Pasaulis pamišo dėl inovacijų ir tam yra rimta priežastis – vis konkurencingesnė, globali verslo rinka, kuri reikalauja pasiūlyti naujus, dar neatrastus, ypatingus produktus. Inovacijomis grįsti verslo modeliai ne tik kuria didžiausią pridėtinę vertę bei atitinkamą grąžą investuotojams, tačiau ir prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo.
Inovacijų plėtros scenarijai gerokai skiriasi abipus Atlanto. Lisabonos darbotvarkėje akcentuoti Europos siekiai pavyti JAV ūkį novatoriškumu taip ir netapo tikrove. Nepaisant daugybės iniciatyvų, Europos Sąjungos kuriamų paskatų ir reguliavimo reformų, JAV lieka labiausiai pažengusi inovacijomis grįsta ekonomika.
Ką vadiname inovacija?
Inovacija nėra tiesiog išradimas ar moksliniai tyrimai. Inovacija suvoktina kaip procesas, apimantis du susijusius aspektus: novatorišką sprendimą (technologinį, verslo modelio ar socialinį) ir jo pritaikymą visuomenėje ar rinkoje. Antrasis žingsnis — įgyvendinimas — reikalauja rizikingų sprendimų ir investicijų, kuriais rūpinasi antrepreneriai (angl. entrepreneurs). Nors pastarasis terminas Lietuvoje dar nėra prigijęs, jis žymi kokybinį skirtumą tarp jo ir „verslininko“: „antreprenerystė“ (angl. entrepreneurship) būdinga ne tik verslo pasauliui; veikiau tai yra individo ar organizacijos sugebėjimas veikti proaktyviai, lanksčiai reaguoti į besikeičiančios aplinkos iššūkius, ieškoti novatoriškų sprendimų. Antreprenerystė neatsiejama nuo įvairiausios rizikos, kadangi antreprenerių veikla orientuota į radikalias status quo permainas įvairiose srityse.
BRAUNASI ANTREPRENERIS
Inovacijos (ypač radikalesnės) turi tendenciją patekti į rinką per mažas, kūrybingas, rizikuoti linkusias įmones. Tačiau nuo idėjos iki sėkmės rinkoje – ilgas išbandymų kelias, kurį antrepreneriai privalo nueiti. Teigiama, kad JAV šis kelias dažnai yra ne tik trumpesnis, bet ir turintis mažiau pavojų nei Europoje. JAV neoliberaliais principais grįstas teisinis reguliavimas palankus antrepreneriams: nesėkmės rizika ir jos pasekmės (finansiniai nuostoliai, darbo vietų praradimas) perskirstomi visuomenei kur kas sklandžiau nei Europoje.
a. Išradimas / sprendimas
Idėjų kalvės – universitetai ir mokslinių tyrimų institutai – yra esminė sąlyga išradimui ar sprendimui atsirasti. Dauguma Europos universitetų (išskyrus Jungtinės Karalystės) nusileidžia JAV aukštosioms mokykloms savo kokybe pagal daugelį kriterijų (moksliniai tyrimai, straipsniai recenzuojamuose žurnaluose, apdovanojimai). Investicijos į MTEP (mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, angl. R&D) taip pat gerokai skurdesnės: pastarąjį dešimtmetį ES-15 vidutiniškai skirdavo 1,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai JAV šis rodiklis siekė 2,6 proc. Ne veltui Lisabonos strategijoje šalys narės raginamos investuoti bent jau po 3 proc. savo BVP.
b. Idėjos rizika
Intelektualinės nuosavybės teisinė apsauga skatina iniciatyvą kurti: novatorius gali tikėtis realios grąžos už savo idėją. Nors patentavimo idėja gimė Europoje (kildinama iš XV a. Venecijos), 1790 m. JAV Kongreso priimtas patentų įstatymas sukūrė veiksmingą visą šalį apimančią sistemą. Tuo tarpu ES ir toliau remiasi nacionalinių valstybių teisine apsauga, nepaisant to, jog 8 deš. buvo įkurta Europos Patentų Organizacija (EPO). Suteikdama „europietišką“ patentą, EPO jį tiesiog paverčia pavieniais patentais atskirose šalyse, nes intelektualinės nuosavybės apsauga išlieka nacionalinių vyriausybių prerogatyva. Dauguma teisinių ginčų vyksta atskirų valstybių ribose bei daro patentus mažiau veiksmingus ir sunkiau apsaugomus. Patentų teikimo procedūros taip pat yra apie 6-7 kartus brangesnės nei JAV.
c. Finansinė rizika
Didelės kompanijos gali paprasčiau diegti naujoves į rinką dėl turimų finansinių išteklių. Tačiau jos nuolatos susiduria su akcininkų spaudimu imtis „užtikrintų“ naujovių, kurios – kitaip nei radikalios inovacijos – neštų mažesnį, bet vis dėlto garantuotą pelną.
Todėl antrepreneriais dažniausiai ir tampa radikalių pokyčių pradininkai. Neturėdami ko prarasti, jie arba įsiveržia į rinką, arba žlunga. Proveržis dažnai reikalauja didžiulių investicijų; bankrotas atsieina taip pat nepigiai.
