Kai viskas skatina mums snaudulį, žvelgiant įdėmiu ir sąmoningu žvilgsniu, sunku pabusti ir žvelgti tarytum sapne akimis, nebežinančiomis, kam jos reikalingos, akimis, kurių žvilgsnis nukreiptas į vidų.
Antonin Artaud
Laikais, kai pramogų verslo žvaigždės kandidatuoja į prezidentus arba steigia partijas, „žynios“ tampa tokios pat aktualios kaip ir žinios, o Mauzeris ir Sūrskis virsta tautos išgirstais politologais, gali pasirodyti, kad politinė veikla – tikras spektaklis teatre. Vis dėlto sveikintina būtų, jei taip tik pasirodytų. Politinio gyvenimo kaip spektaklio supratimas nesusijęs su tikruoju teatru: spektaklis teatre ir politinis spektaklis kuria skirtingas komunikacines erdves, siunčia skirtingus pranešimus, siekia skirtingų tikslų.
Politikos estetinimas
Anot postmodernizmo teoretiko Frederico Jamesono, mūsų laikai pasižymi perskyros tarp meno ir nemeno nykimu – visur randasi estetinės patirties, kuri persmelkia net buitinį gyvenimą: ,,meną“ galima vartoti ir kurti prekybos centruose ar kasdienėje profesinėje veikloje. Netgi politinė veikla dažnai pradedama suprasti kaip paprasčiausias žaidimas vaizdiniais, reginiais, panašus į meno kūrinių, neatspindinčių objektyvios tikrovės, kūrimą. Nors politika ir estetika turi sąsajų, tačiau šie ryšiai jokiu būdu nepaverčia politinės veiklos estetikos padaliniu.
Politikoje labai praverčia estetinį savitumą lemiantys veiksniai – intuicija, metaforos, simboliai, empatija, vaizduotė. Į politinį diskursą iš estetikos yra atkeliavę gelbėtojų ir piktadarių, herojų, geresnės visuomenės, grėsmės gerovei įvaizdžiai. Politikų elgsenoje galima pastebėti nemažai teatrališkumo bei ceremoniškumo elementų, ypač sakant viešas kalbas, dalyvaujant oficialiuose renginiuose ar bendraujant su užsienio delegacijomis. Kita vertus, ir menininkai įkvėpimo dažnai semiasi iš politinės veiklos. Jie visuomenei suprantamesne forma perteikia miglotus politinius tikslus, telkia piliečius pasipriešinimui prieš režimą, tampa revoliucijų bei sąjūdžių šaukliais.
Nors politinės tikrovės kūrime ir taikomi meno kūrimo principai, tačiau politinės ir estetinės veiklos statusai smarkiai skiriasi. Menas generuoja tikrovę, kuri nebūtinai turi atitikti objektyvią tikrovę, realius faktus – svarbiausia, kad meno kūrinys teiktų estetinį pasitenkinimą. O politika yra praktinis reikalų tvarkymas, kylantis iš praktinės žmonių veiklos. Estetiniai sprendimai yra priklausomi nuo skonio, neįsipareigojantys vertybėms ir reliatyvūs. Jei tokie taptų ir politiniai sprendimai, jų padariniai turbūt būtų tragiški.
Politinio gyvenimo supratimas kaip spektaklio – bene ryškiausias aptarto politikos estetinimo pavyzdys. Vis dėlto atidžiau panagrinėjus politinio spektaklio turinį, jo kuriamą santykį su savo auditorija, kalbėsenos būdą ir svarbą bei teatrinio spektaklio siekius, raiškos priemones, matyti, kad politinio spektaklio idėja nėra teatro idėjos transformacija politinėje erdvėje, o visiškas jos antonimas.
Politinis spektaklis versus teatras
Politinę tikrovę suvokti kaip spektaklį pasiūlęs Murray‘us Edelmanas tokį suvokimo būdą apibrėžia kaip visumą politikos veikėjams palankių politinės realybės supratimo būdų, kuri masinio informavimo priemonių (tik per jas daugelis individų patiria politiką) dėka primetama individams. Politinis spektaklis susiaurina politikos stebėtojų interpretacijų ratą iki tų politinio gyvenimo supratimo būdų, kurie yra palankūs politikams. Kaip vyksta toks susiaurinimas galima suprasti panagrinėjus, kaip konstruojamos problemos.
