Alternatyvių informacijos šaltinių gausa, jų pasirinkimo laisvė ir prieinamumas šiandien mums atrodo kaip savaime suprantamas ir natūralus kasdienio pasaulio reiškinys. Naujienos – žodžiai, vaizdai ir garsai – apskrieja pasaulį neįtikėtinais greičiais. Jei tik norime, galime nesunkiai susirinkti informaciją beveik visomis mus dominančiomis temomis, sekti įvykius valstybėje, esančioje kitame pasaulio krašte, atrasti daug tiesų apie tuos pačius dalykus. Turime galimybę rinktis. Dar daugiau – galimybę susikurti mums artimą ir patrauklų pasaulio vaizdą.
Nederėtų apsigauti – galimybė pasirinkti ir naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais egzistuoja toli gražu ne visur. Trumpam nusikelkime į chrestomatiniu informacijos kontrolės pavyzdžiu tapusią Kubą, kur jau beveik penkiasdešimt metų valstybinis informacijos monopolis yra efektyviai išnaudojamas režimo legitimumui palaikyti.
Informacinė sausra
Informacijos monopolis bei informacinė izoliacija – tai terminai, geriausiai apibūdinantys valstybės strategiją informacijos valdymo srityje. Kuboje visi informacijos perdavimo kanalai (spauda, radijas, televizija) priklauso valstybei, tiksliau – Kubos Komunistų Partijai, todėl ir visa jais perduodama informacija yra „apdorota“ valstybės.
Išlaikyti informacijos monopolį padeda šalies geografinė padėtis – Kuba yra sala, todėl lengviau kontroliuoti bei blokuoti į šalį patenkančius alternatyvius informacijos šaltinius. Čia neišgirsite jokios užsienio radijo stoties, nes kiekvienoje šalies provincijoje stovinčios didžiulės antenos užtikrina, kad jų signalai būtų slopinami. Vienintelis būdas išgirsti radijo programą iš užsienio – žemo dažnio radijo imtuvai, kurių įsigyti šalies viduje beveik neįmanoma.
Nepamatysite ir užsienio televizijos kanalų, visos transliuojamos programos – valstybinės. Tiesa, galite pasirinkti iš keleto kanalų. Populiariausios televizijos laidos – žinios ir vakare rodomi braziliški serialai, prie televizorių sutraukiantys visus šeimos narius.
Bet koks nevalstybinis užsienio naujienų kanalas taptų alternatyviu žinių šaltiniu, todėl kabelinės televizijos nėra ir nebus – ji yra didžiausias žinių monopolijos priešas. Paaiškinimas televizijos kanalų įvairovės ištroškusiems piliečiams paprastas – kabelinė televizija Kubai yra per brangus ir visai nereikalingas malonumas (juk nacionalinės televizijos kanalai yra puikūs!).
Internetas Kuboje kol kas taip pat yra beveik neprieinamas. Juo gali naudotis tik kai kurie valstybės tarnautojai bei turistai. Šiokią tokią prieigą galima rasti universitetų bibliotekose – jeigu prieiga laikysime keletą kompiuterių, tenkančių tūkstančiams studentų. Interneto ryšys ribojamas, be to, yra itin lėtas, pasiekiamių svetainių turinys cenzūruojamas. Valstybinė komunikacijų bendrovė savo filialuose siūlo mokamą internetą – 1 valandos kaina siekia 4 eurus, t.y. pusę vidutinio kubiečio mėnesio atlyginimo.
Nenuostabu, jog populiariausiu informacijos šaltiniu išlieka laikraščiai. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurį galima įsigyti už nacionalinės valiutos centus (20 kubietiško peso centų). Pagrindiniai didieji dienraščiai (abu pradėti leisti 1965 m.) – nacionalinis dienraštis „Granma“ (oficialus Kubos Komunistų Partijos Centrinio Komiteto organas), bei Kubos jaunimui skirtas „Juventud Rebelde“. Pastarasis ne tik informuoja ir moko jaunimą būti tikrais piliečiais, bet ir įspėja apie visus iš užsienio atkeliaujančius pavojus (pvz., apie MP3 grotuvų pavojų klausai). Niekur oficialiai neskelbiama, kokiais tiražais jie leidžiami, tačiau to ir nereikia – juk ledėjas tas pats. Jokio kapitalizmo – jokios konkurencijos.
Paradoksalu, tačiau valstybinio laikraščio tenka ieškoti juodojoje rinkoje. Mažų pensijų nustekenti senoliai visus spaudos kioskuose esančius tiražus išperka dar ankstyvą rytmetį ir po to juos perpardavinėja gatvėse. Tik kaina šokteli nuo 20 centų iki vieno peso, turistams jis atsieina dar brangiau.
Nors valstybė visais įmanomais būdais stengiasi blokuoti iš užsienio ateinančias naujienas, žmonės ieško alternatyvų esamai informacijai: per giminaičius, gyvenančius užsienyje, įsigyja žemo dažnio radijo imtuvų ir klausosi užsienio radijo programų, platina internete surinktą informaciją. Egzistuoja nedidelė juodoji kabelinės televizijos rinka – išradingiausieji susikonstruoja palydovines antenas. Antenos savininkai ir prižiūrėtojai iš kaimynų ima mėnesinį mokestį už penkis ar šešis meksikietiškus televizijos kanalus. Antena saugoma 24 valandas per parą, kad pasirodžius policijai būtų spėta ją išmontuoti ir būtų išvengta didžiulės (net kelių metų atlyginimo dydį siekiančios) baudos.
