Medijų burbulas

Medijų pasaulis neretam gali pasirodyti slėpiningas ir gąsdinantis, įtraukiantis ir užliejantis individą masinės nekontroliuojamos informacijos srautu. Vieniems čia slypi išganymas, kiti jame regi naujas priklausomybės ir kontrolės formas.

Apie medijų sampratą, jų vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime, tikras ir išgalvotas grėsmes, viliojančias pagundas bei teikiamas galimybes „Post Scriptum“ kalbasi su filosofu Nerijumi Mileriu, meno teoretiku Arūnu Gelūnu ir politologe Jūrate Kavaliauskaite.

Post Scriptum (PS): Ką Jums reiškia medijų sąvoka? Ar įmanomas bent kiek apčiuopiamesnis apibrėžimas, suartinantis skirtingas disciplinas? Ar sąvoka nėra pernelyg išplauta, daugiaprasmė? Koks būtų bendras atspirties taškas?

Nerijus Milerius (NM): Nors pagal apibrėžimą medijos turėtų būti laidininku, kuriuo perduodamos tam tikros žinios, jos ilgainiui pačios tampa tam tikra žinia. Todėl tas nuvalkiotas ir visiems gerai žinomas Marshallas McLuhanas sako, kad medijos yra žinia. Jis teigia, kad medijos tampa terpe, kuri žmonių patyrimą ne tik perduoda, bet ir keičia.

Jei kalbėdami apie medijas turime galvoje informacines medijas, tada reikėtų paklausti, koks yra masinių informavimo priemonių vaidmuo, o politikoje, tai, be abejonės, yra vienas iš svarbiausių klausimų.

Filosofijoje medijų problematika yra kiek kitokia, nes filosofija nelabai naudojasi medijomis, siekdama paskleisti informaciją. Filosofijai tai nėra informacijos skleidimo būdas.

Galiausiai menininkai naudoja medijas kaip tam tikrą priemonę meno kūriniui. Ne veltui dabar kalbama apie vadinamąjį medijų meną, kuris mediją paverčia medžiaga, iš kurios galima sukonstruoti meno kūrinį. Anksčiau buvo granitas, drobė, dažai, dabar tai gali būti medijos savaime.

Arūnas Gelūnas (AG): Medijų sąvoka iš tiesų yra keblus ir dviprasmis dalykas. Jei kalbėtume apie naująsias technologijas, menininkai ilgą laiką nežinojo, ką su jomis daryti, todėl buvo ir dvejopa reakcija į medijas.

Viena vertus, buvo technoentuziazmas, t.y. galvojimas, kad dabar atsivėrė nepaprastos galimybės ir galima daryti tiesiog viską. Kita reakcija buvo technoskepticizmas, teigęs, jog naujųjų medijų tikslas nėra individų saviraiška – jų  tikslas yra efektyvumas ir funkcionalumas.

Šiuo atveju medijos, būdamos efektyvumo vėliavnešės, siekia funkcionaliai tarnauti rinkodaros ar militaristiniams tikslams. Instrumentinis bruožas yra dominuojantis, todėl įdomu stebėti, kaip tai derinasi su meninko individualios saviraiškos alkiu.

Iš tikrųjų buvo menininkų, kurių veikla tiesiai šviesiai dekonstravo medijas. Pavyzdžiui, garsusis Nam June Paiko „Televizijos sodas“, kur daug televizorių yra išdėlioti tarp vazoninių augalų. Susiduri su labai paradoksaliu jausmu – televizorius kaip toks instaliacijoje yra dekosntruojamas. Jų yra daug, jie yra tarp augalų ir jų funkcija yra pakeičiama autoriaus individualios saviraiškos labui. Technologiją pamatai visai kitu aspektu, o ne tuo, kuriuo televizija yra įpratusi kreiptis į žmogų, t.y. efektyviai pranešti politines naujienas, linksminti, žavėti, įtraukti, uzurpuoti tavo dėmesį. Viso to nelieka kai kuriose meno darbuose, kai technologija tampa didesnio objekto dalimi.

Jūratė Kavaliauskaitė (JK): 1964 m. sausį NASA, vykdydama kosmoso užkariavimo programą „Ranger“, Mėnulin paleido erdvėlaivį, iki susidūrimo su šiuo dangaus kūnu turėjusį galingomis video kameromis fiksuoti ir į Žemę perduoti jo paviršiaus vaizdus. Deja, misija žlugo – technikai sugedus, vaizdai žemiečių nepasiekė, o Mėnulis dar penkeriems metams liko terra incognita.

Tais pačiais metais panašus likimas ištiko ir medijų sąvoką. Pirmasis kultinės M. McLuhano knygos leidimas įaudrino vaizduotę žadėdamas papasakoti tikrąją išradimų ir technologijų įkalinto šiuolaikinio žmogaus istoriją.

Kita vertus, mcluhaniška medijų samprata visiems tapo tikru galvosūkiu, nes žymėjo daugiau kūrybišką metaforą nei griežtą teorinę sąvoką. Metafora remiasi reikšmės perkėlimu, jos turinys lieka iki galo neapibrėžtas, daugiaprasmis, atviras. Šia prasme medijas kaip tikrovės aprašymo instrumentą „išsprogdino“ reikšmių perteklius, nepamatuotas lūkestis šia metafora aprašyti visą socialinį lauką.