Anot M. Edelmano, į darbotvarkę įtraukiamos tik tos problemos, kurių sprendimas būtų svarbus politikams: jų aktualumo akcentavimas laiduotų daugelio žmonių ar įtakingų grupių palaikymą, tačiau pamirštamos rimtesnės, bet ,,nenaudingos“ problemos, pavyzdžiui, pagalba benamiams. Jei tokios problemos tampa itin opiomis, jos traktuojamos kaip neišvengiamos, likimo nulemtos, todėl neišsprendžiamos, arba tas problemas patiriantys žmonės patys apkaltinami dėl savo vargų, pavyzdžiui, skurdžiai vaizduojami kaip pavojingi visuomenės elementai, kurių problemas sukuria jų pačių moralinis pagedimas. Sukonstruotos problemos turi pasitarnauti politinio kurso įtvirtinimui, tad politinių problemų sprendimai dažnai sukuriami pirmiau, o tik vėliau atsiranda pačios problemos.
Teatro ištakomis laikoma vaidyba senovės sakraliniuose ritualuose ir ceremonijose. Toks teatras buvo neatskiriama religinių praktikų dalis. Antikoje, atsiradus žiūrovui, prieš kurį aktorius imituoja, ir aktoriaus imituojamai kaukei (vaidmuo, personažas, aktoriaus amplua, visuomenės tipas ir t.t.), vaidyba įgyja nepriklausomą estetinį lygmenį, gimsta spektaklis. Tradicinis teatras suvoktas kaip žmogaus gyvenimo atspindys. Anot M. A. Pavilionienės, tokiame teatre spektaklis yra estetinė kasdienio žmogaus dramatiškumo laikmena ir veidrodis, aktoriai scenoje įkūnija žmogaus asmenybės pavidalus, o pats vaidinimo aktas – galimas asmenybės sklaidos provokacijas.
Dabar vyraujantis postmodernus teatras – atvira, nepastovi ir kintanti prasmių sistema, neteigianti jokios užšifruotos prasmės. Spektaklis turi tik tokias prasmes, kokias jam suteikia žiūrovas. Politinis spektaklis siekia susiaurinti piliečių politinių įvykių interpretacijų ratą, įkalinti jų politinių įvykių supratimą politikos veikėjams palankiame prasmių lauke. O spektaklis teatre, atvirkščiai, skatina daugiaprasmiškumą, ugdo jo žiūrovų interpretacines galias bei kritinį mąstymą, siekia išvaduoti jų sąmonę ir neperša jokios savęs interpretacijos. Postmodernus teatras kelia aukštus reikalavimus žiūrovams, pavyzdžiui, susipažinimo su režisieriaus kūrimo maniera, literatūros veikalais, kurie išverčiami į spektaklius.
Kaip pastebi Jurgita Staiškytė, spektakliui pralenkus žiūrovo interpretacinius sugebėjimus, šis suvokiamas tik kaip nesusijusių lingvistinių ir kūniškų epizodų, bereikšmių judesių ar garsų seka. Piliečių išankstinis pasiruošimas interpretuoti politinę realybę yra nepageidautinas politinio spektaklio atveju, nes gali dekonstruoti jo veikimo logiką.
Politinis spektaklis turi tik pragmatišką tikslą – racionalizuoti politinį kursą, išlaikyti valdžioje esantiems politikams palankią ideologiją bei galios santykius. Postmodernus teatras kelia ontologinius tikslus, siekia sugrąžinti teatrui sakralaus akto statusą. Vienas iš žymiausių XX a. teatro tikslų ir misijos persvarstytojų, kurio idėjos stipriai veikia dabartinio teatro raidą, Antoninas Artaud teigia, jog spektaklio žiūrėjimas, kaip ir vaidinimas jame, turi būti metafizinis aktas, sielos terapija, kurios metu aktoriai kartu su žiūrovais patiria katarsį. Anot jo, „režisierius privalo taip organizuoti spektaklį, kad šis pažadintų žiūrovų ,,snaudžiančią sąmonę“ ir priverstų ją nuklysti į slapčiausius mūsų baimių, haliucinacijų, sapnų ir nerealizuotų troškimų brūzgynus, kuriuos perėjusi ji įgautų naują kokybę“.
