2009 m. Vilnius tapo pirmąja buvusios sovietinės valstybės sostine, gavusia Europos kultūros sostinės (EKS) titulą. Poindustriniai miestai, pvz., Liverpulis, šiuo projektu pasinaudojo kaip atspara tolesniam atsinaujinimo procesui. Tuo metu posovietiniai miestai XXI a. pr. sparčiai keičiasi pagal rinkos ekonomikos dėsnius, veikiami paslaugų sektoriaus ekspancijos ir technologinių inovacijų.
Miesto erdvė atspindi pagrindines politinio ir ekonominio režimo charakteristikas ir palengvina socialinės struktūros, palaikančios režimą, konsolidaciją. Todėl kiekvieno miesto istorija yra ir politinės, socialinės bei ekonominės raidos istorija. Vilniaus, kaip ir kitų sovietmečio miestų, vidinę struktūrą stipriai veikė komunistinė ideologija. Komunistinio bloko suirimas reiškė ir specifinės miesto struktūros bei centralizuotai valdomos urbanizacijos formos pabaigą. XX a. 10 deš. socialinė ir ekonominė transformacija pradėjo kurti naujus erdvės tipus senosiose Vilniaus struktūrose arba šalia jų. Reformuojama ekonomika reikalavo naujų miesto erdvių, o padidėjusi paslaugų sektoriaus svarba diktavo miesto plėtros tendencijas.
XX a. 8 deš. prasidėjęs fordizmo žlugimas vakarinėje „geležinės uždangos“ pusėje tapo rimtu išbandymu miestams. Deindustrializacija pasireiškė masiniu nedarbu ir būtinybe surasti naujas strategijas miesto išlaikymui. Žiniomis grįstos ir kūrybingos pramonės koncepcija pasirodė esanti patraukliu įrankiu, išpopuliarėjusiu daugelyje Vakarų visuomenių. Miestus imta gaivinti integruojant kultūrines pramonės šakas į miestų infrastruktūrą. Taip menai ir kultūra įgijo svarbų vaidmenį miesto augime ir jo transformacijose. Reguliavimo politika ir finansavimas buvo nukreipti į miestų atsinaujinimą ir konkurencingumo didinimą, taip tikintis pritraukti investicijų. Toks reguliavimas buvo pagrįstas įsitikinimu, kad simbolinį kapitalą („miesto savitumus“) įmanoma paversti ekonominiu kapitalu. Imta palaikyti tokią politiką, kuri kultūrą išnaudoja kaip priemonę žmonių, gėrybių ir finansinių srautų pritraukimui.
Nuo 1990 m., kai EKS buvo Glazgas, projektas yra išnaudojamas kaip priemonė poindustrinių miestų regeneracijai. Anot B. Garcios, tokia kultūrinė prieiga ne tik įgauna efemerinių kultūrinių iniciatyvų formą, tačiau tampa ir pagrindu visapusei kultūrinei politikai, siekiant įtvirtinti miesto tarptautinį pripažinimą tam, kad jis sėkmingai varžytųsi globalioje ekonomikoje. B. Garcia teigia, kad industriniai miestai imasi agresyvaus miesto tapatybės ir įvaizdžio perkeitimo, siekiant išvengti miesto nuosmukio ir irimo. Šio „agresyvaus perkeitimo“ žvilgsnis, kaip teigia Davidas Harvey, yra nukreiptas į tokius „mega įvykius“ kaip Olimpinės žaidynės ar Europos kultūros sostinės programa.
Nors EKS projekto pradininkės Melinos Mercuri tikslas buvo pažymėti Europos kultūrinę įvairovę, tačiau greitai miestai nutolo nuo šios pirminės idėjos. Dabar projekto sėkmę apibrėžia poveikis, kurį programa turi miestų kultūrinei ir socioekonominei plėtrai.
Meniniai ir kultūriniai miestų, tapusių EKS, sprendimai pasklido po Europą, o Barselona tapo pagrindiniu tokios strategijos pavyzdžiu. Aplink Katalonijos aikštę įvykdyti plataus masto projektai, milžiniški kultūriniai kompleksai, įskaitant Barselonos šiuolaikinio meno muziejų ir Barselonos šiuolaikinės kultūros centrą, tapo miesto planavimo varančiąja jėga ir gaire kultūriniams maršrutams bei turistų traukos centrais. 2001 m. Porto mieste pastatytos deimanto formos koncertų salės „Casa da Musica“ sėkmė kartais prilyginama „Bilbao efektui“.
Bilbao buvo poindustrinis Šiaurės Ispanijos miestas, sugebėjęs įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje. Šis baskų miestas 1997 m. ryžosi Franko Gehry „architektūriniam stebuklui“ – Guggenheimo muziejaus filialui. Greitai F. Ghery keliu pasekė ir kiti pasaulinio garso architektai – Normanas Fosteris, Jamesas Stirlingas bei Santiago Calatrava. „Bilbao efektas“ tapo jungtimi su nauja ekonomine paradigma, kurios sprendimai slypėjo nebe industriniame, tačiau kūrybiniame sektoriuje. Kitaip tariant, šiuolaikiniai miestai reikalauja patrauklių pastatų, galinčių pritraukti ne tik žmones, tačiau ir kapitalą, todėl nauji muziejai nebegali būti tik meno saugyklomis, tačiau patys turi tapti meno kūriniais.