Mcluhaniškame medijų arsenale žiniasklaida tėra vienas iš daugybės betarpiško patyrimo, žmogiškųjų juslių „pratęsimo“ ir komunikacijos instrumentų, ne ką svarbesnis nei šumerų išrastas ratas, šiuolaikinio administratoriaus laikrodis ar „Converse“ prekinis ženklas. Į šį arsenalą įtraukus kasdienę kalbą ir rašmenis, reikia manyti, kad piršto galas ar nagas, kuriuo tapė senovės kinų meistrai, tėra dar viena medija. Nuosekliai laikantis tokios pozicijos, liktų postmodernizmo išvada – nieko nėra anapus medijų.

Tradiciškai terminas aptinkamas daugybėje akademinių disciplinų (net astronomijoje, tiriančioje šiuo vardu pavadintą žvaigždžių sistemą Šaulio žvaigždyne). Kita vertus, medijos yra aktualiausios menininkams, IT kūrėjams, komunikacijos, žiniasklaidos, kultūros ir audiovizualinės pramonės tyrinėtojams.

Lietuvių kalbos žodyne šio žodžio vis dar nėra, tačiau praktikoje jis dažniausiai reiškia šiuolaikines elektronines technologijas, jų kuriamas „erdves“ bei jomis besiremiančias socialines institucijas, kurios įtarpina mūsų kasdienį patyrimą, leidžia laisvai judėti informacijai bei išplečia laiko ir erdvės apribojimų nepaisančios komunikacijos galimybes.

Tiksliesiems mokslams galbūt labiau rūpi technologinė naujųjų išradimų prigimtis, socialiniams – kibernetikos įsiterpimo į socialinę erdvę formos, technologijų panaudojimas bei jų poveikis žmogui. Kitaip tariant, USB atmintinė, mobilusis telefonas ar televizija įvairių disciplinų atstovus domina skirtingais aspektais.

Politikos mokslus ilgą laiką labiausiai domino masinio informavimo kanalai kaip valdomas politinės komunikacijos instrumentas. Tačiau buvo apsižiūrėta, jog liberaliuose režimuose žiniasklaida ne tik įgauna autonomiško politinio veikėjo statusą, bet ir palaiko viešumos erdvę, į kurią persikelia politinio gyvenimo šurmulys ir krypsta rinkėjų akys. Naujosios masinės medijos dar laukia politologų dėmesio. Kol kas nėra pakankamai apmąstytos viešojoje interneto erdvėje „iš apačios“ atsirandančių ir besidauginančių tinkliškų interneto struktūrų prigimtis, virtualių bendruomenių kūrimosi ir gyvavimo sąlygos bei veiklos efektai.

Virtualus be tabu

PS: Koks yra medijų vaidmuo individo, visuomenės ir valstybės gyvenime?

AG: Anksčiau šis vaidmuo buvo, matyt, nepakankamai įvertintas, tačiau dabar yra akivaizdu, kad jauni žmonės, net vaikai, draudimus, egzistuojančius fizinėje erdvėje, kompensuoja laisve virtualioje erdvėje.

Tai yra truputį bauginantis aspektas, kadangi keičiasi jų percepciniai prioritetai. Daugybė tabu įprastiniame lauke (nekišk į burną, nenumesk, nerėkauk) nustoja veikti, pasinėrus į virtualią erdvę, kuri tarsi kompensuoja ir tampa nepaprastai svarbi individo gyvenime.

Leszekas Kolakowskis sako, kad mūsų laikų ženklas yra tabu išnykimas, vadinasi, virtuali erdvė ir medijos leidžia šiuos tabu išplauti tokiu mastu, jog atsiveria beveik nežabotos laisvės galimybės.

Akivaizdu, kad vaikai, nuo trejų ar ketverių metų įpratę naudotis elektroninėmis medijomis, išugdo ir iškristalizuoja savyje kitokias percepcijos formas, fizinė veikla jiems nebėra tokia svarbi.

Medijose jiems viskas yra įdomu. Tai karta, užaugusi su medija kaip labai reikšminga savo gyvenimo dalimi. Taigi jie naudosis ja ir estetiniams, ir komunikaciniams, ir politiniams tikslams: bus balsuojama, bus reiškiama nuomonė, bus reaguojama į teismų sprendimus, į politines kampanijas.

JK: M. McLuhanas buvo teisus teigdamas, jog technologijos nėra neutralūs komunikacijos instrumentai, jos nepastebimai ir natūraliai tampa mūsų pačių dalimi. Spaudos skaitome vis mažiau, tačiau netgi valstybės reikalams ir politikai abejingi Lietuvos piliečiai jaučia pareigą po darbo dienos atlikti kasdienį ritualą – iš „rimtųjų“ laidų pasižiūrėti bent TV naujienas.

Jaunimui televizijos seniai nebepakanka. MP3 garsai ausyse, SMS kišenėje ir kultinių personų, tarp jų ir filosofų, paskaitų video peržiūros youtube.com tapo kasdienybe. Telekomunikacijų bendrovių tyrimai rodo, kad dauguma šalies verslininkų vos kelias valandas tegali išbūti ramūs nepatikrinę savo elektroninio pašto, o iš namų be savo mobiliojo telefono išėję lietuviai jaučiasi nepatogiau nei be apatinių.

Formuodama nacionalinį įvaizdį, Lietuvos valdžia svarsto galimybes vytis estus ir įkurti šalies atstovybę virtualiajame „Second Life“ pasaulyje, kuriame pelną jau kraunasi globalūs verslo gigantai – „Adidas“, „Dell“, „BMW“, „Calvin Klein“. Nesnaudžia ir kiti globalizacijos veikėjai. Teko girdėti, jog patikimai slaptumą garantuojanti virtualių pokalbių programa „Skype“ tapo nauja teroristinių tinklų koordinavimo ir valdymo „pastoge“.