Politinis spektaklis – tai universalūs metodai, schemos, kaip politikai nustato jiems palankias politinės tikrovės interpretacijos gaires. Kiekvienas spektaklis teatre – vienintelis ir nepakartojamas, nepanašus į prieš tai buvusįjį: skiriasi aktorių tarpusavio santykiai, žiūrovų santykis su vaidinimu, sceninės kalbos akcentai. A. Artaud teatro vizijoje akcentuojamas aktoriaus reikalavimas nemeluoti – aklai nesinaudoti išmoktomis vaidybos taisyklėmis, stengtis atsiriboti nuo savo vaidybos manieros, štampų, patirčių, įgytų vaidinant kituose spektakliuose. Siekiant, kad scenoje nebūtų meluojama, vaidinti kviečiami neprofesionalūs aktoriai, pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus ,,Hamlete“ pagrindinį vaidmenį atlieka Andrius Mamontovas, to paties režisieriaus pastatytame ,,Otele“ vaidina Eglė Špokaitė.
Politinio spektaklio sukalbinimas ir teatro iškalbinimas
Kalba yra pagrindinė politinio spektaklio konstravimo priemonė, nes tik ji nustato politinės realybės parametrus bei kuria tos realybės interpretacijas. Pasak M. Edelmano, žmonės patiria būtent kalbą apie politinius įvykius, bet ne juos pačius. Net tiesiogiai stebimi įvykiai prasmę įgyja tik iš juos aprašančios kalbos, taigi politinė kalba yra politinė realybė, o ne objektyvią realybę aprašantis įrankis. Išskiriami trys svarbūs šios kalbos bruožai: abstraktumas, stereotipizacija ir dekonstruktyvus pobūdis.
Politinė kalba yra abstrakti, daugiareikšmė, nes tik taip ji gali būti paveiki kuo didesniam piliečių skaičiui. Dažnai vartojami tokie abstraktūs pažadai kaip ,,šalies saugumo“, „interesų gynimo“ užtikrinimas, kurie beveik kiekvienam juos girdinčiam asocijuojasi su skirtingais dalykais.
Politinės kalbos stereotipizacija paprastai naudojama racionalizuoti tiems veiksmams, kurie prieštarauja individo ir bendruomenės moralinėms nuostatoms – valstybės vadovai teisina didesnes karines išlaidas, verslo reguliavimas teisinamas prisidengiant vartotojų teisių apsauga. Tokios stereotipizacijos rezultatus taikliai apibendrina Georgas Orwellas: nuvalkiotų frazių ir formulių kartojimas politikoje turi migdantį poveikį protinėms galioms, kaip maldos žodžių kartojimas bažnyčioje. Politinė kalba yra nenuosekli bei save griaunanti, išreiškianti savo postuluojamų vertybių, veiksmų inversiją. Pavyzdžiui, karo paskelbimas apibrėžiamas kaip taikos išsaugojimo priemonė, mirties bausmė – kaip smurto pažabojimo priemonė, socialinės paramos sumažinimas – kaip nepriklausomybės skatinimas. Toks šios kalbos prieštaringumas galėtų tapti pagrindu jai demaskuoti ir išsivaduoti iš politinio spektaklio, tačiau, pasak M. Edelmano, piliečiai linkę demaskuoti tik savo politinių oponentų, o ne mėgstamų politikų kalbas.
Tuo tarpu visa teatro istorija paženklinta jo mėginimu išsivaduoti iš kalbos, paversti žodį spektaklyje tik vienu iš vaidinimo elementų, o ne dominuojančiu kitų teatro struktūros elementų atžvilgiu. Pasak Rūtos Mažeikienės, dabartinis teatras jau yra postdraminis teatras, paneigiantis tekstocentrinę teatro sampratą, kuri teigia, jog dramos tekstas yra centrinis ir svarbiausias spektaklio elementas, o pastatymas (mise en scene) tėra teksto transkripcija, pavaizdavimas. Teatrui žengiant A. Artaud nurodytu keliu, bendras sceninis diskursas tampa svarbesnis už žmogišką kalbą. Išsivadavimas iš jos suprantamas kaip vienos prasmės, kuri dažniausiai neatsiejama nuo žodžio, vieno žinojimo, suvokimo, vienos tiesos krizė, įgalinanti teatrą tapti laisvai interpretuojamu, nepriklausomu nuo kultūrinės ir kalbinės padėties, užmezgančiu glaudų ryšį su visais žiūrovais. Postmoderniame teatre siekiama, kad kalbėjimas įgautų tokį turinį, kokį turi užkeikimas, užkalbėjimas ar šamano šnibždesys prie laužo, o šiam tikslui pasiekti nebeužtenka žmogiškos kalbos.
Ernestas Flaksas
Pingback: Politika kaip krepšinis