Tranzitinės vietos: nerimo zonos ir žaidimų aikštelės

Lauryno Komžos nuotrauka

Lauryno Komžos nuotrauka

Šiuolaikinėse miesto studijose (kurios kartais vadinamos „miesto antropologija“) jis dažnai apibrėžiamas kaip kasdienių praktikų laukas. Tos pačios miesto erdvės gali būti ženklinamos ir kaip pavojingos zonos, ir kaip traukos centrai, jos gali tapti ir nerimo zonomis, ir įvairių miestelėnų grupių žaidimų aikštele. Miesto erdvės neretai įgauna naujas prasmes ir naujas funkcijas, kurios nesutampa su jų „oficialia paskirtimi“, pavyzdžiui, ideologiniai paminklai neretai virsta alternatyvių jaunimo grupių susirinkimų vieta ir ilgainiui įgauna naujus neformalius pavadinimus.

Mūsų kasdieniai veiksmai yra miesto erdvių interpretavimas, pasyvus arba aktyvus. Pasyvus interpretavimas numato įprasto elgesio modelio atkartojimą: mes veikiame pagal tam tikras taisykles, kurios reguliuoja mūsų maršrutus, judėjimo tempą ir laikyseną. Naujos erdvių funkcijos yra aktyvios miestelėnų interpretacijos padarinys, pavyzdžiui, apleistų pastatų konstrukcijos gali virsti parkūro vieta. Miesto emocinis kraštovaizdis iš dalies formuojamas valdžios struktūrų, įvedant apribojimus ir perspėjant apie galimus pavojus, tačiau jis yra koreguojamas ir miestelėnų kasdienių veiksmų.

Itin intensyvi emocinio kraštovaizdžio transformacija pastebima tranzitinėse vietose: pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje jos virsta pavojaus zonomis, kuriose būtina imtis saugumo priemonių, kurios paradoksaliu būdu palaiko nerimą. Tranzitinės vietos yra skirtos persikėlimui iš vieno taško į kitą, tai – „tarpinės“ vietos: oro uostai, stotys, metro, viešo transporto stotelės, laukimo salės. Todėl pagal apibrėžimą jos tarsi neturi savaiminės vertės: jos yra pauzė mūsų kasdienėje veikloje, tai laukimo ir laiko prastūmimo vietos. Antropologas Marcas Augé jas apibūdina kaip „ne-vietas“ (non-places), prie jų priskirdamas erdves, susijusias su kelionėmis, laisvalaikiu ir komercija. Ne-vietų aplinka yra tekstinė: tai reisų tablo, informacija bankomato langelyje, lankstinukai ir laisvalaikio žurnalai ant kavinės staliukų ir t.t. Tai yra medijuotų automatiškų veiksmų atlikimo vietos, pavyzdžiui, sąskaitos tikrinimas prie bankomato arba oro uostų kontrolė, reikalaujanti iš mūsų automatiškų lakoniškų veiksmų. Šiose vietose apribojamas laisvas bendrosios tvarkos interpretavimas; nepaklusę rizikuojame negauti iš bankomato reikalingos pinigų sumos arba neišskristi savo reisu. Mūsų elgesys ne-vietose yra redukuojamas į aiškias instrukcijas, o mūsų tapatybė atitinka tam tikras funkcijas: ne-vietose mes virstame keleiviais, pirkėjais arba klientais. Ne-vietose nustatyta tvarka nenumato ir neskatina žmonių spontaniškos sąveikos.

Savo ruožtu Zygmuntas Baumanas ne-vietas laiko tarpasmeninių santykių patologija: anot jo, ne-vietų plitimas yra „dialogo meno mirimo“ simptomas. Šiose erdvėse veikiantis imperatyvas „nekalbėkite su nepažįstamaisiais“ nustato distanciją tarp mūsų ir aplinkinių žmonių. Ne-vietose veikiančios taisyklės apibrėžia vienišą žmogų, pavyzdžiui, prie bankomato prieinama po vieną, arba oro uostų kontrolė praeinama individualiai. Ne-vietos M. Augé ir Z. Baumano interpretacijoje pasirodo ne tik ir ne tiek erdvinė kategorija, kiek intersubjektyvių santykių charakteristika.

Tranzitinės vietos virto pavojaus zonomis nuo to momento, kai jas buvo pradėta sieti su terorizmo pavojumi. Nors jau Walteris Benjaminas buvo pastebėjęs, kad buvimas tranzitinėse vietose yra nuspalvintas lengvo nerimo, kurį keleiviai siekia nuslopinti, skaitydami detektyvinius romanus ir pasinerdami į „pramoginį“, literatūrinį nerimą, specifinė saugumo retorika, apeliuojantį į potencialų pavojų, atsirado visai neseniai. Saugumo retorika atsispindi ir tranzito erdvės organizacijoje: atsiranda patikrinimo varteliai ir judėjimą stabdantys stulpeliai, pašalinamos šiukšlių urnos ir pan.. Įprastu oro uostų atributu virsta eilės prie keleivių patikrinimo vartelių: tai sukelia nepatogumus, bet jau tapo oro uostų kasdienybės dalimi. Pati patikrinimo procedūra suponuoja, kad tarp keleivių gali atsirasti teroristas. Keleiviams suteikiamas trumpalaikis statusas: kiekvienas iš laukiančių eilėje prie vartelių yra potencialus teroristas ir potenciali auka. Paradoksaliu būdu intensyvus saugumo priemonių taikymas formuoja nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu tampa kontrolės įrankiu. Monotoniški perspėjimai apie galimus pavojus palaipsniui persmelkia mūsų kūną, virsta įpročiu elgtis pagal naujas taisykles: mes nustojame kvestionuoti naujos tvarkos prasmingumą ir sutinkame laikyti tranzitines vietas potencialaus pavojaus zona.