NM: Medijos tampa tam tikra terpe, per kurią formuojamas individas ir visuomenė. Tai yra visiškai aišku ir akivaizdu. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie tokią seną mediją kaip kinas, dar Vladimiras Iljičius Leninas pastebėjo šios medijos galią transformuoti žmones ir perteikti tam tikras ideologines nuostatas.

Egzistavo rašytinės medijos, tačiau žmonėms reikia mokėti skaityti, o tą daryti mokėjo ne kiekvienas. O matyti vaizdą nereikia jokių sugebėjimų. Kine buvo sukurta neva visiems suprantama vaizdų kalba, per kurią galima perteikti reikiamas nuostatas. Ši galia pasiekti žmogų, ypač vaizdinėmis medijomis, iki šiol, be jokios abejonės, turi fundamentalią reikšmę.

Uogų rinkėjų civilizacija

PS: Ar tiesa, kad patyrimas tampa vis fragmentiškesnis, netiesioginis, įgyjamas tik per tarpininkus ? Ar tokia patirtis gali tapti pažinimo pakaitalu?

AG: Besąlygiškai pritariu. Tam turbūt net nereikia rinkti statistikos iš pradinių klasių mokytojų, kurie choru šaukia, kad vaikų gebėjimas išlaikyti dėmesį ilgą laiką yra susilpnėjęs. Juk viskas yra pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu arba hiperteksto pagalba, šokinėjant nuo vienos nuorodos prie kitos. Tuomet viskas yra vienodai nevertinga.

Aš nenoriu, kad iš mano pasisakymo išryškėtų nostalgija. Turbūt nebuvo normalu, kai tarybiniais laikais, dėl Franzo Kafkos ar Marcelio Prousto knygos kovodavai kaip dėl absoliučios vertybės. Dabar praktiškai bet kokią informaciją – literatūrinę, vaizdinę, garsinę – galima žaibiškai gauti internetinėje parduotuvėje, jau nekalbant apie piratines kopijas, išplitusias Kinijoje ar Rusijoje. Greitis neabejotinai menkina vertę. Žmogus pradeda traktuoti tikrovę kaip įvairių fragmentų koliažą, kurie, kaip jau sakiau, yra vienodai nevertingi. Tai labai paveikia žmogaus santykį su tikrove.

PS: Kultūros formose, kuriose patirtis buvo perduodama žodžiu, vyravusi žodinė kultūra buvo itin dinamiška. Dabar kalbame apie rašytinės kultūros virsmą kita, medijų veikiama kultūra. Tačiau lygiai taip pat žodinė kultūra patyrė transformaciją, virsdama rašytine kultūra, kuri buvo gerokai statiškesnė. Šį virsmą tikriausiai taip pat lydėjo baimė, kad viskas įgauna naują forma ir neaišku, kuo viskas gali pasibaigti. 

AG: Jūs beveik cituojate M. McLuhaną. Jis fiksavo žodinės kultūros perėjimą į rašto ir rašto kultūros perėjimą į televiziją bei radijo medijas, kur tarsi gaivinamas grynas žodis, kalbėjimo tradicija. Tai yra pasipriešinimas scholasticizmui, kur bendraujama tik tekstais ir teksto interpretacijomis, kur žodiškumas, oralinė kultūra yra marginalizuojami. Radijas ir televizija sugrąžina oralumą, tačiau visai kitokiu būdu.

Internetas – knygos kerštas televizijai. Knygoje skaitai puslapį po puslapio, negali šokinėti hipertekstu. Galbūt galima daryti prielaidą, kad žmogaus percepcija, suvokimo mechanizmai taps kitokie, kitos kartos gebės skaityti keturias ar penkias knygas vienu metu ir įsiminti, tačiau tai skamba anekdotiškai.

Jūs siūlote galvoti apie šį perėjimą kaip apie modelio pasikartojimą, kai pereinama iš vienos medijos formos į kitą – iš oralumo kultūros į rašto kultūrą. Net jei televizija ir radijas mus, pasak M. McLuhano, grąžino į oralumo tradiciją, internetas vėl grąžina prie rašto, tik kitu būdu, tačiau ar tai yra revoliucija, pažanga ar atžanga?

Yra teoretikų, kurie sako, kad mes esame naujieji barbarai. Informaciją intraveniniu būdu gauname tiesiai į gyvybinius organus, tačiau nėra kramtymo, nėra įsiurbimo, yra tik virškinimas.

Savo studentams esu davęs tokį palyginimą  – mes vėl esame grybų ir uogų rinkėjai, o ne žemdirbiai, kurie yra aukštesnė civilizacijos forma. Jie turi įdirbti lauką, paruošti sėklas, sėti, prižiūrėti, laistyti, sulaukti derliaus, pjauti, kulti, o svarbiausia –tikėti, kad įmetus grūdą į žemę, jis per tam tikrą laiką sudygsta ir duoda derlių. Tai labai subtili ir intelektuali civilizacijos forma. Tuo metu uogų rinkėjas pamato uogą prieš save ir iškart įsideda į burną.

Immanuelis Kantas, kalbėdamas apie kultūrą, dažai naudodavo kultivavimo terminą, kuris yra atėjęs iš žemdirbystės. Žmogus įdirba savo smegenis, jis kultivuoja savo sąmonę. Tuomet ten kažkas sudygsta, tačiau tik per ilgą laiką ir kantrų darbą.