Pirmiausia antrepreneriams reikalingas rizikos kapitalas, nes tokios smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonės retai atitinka bankų paskoloms keliamus kriterijus, todėl šie negali finansuoti pirmųjų verslo žingsnių. JAV ne tik siūloma daugiau rizikos kapitalo nei Europoje (iš tiesų daugiau nei visose kitose šalyse kartu sudėjus), tačiau taip pat akivaizdu ir tai, jog JAV esama kur kas daugiau likvidumo. JAV turi puikiai šalies mastu veikiančią NASDAQ biržą, kurioje greitai juda didžiuliai kapitalo srautai, nukreipti į naujas perspektyvias įmones – nieko panašaus nerasime ES.
Antra, bankroto rizika neatsiejama nuo radikalių inovacijų. Šiuo atveju bankrutavimo įstatymai daug griežtesni Europoje nei JAV. Priešingai nei kitapus Atlanto, ES šalių reglamentavimas palaiko įmonės kreditorių inicijuojamą bankroto procedūrą, o ne savanorišką vadybininkų sprendimą, o tai mažina antreprenerių autonomiją ir galimybes imtis rizikingų sprendimų. Kita problema – socialinė ir ekonominė nesėkmės stigma daugumoje ES šalių: JAV bankroto paskelbimas leidžia antrepreneriams išvengti asmeninio turto praradimo (jie yra atleidžiami nuo dalies skolų), tuo tarpu daugumoje ES valstybių jiems tenka daug daugiau atsakomybės už finansinę nesėkmę. Galiausiai Europoje nesėkmę patyrusiems antrepreneriams partneriai bei visuomenė dar priklijuoja ir nevykėlių etiketę.
d. Komanda
SVV, o ypač antrepreneriškos įmonės sėkmė priklauso nuo sugebėjimo greitai suburti kompetentingą komandą. Žinoma, geriausia talentų ieškoti universitetuose – neatsitiktinai geriausių aukštųjų mokyklų sąrašuose akivaizdžiai dominuoja JAV. Išsilavinusios darbo jėgos gausa buvo svarbi sąlyga novatoriškų klasterių susiformavimui: pavyzdžiui, Stanfordo universitetui priskiriama dalis nuopelnų už sėkmingą Silicio slėnio (informacinių technologijų klasterio) susiformavimą; Kalifornijos ir San Diego valstijos universitetai paruošia kvalifikuotus darbuotojus San Diego biotechnologijų klasteriui. Analogiškai ir Europoje: ankstyvas dėmesys telekomunikacijoms, didelės MTEP išlaidos ir regioninė universitetų konkurencija sukūrė prielaidas informacinių ir komunikacinių technologijų klasterio Suomijoje iškilimui („Nokia“ ir su ja susijusios bendrovės).
Įdomu tai, jog Europa nuo JAV atsilieka netgi pagal gyventojų išsilavinimo rodiklius. 2006 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 19–oje ES valstybių (EBPO narių) 24 proc. gyventojų turėjo aukštojo mokslo diplomą, o JAV šis rodiklis siekė 39 proc. JAV universitetai sėkmingiau pritraukia privačias investicijas, suburia stipresnį socialinį tinklą (universiteto bendruomenę) ir išlaiko ilgalaikius santykius su alumnais. Iš dalies tai sietina su decentralizuotu valdymo modeliu – valstijos iš tiesų varžosi tarpusavyje, siūlo mokesčių lengvatas privatiems investuotojams, kokybišku švietimu bando pritraukti talentus.
Išsilavinimas, kaip ir darbo rinkos mobilumas, stiprina šalies konkurencingumą. Tačiau priešingai nei JAV, ES vis dar yra varžoma įvairiausių reguliavimo barjerų (pvz., kvalifikacijos pripažinimas, socialinė apsauga) bei praktinių ir psichologinių kliūčių (užsienio kalba, buitiniai aspektai (būsto paieška), informacijos trūkumas). 2000-2005 m. ES-15 tik 1 proc. gyventojų keitė gyvenamąją vietą (per metus), tuo tarpu JAV šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 proc. iki 3,4 proc.
Komandos riziką JAV antrepreneriams sumažina ir lankstus darbo santykių reguliavimas: jie gali greitai pasamdyti kolektyvą ir taip greitai darbuotojus atleisti projektui žlugus. Akivaizdu, jog JAV neoliberalus reguliavimas palankesnis nei europietiško kapitalizmo modelis.
EUROPA NENORI PASIDUOTI
Tokios yra dažniausiai iškeliamos JAV dominavimo inovacijų rinkoje priežastys. ES lyderių nuolat kartojamas tikinimas, neva Senasis žemynas gali pasiekti tiek pat, o gal ir daugiau nei JAV, vis dar nevirsta kūnu. Tuomet kyla klausimas, ar ES institucijos apskritai yra pajėgios išspręsti šias problemas?
