, taip simbolizuodami juodaodžių skurdą ir garbę bei protestuodami prieš rasinę diskriminaciją Pietų Afrikoje ir JAV. Po tokio elgesio jie buvo nušvilpti susirinkusių žiūrovų, pašalinti iš JAV olimpinės komandos ir olimpinio kaimelio, o vėliau iki gyvos galvos diskvalifikuoti iš OŽ. Po ketverių metų Miunchene panašiai pasielgė kiti du JAV atletai Vincentas Matthewsas ir Wayne‘as Collettas. Apdovanoti aukso ir sidabro medaliais, skambant JAV himnui, jie elgėsi kasdieniškai – kalbėjosi tarpusavyje ir juokavo, už ką taip pat sulaukė diskvalifikacijos visam gyvenimui.
Dar vienas politinis įvykis, lydėjęs žaidynes, buvo 1968 m. „Prahos pavasario“ numalšinimas. Čekoslovakų gimnastė Vera Časlavska, neslėpusi savo antikomunistinių pažiūrų, du kartus per medalių įteikimo ceremoniją demonstratyviai nuleido galvą ir nusisuko nuo SSRS vėliavos, taip tylomis protestuodama prieš Varšuvos pakto šalių invaziją į Čekoslovakiją. Tiesa, abu sykius ji taip pasielgė po to, kai dėl kontraversiškų teisėjų sprendimų aukso medaliai atiteko SSRS sportininkėms, o pati Časlavska, laikyta absoliučiai pajėgiausia iš tuomečių gimnasčių, turėjo tenkintis sidabro medaliais. Už šiuos akibrokštus Čekoslovakijos komunistinis režimas gimnastę visam gyvenimui diskvalifikavo ir apribojo galimybes keliauti į užsienį.
Egidijus Lipnickas
labai neblogai Egidijau!