Atletas treniruoja savo raumenis. Tai banalus šiurkštaus fiziškumo pavyzdys, tačiau žmogiškojo pasaulio dalykai turi stebėtinai daug panašumų vienas į kitą. Manau, jog edukacija, kuri išdryksta per laiką, ir yra tas kultivavimas. Jis turi tam tikrą žinių įsisavinimo, įtvirtinimo, pakartojimo trukmę. Pakartojimas, imitacija, kopijavimas, ritmika padeda įsisavinti.

Turbūt galėtume nudriekti linijas ir į politiką. Sakykime, politikų bendravimas su rinkėjais – labai greitai gauname daug reklaminių klipų su pažadais. Klipas sužavi, paveikia estetiškai, garsas ir vaizdas būna puikiai padaryti, neretai naudojant juodąsias technologijas, psichologų ir rinkodarininkų konsultacijas. Tai yra tarsi ilgesnio bendravimo su rinkėjais pakaitalas. Prisiminkime, Konfucijus yra pasakęs, kad kilnūs vyrai niekada nežada daugiau nei gali išpildyti.

Vizualinė hegemonija

PS: Kiek tebėra pagrįstas teiginys, kad visuomenė virto spektakliu?

JK: Šiandien politikos kaip spektaklio sampratą gimdo pojūtis, jog tradiciniai socialiniai ir politiniai saitai trūkinėja. Valdžia, asmeniniais reikalais užsiėmę piliečiai ir rinkos užvaldytos viešumo erdvės tolsta vieni nuo kitų tarytum pamažu skausmingai išsiskiriančios techtoninės Žemės plokštės.

Kadangi tebegalioja atstovaujamosios demokratijos institutas, pretenduojantieji tapti „tautos atstovais“ desperatiškai bando ieškoti naujų potencialių rėmėjų mobilizavimo būdų. Niūriuose pasvarstymuose spektaklio ir žaidimo metaforos reiškia bent kelis svarbius dalykus.

Pirma, politinis vyksmas tėra tikslingai sufabrikuota iliuzija, lėlių teatras, kuriame užkulisinės jėgos valdo scenoje judančius veikėjus, o piliečiai tėra santūrūs ir paklusnūs šio vaidinimo žiūrovai. Šia prasme politika – tai grynas valdomos minios „akių dūmimas“.

Antra, remiantis tokia nuostata, publikai negalima leisti likti abejingai, žmones būtina sujaudinti, įtraukti, būtina atliepti ir sužadinti jų lūkesčius. Rinkėjas yra ne protu ir bendruomeniškomis vertybėmis, tačiau iracionaliais instinktais ir emocijomis besivadovaujantis padaras.

Trečia, jei pasikliausime įžvalga, jog dalyvavimas politiniame gyvenime šiuolaikiniam žmogui tėra viena laisvalaikio praleidimo formų, tai politika kaip žaidimas tėra malonumą teikiantis užsiėmimas. Jis nėra susijęs su asmeniniu rūpinimusi viešais reikalais ir pareigos jausmu.

Vis dėlto politikoje daugėjančių viešųjų ryšių ir tikslinių įvaizdžio formavimo strategijų nedera nei demonizuoti, nei pervertinti. Turbūt esmę sudaro tai, kokiems tikslams komunikacijos veiksmas tarnauja. Be to, ar dėl visų negandų kaltos medijos? Galima paklausti, ar tais istorijos momentais, kai politinei valdžiai buvo reikalingas mobilizuotas piliečių balsas, politika nevirsta drama, retorikos, utopijų ir ateities vaizdinių erdve? Šis virsmas nepriklauso nuo elektroninių išradimų.

Šiandien būtų sudėtinga įsivaizduoti ambicingą politinę jėgą, kuri nesirūpintų savo viešąja reputacija ar protesto vardan atsisakytų rodytis ir kalbėti žmonėms.

Kita vertus, politinio marketingo specialistai pernelyg tiki ar nori tikėti galimybe politikoje įdiegti rinkos mechanizmus ir pritaikyti homo oeconomicus logiką. Ar politikas gali būti išpopuliarintas tokiomis pat priemonėmis kaip prekės ženklas? Ar viešosios nuomonės apklausos, informacijos apie rinkėjus kaupimas ar net bandymas empiriniais tyrimais atskleisti pasąmonės mechanizmus gali padėti iki galo iššifruoti ir užvaldyti kintantį socialinės materijos kodą? Vis keičiantis „tautos gelbėtojams“, tai tampa abejotina.

NM: Prisiminę, ką sako Guy Debordas, pamatytume, jog situacija nėra fundamentaliai pasikeitusi. Pranyko tik revoliucinis patosas, kurį turėjo G. Debordas, ir tikėjimas, kad revoliucija gali ką nors pakeisti. Tos priemonės, kurias jis siūlo, yra absoliučiai nebeveiksmingos, tačiau diagnostiniai jo teiginiai yra teisingi.

Pasak jo, žmonės pradeda gyventi pasaulyje, kuriame sukuriama distancija. Medijos suteikia žmogui tam tikrą dalyvavimo įspūdį.

Susana Sontag, kalbėdama apie fotografiją, yra pastebėjusi, kad fotoaparatas turi labai keistą galią sukurti dvilypį efektą. Viena vertus, fotoaparatas sukuria distanciją tarp manęs ir to, ką aš fotografuoju, – manęs kaip asmens nėra, aš esu neutralus stebėtojas. Antra vertus, fotoaparatas sukuria tam tikrą reikšmingumo iliuziją, nes tai, ką verta užfiksuoti nuotraukoje, tarytum yra reikšminga. Esu tarsi perskeliamas pusiau: kaip asmuo tiesiogiai nedalyvauju tame, ką fotografuoju, tačiau tai, ką aš fotografuoju, vien dėl fotografavimo fakto, tampa reikšmingesniu dalyku nei visi kiti.