„Bilbao efektas“ tapo pavyzdžiu kitiems miestams, norintiems turėti savo Guggenheimo muziejaus filialą. Vilnius, atrodo, irgi nori turėti savo architektūrinį žymeklį, savotišką Guggenheimo ir Ermitažo hibridą (panašų į esantį Las Vegase), sukurtą Zahos Hadid. Vilnius naudojasi tomis pačiomis strategijomis kaip ir jo pirmtakai – akį patraukiantys statiniai, sukurti pripažinimo jau sulaukusių autorių. Vilniaus, EKS 2009 m., tekstai skelbia: „Skatinti kultūrą kaip šiuolaikinės visuomenės vertybę ir miesto varomąją jėgą“.
Pasidairius po miestą, galima pastebėti, kad Vilnius turi keletą centrų. Miestas tapo fragmentiškesnis, o socialinė įtampa įgijo teritorinę dimensiją. Pasaulinio paveldo centras yra miesto ir jo apylinkių šerdis, tačiau jį supa skirtingi priemiesčių rajonai, su iki-sovietiniais mediniais namais, kuriuose įvyksta „atsitiktiniai“ gaisrai, o jų vietoje pradedamos naujos statybos. Kai kurių industrinės ir komercinės paskirties pastatų statybos vykdomos šių rajonų pakraščiuose. Buvo pastatyti visiškai nauji rajonai, kai kuriais atvejais buvusiose karinėse zonose, sovietinių kolektyvinių sodų teritorijose ir dešiniajame Neries upės krante, kur turėtų įsikurti ir hibridinis Z. Hadid muziejus. Likusią miesto dalį reprezentuoja sovietiniai rajonai, kuriuos sudaro daugiabučių blokai, atviros erdvės su miško tipo parkais, kurių daugiausia yra Neries slėnio šlaituose. Todėl D. Burneika pastebi, kad transformacija iš komunistinės visuomenės, su ganėtinai menka socialine struktūra ir nuolatiniu gyvenamosios erdvės trūkumu, į kapitalistinę visuomenę, su didelėmis socialinėmis nelygybėmis ir nuolatiniu laisvos žemės trūkumu, buvo pagrindinė miesto erdvės kaitos varomoji jėga.
O. Arantes tvirtina, kad tokia strategija nėra nauja, todėl nėra naujos ir jos sukeltos pasekmės. Nuo XX a. 7 deš. „kultūrinis posūkis“ paskatino ir gentrifikacijos procesą. Gentrifikacija reiškia, kad po miesto atnaujinimo žmonės, gyvenę tam tikrose vietose, nebegali sau leisti ten gyventi, todėl yra priversti išsikelti. Jų vietą užima ekonomiškai ir kultūriškai kapitalizuoti žmonės. Anot D. Harvey, tai sukėlė pakartotinius miesto restruktūravimo protrūkius per „kūrybinę destrukciją“, kuri beveik visada turi klasinę dimensiją, nes pirmiausia nukenčia neturtingi, neprivilegijuoti ir marginalizuoti žmonės. Tokiu smurtiniu būdu ant senojo griuvėsių yra kuriamas naujas urbanistinis pasaulis.
Šioje strategijoje, kurią miestai naudoja regeneracijai ir miesto įvaizdžio perkūrimui, kultūra ir kapitalas rašomi didžiąja K. Kultūros sostinės yra besikuriančios vietinės tapatybės dioramos ir bandymai sukurti utopinį glokalizuotą identitetą. Per tokius projektus miestas ieško ne tik savireklamos, tačiau ir savo tapatybės patvirtinimo. Vilnius žvelgia į praeitį selektyviai, peržiūrėdamas jo tradicijas dabartinių politinių ir kultūrinių realijų kontekste bei bandydamas apimti naujas urbanistines tapatybes Europos ir globaliame kontekstuose.
Dėl gilių struktūrinių pasikeitimų ekonomikoje ir visuomenės gyvenime kylantys nauji iššūkiai reikalauja greitų pokyčių. Tačiau pokyčiai bus galimi tik tuomet, kai Vilnius atsakys į klausimus, ko jis tikisi iš EKS projekto? Ar bus naudojamasi tomis pačiomis strategijomis kaip ir Vakarų miestuose? Ar Vilnius siekia išsivaduoti iš posovietinio miesto kategorijos? Ar Vilnius ieško savo vietos globalioje rinkoje? Kieno kolektyvinę atmintį Vilnius mini? Kieno estetika iš tiesų yra svarbi? Kieno kultūra yra naudojama, skatinama, privilegijuojama? Kam yra skirta miesto kaita?
Tai nėra vien tik klausimai, pabrėžiantys galimybę atkartoti jau įgyvendintus sprendimus, tačiau greičiau akcentuojantys būtinybę ieškoti naujų originalių sprendimų.
Rafaela Ganga