Deja, tokių alternatyvios informacijos ieškotojų nėra itin daug. Vyriausybė turi itin gerai sustyguotą informacijos šaltinių valdymo mechanizmą. Erdvės alternatyvios informacijos paieškai piliečiams paliekama tik tiek, kad tai netaptų masiniu reiškiniu.
Pasaulis pro Kubos langus
Užsienio naujienos yra viena iš sudedamųjų propagandos dalių. Pusę amžiaus kubiečių nuostatos užsienio valstybių atžvilgiu buvo formuojamos ir tebėra kasdien įtaigiai palaikomos bei sustiprinamos radijo, televizijos ir spaudos pranešimais. Galima išskirti keletą pagrindinių naujienų krypčių, formuojančių statistinio kubiečio suvokimą apie pasaulį už Kubos sienų.
Daugiausiai dėmesio užsienio naujienose skiriama JAV – apie jas kalbama kasdien, informacija pateikiama išimtinai neigiamuose kontekstuose. Naujienose koduojama ta pati žinia – JAV yra blogio ir negandų pasaulyje šaltinis, visų Kubos nesėkmių kaltininkės, o ekonominės šalies problemos kyla tik dėl JAV ekonominės blokados.
Be to, Kuba nėra vienintelė JAV auka. Kasdien tarptautinių naujienų skiltyje dienraštis „Granma“ primena apie JAV karinius veiksmus pasaulyje, daugiausiai apie karą Irake: pranešama apie žuvusius irakiečius, amerikiečius bei kitų tautybių karius, apie įvykusius sprogimus, patirtus nuostolius, taip pat vartojama gausi vaizdinė medžiaga – daugiausiai nuotraukos su karo vaizdais bei žuvusiųjų kūnais. JAV kaltinama žmogaus teisių pažeidimais. Neseniai pradėta akcentuoti ekonominės krizės JAV tema – kritikuojama George‘o Busho politika, taip pat pabrėžiama, kad pats kapitalistinis ekonomikos modelis yra blogas, todėl ekonominių problemų turės ir kitos valstybės.
Kita žinių grupė – informacija apie Kubos medikų ir mokytojų humanitarines bei pagalbos misijas Afrikos (Namibijoje, Angoloje ir kt.) bei Lotynų Amerikos (Ekvadore, Bolivijoje, Venesueloje, Haityje) šalyse. Šios žinios skirtos Kubos, kaip aktyvios tarptautinės veikėjos ir pagalbos teikėjos, įvaizdžiui kurti. Tai sutampa su siekiu išaukštinti šalies sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų lygį. Pasak oficialių šaltinių, Kubos sveikatos apsaugos sistema yra viena iš geriausių pasaulyje.
Trečia užsienio naujienų kryptis – pagrindinės Kubos partnerės tarptautinėje politikoje. Šiuo metu jos yra dvi – Venesuela ir Kinija. Televizijoje ir spaudoje gausu pranešimų apie šių dviejų valstybių vidaus įvykius, dauguma iš jų – geros ar vertybiškai neutralios naujienos (apie naujų aukštų Kinijos pareigūnų paskyrimus ar Kubos atstovų vizitus Kinijoje). Pateikiama informacija apie bendradarbiavimą konkrečiuose projektuose: kinus, besimokančius ispanų kalbos Kuboje, bei kubiečius, Kinijoje besimokančius kinų kalbos, Kubos specialistų Kinijoje statomas ligonines, Kubos gydytojų misijas Venesueloje, Hugo Chavezo pagalbą ir paramą Kubai ir pan. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje Kuba netgi ėmė aktyviai ginti Kiniją dėl kaltinimų žmogaus teisių pažeidimais.
Į paskutinę naujienų grupę telpa viskas, kas lieka atmetus naujienas apie JAV, Venesuelą, Kiniją ir Angolą. Visas naujienas vienija ta pati žinutė – pasaulyje yra daugybė valstybių, kuriose vyksta karai ir kasdien žūva žmonės, kurias krečia ekonominės krizės, kurių piliečiai nuolat protestuoja prieš savo vyriausybes, kuriose siaučia ligos, kuriose pažeidžiamos žmogaus teisės.
„Matant“ tokį vaizdą už savo šalies ribų, telieka džiaugtis, kad Kuboje tokių bėdų nėra bei palaikyti šalies vyriausybę kovoje su daugumos pasaulio negandų kaltininkėmis – JAV.
„Kubietiška svajonė“
Šalies vidaus naujienos yra užsienio įvykių antipodas. Visos jos yra geros arba bent jau neutralios. Blogų naujienų šalies viduje nėra – nėra nei politinių skandalų, nei politikų debatų, nei kriminalinių nusikaltimų, niekas nežūva keliuose.