Ši schema tinka ir kalbant apie visas šiuolaikines medijas. Žmonės nedalyvauja tiesiogiai, tačiau neva gali išreikšti „nuomonę“ kaip tam tikros elektroninės erdvės dalyviai, visiškai neatakingi už tai, ką ten sako.

Žmogui galbūt atrodo, kad jis išreiškia savo pilietinę poziciją šūkaudamas „Delfyje“ ar kur nors kitur. Viešojoje erdvėje žmonės labai retai išsako savo nuomonę, tačiau elektroninėje, kuri yra tapusi vieša, žmonės ypatingai, bet absoliučiai nekonstruktyviai reiškia savo nuomonę.

Tai yra pasitraukimas iš viešojo gyvenimo, iš dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Čia spektakliškumas, žinoma, yra šiek tiek modifikuotas ir atspindi ne visai tai, apie ką kalbėjo G. Debordas.

AG: Vakarų kultūroje egzistuoja vizualinė hegemonija. Vakaruose vaizdinio vaidmuo visą laiką buvo labai didelis.

Kalbant apie politiką ir jos reiškimąsi televizijoje ar vaizdo klipais, būkime atviri, tai smegenų plovimas tiesioginiu būdu – tiesiog įsijungi ir nieko nedarai. Nereikia skaityti ar šokinėti hipertekste. Tu tiesiog žiūri. Vaizdas yra labai stiprus elementas, bet turbūt ir apgaunantis.

Čia tas pats, kas rinktis partnerį, su kuriuo gyvensi visą gyvenimą, tik iš internetinių nuotraukų. Nežinai, kaip skamba žmogaus balsas, ar jis yra pagražintas, nežinai žmogaus įpročių ir to, kaip jis elgsis įvairiose situacijose. Renkamas politikas yra tavo partneris rinkiminiam laikotarpiui. Jis tave aprūpins tam tikrais dalykais, kuriuos žada, pavyzdžiui, teisingesniais įstatymais. Užburiantis vizualumas šiuo atveju yra manipuliacinis ir klaidinantis.

Apie politiką tikrai galima kalbėti kaip apie tam tikrą klounadą arba spektaklį. Realiai prisistatyme vaizdu patys politikai mažai ir dalyvauja. Turbūt kanoninis darbas apie medijų manipuliaciją rinkėjų sąmonėmis yra filmas „Uodega vizgina šunį“.

Kadangi viskas vyksta tik televizijoje, realiame gyvenime su politikais nutinka juokingiausių dalykų. Tai yra užkulisiai, kurių nemato rinkėjas. Jis mato tik tai, kas patenka į televiziją – sufabrikuotą karą, sufabrikuotą moralę, sufabrikuotą heroizmą. Visa tai yra pateikiama vaizdu, labai trumpų klipų forma. Tai absoliučiai paveikia ir duoda rezultatų.

Žmogiška tikrovė nėra vien vizuali atviručių tikrovė. S. Sontag, fotografijos teoretikė, sakė, kad fotografija verčia pasaulį atrodyti labiau prieinamą nei jis yra iš tiesų. Jūs galite matyti nuostabią Amazonės džiunglių nuotrauką, tačiau nuvažiuosite ir jus ten sukandžios uodai, nuo karščio nežinosite, kur dėtis, o po dviejų dienų gulėsite krečiamas maliarijos. Labai panaši maliarija yra užkoduota ir politikoje. Vaizde žmogus gali puikiai atrodyti, internete galite užduoti jam klausimus ir jis netgi atsakys, tačiau ar tikrai manote, kad ten iš tiesų jis. Ar tikite, kad Hillary Clinton pati atsakinėjo į lietuvių politologų klausimus? Manau, kad taip galvoti būtų labai naivu.

PS: Medijų rūšys: tekstinės, vaizdinės, garsinės. Kurios iš jų yra paveikiausios, įtakingiausios, efektyviausios?

NM: Vaizdas turbūt yra pati informatyviausia medija, informatyvesnė už garsą. Klausydamasis pašnekovo, girdžiu jo intonacijas, tačiau jo nematau. Vaizdas suteikia informaciją ne per vieną kanalą, ją gauname ir per veido mimikas, ir per gestus, todėl jis yra paveikesnis. Ne veltui žmonės kartais sako: „gerai kalbėjo, tačiau buvo susikaustęs ir nenatūraliai atrodė“. Tai, ką sako balsas, paneigia vaizdas. Vaizdas neva yra tikresnis – manoma, jog kūnas išduoda, kad tai, kas yra sakoma, nėra tiesa.

Garsą irgi galima valdyti, yra iškerpamos įvairios kalbos šiukšlės. Tiesa, vaizdas taip pat yra konstruojamas, egzistuoja tam tikri „madingi“ tipažai, einamieji vaizdiniai, kurie priklauso nuo galiojančių madų ar madingų seksualumo tipų.

Vaizdas iš tiesų yra absoliučiai suprantamas masiniam skoniui, todėl nieko nuostabaus, jog šia medija stengiamasi pasinaudoti net norint išreikšti pačias sudėtingiausias mintis.

Vaizdinė medija su savo ritmais keičia garsines ir rašytines. Vaizdinė medija negali funkcionuoti ilgais ritmais – žmonėms sunku prikaustyti dėmesį prie ilgai trunkančio vaizdo, todėl televizijoje kalbama ganėtinai trumpai, intensyviai, tokia kalba dominuoja prieš sakytinę, radijo ir rašytinę kalbą. Trumpi komentarai, esė tampa priimtinesnės nei penkių šimtų puslapių romanai, kurių beveik nebėra.