Saugumo retorika keičia ne tik keleivių, bet ir daiktų statusą. Pasaulio oro uostų ir metro keleivius lydi perspėjimai apie potencialiai pavojingus „daiktus be priežiūros“. „Daiktas be priežiūros“ (unattended items) yra retorinė figūra, kuri neturi specifinių bruožų. Jis virsta nerimo epicentru: daiktas be specifinių bruožų yra galimos tragedijos ženklas. Panašiai formuojamas ir galimo teroristo įvaizdis: šis pavojingas personažas irgi neturi išskirtinių bruožų. Įdomu, kad dar prieš porą dešimtmečių kinematografe lėktuvo sprogdinimas buvo pristatomas kaip asmeninių tragedijų pasekmė, o „teroristas“ buvo reprezentuojamas kaip buities problemų prispaustas žmogus (pvz. filmas „Oro uostas“, 1970).

Vienas iš būdų koreguoti emocinį įvairių miesto vietų kraštovaizdį yra įvairūs flash mob‘ai arba kontaktinė improvizacija viešose erdvėse. Šios akcijos rekonceptualizuoja ne tik pačią erdvę ir joje galiojančias taisykles, bet ir tarpasmeninius santykius.  Įdomu tai, kad vis daugiau tokių akcijų organizuojama tranzitinėse vietose. Kaip pavyzdį galime prisiminti tokias akcijas kaip „Nemokami apkabinimai“ („Free Hugs“), kuri žaibiškai išpopuliarėjo ir dabar yra vykdoma įvairiuose pasaulio miestuose. Pasak šios akcijos iniciatoriaus, kartą jis pasijuto vienišas oro uoste tarp apsikabinusių ir besibučiuojančių žmonių ir sukūrė lentelę „Nemokami apkabinimai“, kad gautų šiek tiek aplinkinių žmonių dėmesio ir rūpesčio. Šis ženklas turėjo paskatinti praeivius atkreipti dėmesį į svetimą žmogų, prieiti ir apsikabinti su juo. Apsikabinti su praeiviu yra netipiškas elgesys, tačiau tapęs masiniu veiksmu, jis ima transformuoti pačias miesto erdves: ne-vietos virsta susitikimo vietomis. Iš oro uostų „Nemokamų apkabinimų“ kampanija persikėlė į gatves ir miesto aikštes. Ji išsikiria tuo, kad yra tęstinė, ir, kaip atsiliepia mažų miestų gyventojai, įsibėgėjus akcijai, kartais sunkiau atrasti žmogų, kuris nesiūlytų apsikabinti, nei „nepretenzingą praeivį“.

Kitas tikslingos ne-vietų transformacijos pavyzdys yra grupės „Improve Everywhere“ veikla, kurią grupės nariai apibūdina kaip „chaoso ir džiaugsmo situacijų kūrimas viešose erdvėse“. Tarp šios grupės organizuotų pasirodymų galima paminėti miuziklus didžiuosiuose prekybos centruose, bibliotekose, universiteto auditorijose paskaitos metu. Šios grupės atstovai iki pačios akcijos pradžios atlieka kasdienius padavėjų, valytojų, saugumo atstovų darbus, ištirpsta tarp studentų arba skaitytojų, todėl jų arijos tampa netikėtumu. Ši taktika paverčia socialinius santykius ir reguliarumus, struktūruojančius minėtas viešas erdves, žaismingos dekonstrukcijos objektu. Tačiau iš šios grupės organizuotų akcijų įdomiausia yra flash mob‘as „Didžioji centrinė stotis“ („Central Grand Station“) (2oo8, Niujorkas). Jo dalyviai, ištirpę stoties lankytojų minioje, nustatytu laiku kelioms minutėms sustingo natūraliose pozose. Šis sąstingis tapo alternatyva skubančių ir laukiančių stoties lankytojų ritmui, sukėlė nuostabą ir ovacijas.

Egzistuojančių normų ir pačios erdvės dekonstravimo efektyvumas neretai proporcingas akcijos dalyvių skaičiui: tam, kad būtų bent trumpam pakeistas rutininis elgesio tipas, turi susirinkti „kritinė masė“ alternatyvaus elgesio modelio „atstovų“. Minėtos akcijos skatina atkreipti dėmesį į mūsų kūnišką dalyvavimą miesto erdvėse. Ne-vietos potencialiai gali virsti intensyvios žmonių sąveikos erdve: tranzitinių vietų interpretacija skatina naujų, alternatyvių socialumo formų atsiradimą (nors šios formos gali būti trumpalaikės, tokios, kaip flash mob‘ai).

Nuorodos:
Oficialus „Free Hug“ kampanijos puslapis: http://freehugscampaign.org/
Oficialus „Improve Everywhere“ grupės puslapis: http://improveverywhere.com/

Jekaterina Lavrinec

3 atsiliepimai apie straipsnį “Tranzitinės vietos: nerimo zonos ir žaidimų aikštelės

  1. Fan:oook-KbmmectareeUrsi Meier: Langsam aber sicher Dänu wirds Zeit für eine berufliche Umorientierung! Wer so mit Worten umgehen kann, sollte lieber schreiben. Filmkritiken zum Beispiel. ***

  2. I like to call a spade a spade, and an 'appelite' and &#;;#appelite.&9393(Appleite , albeit spelled 'correctly' leads to confusion, so I prefer Appelite. Appleite however may work better as may be confused with Apple-elite, generally in the same vein. I believe Appelite also may protect me from a spurious suit that would be intended to use trademark law as a free speech impediment)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.