Dauguma naujienų – tai pranešimai apie nuolatinį šalies ekonomikos augimą ir infrastruktūros plėtrą. Laikraščių antraštės skelbia, kad viena iš šalies provincijų jau 118 proc. įvykdė numatytą cukraus gamybos planą, kad energetinė revoliucija sėkmingai tęsiasi ir lieka vis mažiau nuošalių vietovių be elektros energijos, kad greitai bus suremontuota ir vėl pradės veikti ledų gamykla Granmos provincijoje, kad atidaryta nauja poliklinika Cienfuegos, kad valstybinė komunikacijų bendrovė plečia telefono linijų tinklą, kad remontuojamas ir modernizuojamas vienas iš šalies jūros uosto terminalų, kad šalies ligoninės įsigijo naujausios medicininės įrangos, kuri užtikrins dar geresnę medicinos paslaugų kokybę, kad Ernesto Guevaros vardo elektronikos detalių įmonėje sukurtas ir greitai bus pradėtas gaminti kubietiškas šviesoforas, kuris yra daug geresnis nei iki šiol naudojami amerikietiški, meksikietiški, rusiški ar kiniški ir net 30 kartų pigesnis nei užsienietiški. Be to, nuolat aukštinamos ir giriamos šalies sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos, pateikiami pavyzdžiai apie efektyvias operacijas, apie profesionalius gydytojus, aukšto lygio mokytojus, niekada neužmirštama pabrėžti, kad Kuba yra vienintelė šalis, kur mokslas bei medicininis aptarnavimas yra nemokami.
Vykstant tokiam augimui ir plėtrai kubiečių gyvenimo kokybė turėtų akivaizdžiai gerėti, tačiau keliaujant po šalį šio augimo ir klestėjimo nematyti ir negirdėti. Eilinio kubiečio paklausus, ar jis gyvena geriau nei prieš dešimtį metų, visada sulauksi to paties atsakymo – „gyvenu taip pat prastai kaip ir anksčiau“.
„Šviesus rytojus“ gūdžioje šiandienoje
Informacijos šaltinių monopolija ir kontrolė tapo vienu pagrindinių Kubos Komunistų Partijos režimo legitimumo palaikymo įrankių. Visuomenės informavimo kanalais piliečių sąmonėje kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas. Reikia pripažinti, kad mechanizmas veikia iš tiesų neblogai.
Tuo nesunku įsitikinti kalbantis su eiliniais kubiečiais, dažnas kurių visas Kubos ekonomines problemas (lyg pagal valstybės dūdelę) linksta pateisinti JAV blokada. Taip vyriausybė vaizduojasi nesanti atsakinga dėl savo politikos neefektyvumo, o žmonės jau penkis dešimtmečius gyvena susiveržę diržus, kad dar kartą įrodytų amerikiečiams, jog jų taip lengvai neįveiksi. Paradoksaliu faktu išlieka tai, jog JAV yra ne tik numeris vienas Kubos priešų sąraše, tačiau ir numeris vienas tarp šalių, į kurias kubiečiai nori emigruoti iš savosios „kubietiškos svajonės“.
Valstybinis manipuliacijos informacija mechanizmas bei informacinė izoliacija per daugelį metų ne tik suformavo šalies piliečių požiūrį į esamą politinę bei ekonominę stagnaciją, tačiau ir atėmė iš jų gebėjimą reflektuoti esamą situaciją. Žmonės negali diskutuoti nei politikos, nei ekonomikos, nei socialiniais klausimais, nes visi argumentai, kuriuos jie žino, priklauso ne jiems. Jie įrėminti į penkiasdešimt metų diena iš dienos girdimą ir skaitomą revoliucinį-komunistinį-antikapitalistinį-antiamerikietišką diskursą.
Retas kubietis gali padiskutuoti ir pasidalinti mintimis su užsieniečiu apie įvykius pasaulyje ar pačioje Kuboje. Bet kuris svetimšalio pateikiamas faktas ar argumentas jam būna naujas, nesuprantamas ir dėl to dažnai neįtikinantis, nes pats kubietis neturi informacijos, kurią turi bet kuris turistas. Informacijos monopolis atėmė iš kubiečių galimybę savarankiškai palyginti, kaip žmonės gyvena svetur, kokie politiniai procesai vyksta kitose valstybėse, atėmė galimybę savaip matyti pasaulį, esantį už jų salos ribų.
Vis dėlto dabartinės situacijos Kuboje negalima suabsoliutinti. Nepaisant itin efektyvios valstybės informacijos valdymo politikos, alternatyvi informacija, nors ir nedideliais kiekiais, pasiekia kubiečius bei sklinda iš lūpų į lūpas. Be to, žmonės jau yra pavargę penkiasdešimt metų klausytis ir skaityti tuos pačius pažadus apie „šviesų rytojų“ bei amžiną demonišką priešą, kuris vis trukdo tam rytojui išaušti. Lieka vis mažiau tikinčių, kad JAV yra visų blogybių Kuboje šaltinis, ir randasi vis daugiau nepatenkintų skurdžia šiandiena bei juntančių nelaisvę savo pačių šalyje.
Silvia Gil