JK: Nesiimčiau sudarinėti technologinių medijų reitingo. Pirmiausiai todėl, kad egzistuoja daugybė įtarpinimo mechanizmų tipų, funkcijų ir panaudojimo tikslų, lemiančių skirtingus jų efektyvumo apibrėžimo būdus.

Antra, masinių medijų kaip socialinės institucijos įtaka priklauso ne tiek nuo technologijos pobūdžio, kiek nuo sukaupto simbolinio kapitalo ir konkrečioje bendruomenėje įgyto statuso.

Trečia, šiuolaikinė audiovizualinė pramonė kuria produktus, vienu metu suaktyvinančius kuo daugiau žmogaus juslių, įsibėgėja skirtingų medijų rūšių jungimas – multimedijų eksperimentai.

Kita vertus, verslas jau seniai remiasi idėja, jog pirmiausiai reikia paveikti žmogaus emocijas, bazinius psichinius vartojo poreikius. Reikia pripažinti, kad daugeliu atveju mes neketiname ir net nenorime spyriotis išradimų vilionėms. Kitaip tariant, technologinių, elektroninių inovacijų ir naujų komunikacijos priemonių galimybės ir nauda yra didesnės nei suvokiama rizika ar neabejotina žala. Jeano Baudrillardo radikalus polėkis veikiausiai pernelyg sugrėsmino hiperrealybės sklaidos mastą, ženklų dauginimosi nevaldomumą ir simuliakruose tarpstančio žmogaus bejėgiškumą.

Kita vertus, manau, jog tarpininkavimo sistemos niekada neatspindėjo kažkokios „autentiškos tikrovės“. Šiandien Lietuvą pasauliui reprezentuoja šalyje nė nebuvusių autorių meninės fantazijos, tačiau medijų kuriamas pasaulis buvo ir bus „tikras“ tiek, kiek yra neatskiriamas nuo mūsų kasdienybės. Savo įtarpintą patyrimą iš dalies galime reflektuoti, priimti arba atmesti, nors nuolatos turime likti susirūpinę dėl savo sprendimų autonomiškumo ir „teisingumo“.

Tenka pripažinti, jog vienu aspektu ekonomikos logika viešojoje erdvėje galioja: energetikoje saugumą didina resursų šaltinių išskaidymas, o informacinėje erdvėje – žinių, nuomonių, įvaizdžių, pasakojimų ir kitų patirčių alternatyvų įvairovė.

AG: Vaizdo primatas Vakarų kultūroje (Vakarus tapatinant su krikščionišku arealu) dominuoja. Vakarams vaizdo medijos yra labai svarbios. Televizija dar pasigalynės su internetu. Manuelis Castellsas sakė, kad sėkminga medija yra ta, kuri gerai atliepia žmogaus tinginystę, t.y. klesteli ant sofos, spragteli pultelį ir turi visą pasaulį – keliones, muziką, politiką, malonumus. Aš nebūčiau toks greitas palaidoti televizijos. Visada bus pakankamai daug žmonių, kurie televiziją laikys neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Be to, nepamirškime skaitmeninės televizijos, kur gali iš praeities, ateities, archyvo atkurti įvairias laidas ir filmus.

Futuristiškai įdomu pasvarstyti, kas atsitiks tarp vaizdo sužavėtų Vakarų ir arabų pasaulio, kuri vaizdo reikšmė nėra tokia didelė.

Tik instrumentai

PS: Kaip medijoms galima atsispirti? Kas galėtų būtų objektyvumo, tikrumo kriterijais?

JK: Manymas, kad elektroninių tarpininkavimo erdvių tikrovė tėra Lewis Carroll kreivųjų veidrodžių karalystė, yra primityvus supaprastinimas. Ši nuostata dažnai pagrįsta pasyvaus, netgi neįgalaus ir neprotaujančio technologijų vartojo samprata. Vis dėlto žmonės kasdien susidoroja su informacijos lavina, geba atsirinkti tai, kas verta jų dėmesio, ar bent, kaip teigė kultūrologas Stuartas Hallas, ne visuomet žinią „iškoduoja“ taip, kaip to norėtų žinios siuntėjas.

Dar daugiau, informacinių technologijų vartotojai patys tampa medijų turinio kūrėjais internete. Taigi šiandien parodyti, papasakoti ar išsakyti autoritetingą nuomonę dar nereiškia įtikinti ir paveikti nepatiklią publiką. Ne veltui reklamos industrijos asai suka galvas, kaip įsiteikti sumaniam ir išpaikintam vartotojui: grubias ir tiesmukas prekių ar paslaugų piršimo strategijas keičia subtilus, autoironiškas viliojimas, sakyte sakantis – suprantame ir pateisiname jūsų kredo „nekenčiu reklamos“.

Utopiška manyti, kad šiandien individo lygmenyje yra įmanoma absoliuti informacijos srautų kontrolė. Lygiai taip pat neįmanoma „sugrįžti“ į siaurą betarpiškumo pasaulėlį. Be to, juk net archajiškose visuomenėse gyvavo savotiškos įtarpintos, netiesioginės komunikacijos formos – paskalos, apkalbos ar gandai. Šie institutai supaprastina ir sukarikatūrina socialinę tikrovę ne labiau nei skubrios šimto sekundžių radijo žinios.