„Kelio priklausomybė“
Net ir ta pati Lisabonos strategija, kuria remiantis bus bandoma ES padaryti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, yra prieštaringa inovacijų atžvilgiu: joje neoliberalaus kapitalizmo apraiškos persipina su gerovės valstybės atributais. Problema ta, jog konkurencingumas yra itin susijęs su kitomis valdymo sritimis: socialine politika, aplinkosauga, fiskaline politika ir kt. ES institucijos praktiškai neturi priemonių keisti darbo santykius šalyse narėse.
„Kelio priklausomybė“ – neišvengiama ES savybė. Europos ateities strategijos kuriamos remiantis integracine patirtimi, įsišaknijusiomis institucijomis, politinėmis praktikomis bei tradicijomis, todėl drastiškų krypties pokyčių tikėtis neverta. Todėl inovacijų plėtros strategijoje ir toliau liks nemažai sanglaudos politikos principų.
Inovacijų „lipnumas“
Pastebėta, kad inovacijos „limpa“, jos yra „grumstuotos“, nes koncentruojasi labai mažose geografinėse vietovėse, klasteriuose. Maždaug 1/3 viso JAV rizikos kapitalo atitenka Silicio slėniui, likusios 2/3 – kitoms 5 geografiškai koncentruotoms vietovėms, kuriose telkiasi antrepreneriškos kompanijos. Sekant JAV pavyzdžiu matyti, kad dominavimas inovacijų srityje reikalauja didelės išteklių (finansinių ir žmogiškųjų) koncentracijos atskirose vietovėse.
ES grindžiama visų regionų plėtra ir geografiškai teisingu biudžeto perskirstymu. Ji prisideda prie tolygesnės ūkio plėtros Sąjungos viduje, tačiau vargu ar yra veiksminga ES siekiant tapti konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Negana to, ES perskirstomos lėšos yra ženkliai mažesnės nei vyriausybių ir kompanijų, tad Lisabonos strategijos įtaka šioje sferoje apskritai abejotina.
Kas tas antrepreneris?
Ne tik Europos viešajame diskurse, bet ir teisiniuose dokumentuose „antreprenerio“ sąvoka dar tik skinasi kelią. Jis vis dar painiojamas su verslininku, o į šį apibrėžimą dažnai telpa ir individualių įmonių savininkai, ir įvairiausias SVV. Antrepreneris skiriasi nuo smulkaus verslininko, nes jis renkasi privačią darbo praktiką savanoriškai ir tai jam nėra paskutinė išeitis. Šių sąvokų painiojimas veda prie situacijos, kai ES remiami antrepreneriai ne tik diegia inovacijas, bet ir prekiauja sumuštiniais kioskuose.
Pabaiga ir trys idėjos
Nuodugnus suvokimas, kaip inovacijos patenka į rinką, svarbus ne tik ES, bet ir nacionalinių bei regioninių politinių darbotvarkių sėkmei. Investicijų į mokslinius tyrimus tikrai nepakaks – būtina rasti būdų „įgalinti“ antreprenerius, mažinti su inovacijomis susijusią riziką ir taip padėti kurti gyvybingą ekonomiką.
ES institucijų vadovai puikiai suvokia struktūrinius JAV ir Europos skirtumus inovacijų srityje. Tačiau ES kontekstas („kelio priklausomybė“, išplėtota socialinė politika ir kt.) riboja „europietiškos transformacijos pagal JAV modelį“ galimybes. Ši situacija – proga apsvarstyti bent keletą kritinių idėjų.
Pirma, inovacijos nėra konkurencingumo kūrėjos, konkurencingoje ekonomikoje jos atsiranda kaip pasekmė, taigi nėra esminė gerovės sąlyga. Politikos planavimas turi prasidėti nuo konkurencingumo kūrimo, o ne nuo inovacijų skatinimo.
Antra, antrepreneriams būdingos savybės akivaizdžiai siejasi su kultūra. Net ir turint analogišką institucinę struktūrą Europoje, vargu ar galima tikėtis tokių pat rezultatų kaip JAV. Todėl prieš kopijuojant amerikietišką modelį, ES vertėtų išanalizuoti kultūrinius skirtumus bei vertybines nuostatas – galbūt galima sukurti „europietiškos antreprenerystės“ modelį?
Trečias kertinis klausimas – ar inovacijoms būtinai reikalingas neoliberalusis kapitalizmas, įgyvendintas JAV? Galbūt mokytis reikėtų iš sėkmingai inovacijas kuriančių ir įgyvendinančių Šiaurės Europos šalių?
Justinas Pagirys
Ačiū už straipsnį. Inovacijomis domiuosi ne taip senai ir niekada nemačiau tokio kritiško ES ir JAV palyginimo. Per daug visur liaupsinami planai ir skatinimas jomis užsiimti…
Tačiau mano nuomone, ES turėtų ieškoti kažko kito, savito, kuo galėtų nukonkuruoti JAV ar Rytus… Jau vien tai, kad mes mėginame kopijuoti – ne visai inovatyvu. Aš būčiau linkusi gerai išanalizuoti ES savitumą ir paieškoti nišos, kurioje jis būtų kaip teigiamas rodiklis, palengvinantis ES konkurencingumą.