AG: Tai yra pats sunkiausias klausimas. Manau, kad medijoms būtų galima atsispirti itin sąmoningu ir valingu normavimu. Žmonės, kurie neturi televizoriaus, mobiliojo telefono ar kompiuterio, yra beveik hipotetinė situacija. Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų tapti strategija. Kai kur Azijoje ir Vakaruose jau kuriasi pasitraukimo bendruomenės, kurios sąmoningai apsigyvena vienuolyne ar sukuria tam tikrą bendruomenę, kultivuojančią žemės ūkį ir vertybes, priešingas vartotojiškumui, greičiui bei fragmentiškumui.

O išeitis paprastam žmogui yra normavimas, nesureikšminimas, traktavimas medijų vien kaip instrumentinių priemonių, o ne tikslų savaime. Negalima galvoti, kad kalbėjimas su į užsienį išvykusiu giminaičiu, naudojantis „Skype“, yra bendravimas, kurio pakanka. Tai tik instrumentiniai, apriboti būdai.

Panašiai turėtume traktuoti ir šiuolaikines vaizdo medijas. Jei man reikia literatūros šaltinio, aš juo pasinaudosiu, tačiau manęs tai neatleidžia nuo paskaitos skaitymo, gero medžiagos įsisavinimo ir akcentavimo kitiems. Tai nereiškia, kad studentams galiu palikti nuorodą internete, kurią visada bus galima pasiekti, tačiau procesas tuo ir pasibaigs. Tai yra instrumentinė dalis, kurios nereikėtų ignoruoti, nes tai patogu ir ekonomiškai gailestinga. Reikalingas sąmoningas asketizmas, neturėtume apsvaigti nuo beprotiškų galimybių.

Kalbant apie objektyvumo kriterijus, turbūt linkčiau prie šiuolaikinio regionalizmo ir parapijiškumo. Globaliame kaime labai svarbūs tampa geri vietiniai sprendimai, pavyzdžiui, kaip sutvarkyti seniūnijos aplinką, rūpintis seniūnijos kultūrine veikla. Jei tai akademija – reikšmingas bendravimas tarp studentų ir dėstytojų.

Svarbu surasti bendruomenei svarbius dalykus, kurie nekonfliktuoja su įstatymais ir etika. Labai tikiuosi, kad I. Kantas buvo teisus, teigdamas, jog yra du tikri dalykai – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis principas manyje. Tikiuosi, kad mes galime jį atrasti savyje. Jis turėtų tapti tuo kertiniu kriterijumi, toliau auginant įstatymų bazę ir tęsiant mažų bendruomenių prasmingą tarpusavio veiklą.

Mistiška valdymo forma

PS: Elektroninė erdvė – piliečio išlaisvinimas ar įkalinimas?

JK: Nuogąstavimai, jog technologijų įtarpintas būvis yra surogatinė – dirbtinė, netikra, viliojanti, bet apgaulinga – realybė, šiandien neįtikina. Gyvename toli gražu ne brolių Wachowski „Matricos“ pasaulyje.

Interneto kaip medijos prigimtis apskritai yra ypatinga. Netgi kyla abejonių, ar tai yra žiniasklaida tradicine šio žodžio prasme. Internetas interaktyvus, tinkliškas, atviras, palyginti lengvai pasiekiamas. Tarp šios technologijos kuriamo lauko ir jos vartotojo beveik nelieka distancijos. Ne veltui apie internetą kalbame kaip apie „virtualią erdvę“, kurioje dirbame, sprendžiame problemas, prekiaujame, žaidžiame, bendraujame, tiesiog esame. Dar daugiau, ji pati nuolat keičiasi. Andrius Mamontovas yra minėjęs, kad statiška interneto svetainė jau atgyvenęs dalykas, daug patogiau ir maloniau bendrauti myspace.com ar kitose virtualiose bendraminčių sambūrio „vietose“.

Būtent technologijų plėtra pamažu naikina viešosios komunikacijos asimetriją – aktyviajai publikai suteikia ne tik atsakymo ir pasisakymo teisę, bet ir įtvirtina jos kaip kūrėjos, žinių ir nuomonių skleidėjos statusą. Techniniu požiūriu internetiniai forumai, diskusijos, „blogeriai“ galėtų suburti bendruomenes pilietiniam veiksmui – tapti savotiška senovės graikų agoros versija. Tačiau tokiai pilietiškumo įgalinimo vizijai būtinos kelios sąlygos.

Internetas seniai tapo rimto darbo ir verslo priemone, tačiau jo vartotojai iki galo neįsisąmonina pilietinės atsakomybės už savo pasisakymus, komentarus ir kitus veiksmus virtualioje erdvėje. Žmonės taip pat turi tikėti įdėtų pastangų prasmingumu, o tam didelės įtakos turi valstybės ir politinės valdžios noras jas pripažinti ir suteikti tokiam pilietiniam balsui mandatą. Dar sudėtingesnis uždavinys – sugalvoti, kaip efektyviai koordinuoti, organizuoti ir sutelkti tokį politinį dalyvavimą, išsaugant iniciatyvų spontaniškumą ir autonomiškumą.

Elektroninė demokratija kol kas lieka šiek tiek mistiška valdymo forma, kadangi vis dar neįmanoma atsakyti, ar internetas leis sukurti novatoriškų dalyvavimo bei valdymo mechanizmų ir kokį poveikį turės tradiciniam atstovaujamajam liberaliosios demokratijos modeliui. Tikėtina, kad tokie skeptikai, kaip technologijų antropologas Thomas H. Eriksenas, paprieštarautų, jog įsitraukimas į virtualius debatus ir įstatymų svarstymus sugaišto laiko požiūrio būtų pražūtingas dalyviams, nes padidintų per dieną ar savaitę atliekamų darbų skaičių, dar smarkiau įsuktų beprotišką visuotinio skubėjimo karuselę. Matyt, tuomet kiekvienas turėtų savęs paklausti, kam skiriu visą kitą laiką ir kokie yra mano prioritetai?

Kita vertus, negalima pamiršti, kad netgi maksimaliai išplėtus interneto aprėptį, liks nenorinčių ar nemokančių juo naudotis, o virtualiame įtinkintame pasaulyje, anot M. Castellso, išliks skirtis tarp aktyvių, dinamiškų, novatoriškų, smalsių, kuriančių ir pasyvių, atsiliekančių, prisitaikančių, besinaudojančių tuo, kas siūloma, vartotojų.

NM: Nenoriu demonizuoti elektroninės erdvės. Įsivaizduoju, kad tam tikrose šalyse, kur buvo viešojo gyvenimo tradicija, perskyros tarp fizinės miesto erdvės ir elektroninės erdvės nėra.

Vis dėlto puikiai žinome, kad Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių viešojo gyvenimo tradicijos nebuvo. Sovietiniais laikais viešasis gyvenimas buvo paradinis. Toliau viešojo gyvenimo ir protesto formos nesimezgė. Turėjome pernelyg mažai laiko, todėl taip ir nutiko, kad fizinėje viešojoje erdvėje viešojo gyvenimo ir nuomonių raiškos formos yra ribotos, o elektroninėje erdvėje jos tarsi klesti.

Atsiranda tokia šizofreninė perskyra, kai nepasitenkinimas, aktyvumas ar net agresyvumas elektroninėje erdvėje nėra konvertuojami į aktyvumą fizinėje erdvėje.

Zygmuntas Baumanas yra kalbėjęs, kad šalia fizinės socialinės erdvės randasi virtuali erdvė. Ji suardo išankstinius ryšius tarp fizinės bei socialinės erdvių ir tada socialiniai santykiai turi būti kuriami iš naujo. Tos bendruomenės ima kurtis elektroniniu pavidalu.

Viena vertus, jei viskas funkcionuotų natūraliai, elektroninė erdvė išlaisvintų, nes padėtų kurtis bendruomenėms tarp žmonių, kurie kitu atveju bendruomenės niekaip negalėtų sukurti, bet mūsų situacijoje ji pakeičia aktyvumą fizinėje erdvėje. Virtuali erdvė visą energiją pasiima sau.

Įvertinus tai, kad žmonės joje beveik niekada nedalyvauja kaip tikri asmenys, turime reikalą su išskaidytomis tapatybėmis, todėl apie viešą kalbėjimą, savo nuomonės reiškimą, sunkiai begalima kažką pasakyti.

AG: Milžiniškas vaidmuo tenka pačiam individui. Statistinis pilietis vis dėlto traktuoja internetinę erdvę ne politiškai, o daugiau pramoginiu aspektu. Visa tai kelia grėsmių įsivaizduojamai elektroninei demokratijai.

Kaip sako teoretikai, žmonės dažniau ne komentuos Aukščiausiojo Teismo sprendimus, o ieškos nuolaidų ar pigių kelionių. Tuomet pakimba ir pati elektroninės demokratijos idėja, ji tampa fragmentiška, sudaryta iš nereikšmingų subjektyvių nuomonių mozaikėlės, neišsirutulioja jos didysis naratyvas apie kokią nors tikrai esminę problemą.

PS: Ateities medijos – kokios jos? Kas pritrauks mūsų dėmesį, valdys protą ir jausmus?

NM: Nemėgstu prognostinių klausimų. Galime tiesiog apsidairyti, kas apskritai vyksta. Įvairios žiniasklaidos grupės panikuoja, žiūrėdamos į interneto sklaidą ir tai, kaip jos demonopolizuojasi, nebepriklauso vieniems koncentruotiems taškams.

Kartu atsiranda daug jungčių, pastebimas ekspertų vaidmens nunykimas. Anksčiau tam tikromis temomis kalbėjo ekspertai, o dabar apie kiną klausiama modelio ar meistro nuomonės, t.y. žmogaus, kuris su kinu neturi nieko bendro. „Blogų“ sistemą taip pat turėtume laikyti nuekspertinimu.

Tendencijos yra aiškios – skaidymasis, smulkėjimas, susiliejimas su „masine“ žiniasklaida, gandais, tačiau kuo visa tai baigsis – sunku pasakyti.

JK: Apmąstydamas audiovizualinės kultūros raidą, meno istorikas ir teoretikas Virgilijus Kunčinaitis pastebi, kad ankstyvojoje mokslinėje fantastikoje įžiebtą kibernetinių išradimų kaip tobulesnio žmogiškojo pasaulio viltį netrukus sudaužė niūrios technologijų pavergto, mechaninio, nužmoginto gyvenimo anti-utopijos.

Norėtųsi tikėti, kad ateities medijos šios vilties nepalaidos. „Perversiškame kino gide“ Slavojus Žižekas yra rėžęs, jog kinas mūsų norų neišpildo, bet dirbtinai palaiko fantazijų, lūkesčių ir svajonių alkį. Tačiau ar tai mus sunaikina?

Nors nuo technologijos prigimties priklauso patyrimo kokybė ir spalvos, svarbiausia – ne inovacijos tipas ar veikimo mechanizmas. Kol nesukurtas dirbtinis intelektas, pirmiausia reikia klausti, kokiu tikslu naujoves kuriame ir diegiame, kam naudojame, kaip įprasminame ir paverčiame savuoju „tęsiniu“.

Kalbino Inga Česnulaitytė, Ignas Krasauskas ir Augustė Meškytė