Ar politikos mokslas turėtų būti labiau mokslas, ar labiau politika? Šiuo klausimu pradedu ne tik norėdamas pabrėžti, jog dalykai, apie kuriuos kalbėsiu, puikiai atitinka šio „Post Scriptum“ numerio temą. Pradėti straipsnelį šiuo JAV politikos mokslininkų tarpe pastaraisiais metais plačiai aptarinėtu klausimu pravartu dar ir todėl, jog jis leidžia sugrupuoti politikos mokslininkus pagal jų požiūrį į mokslo ir politikos santykį. Štai Robertas Putnamas savo kreipimesi į Amerikos politikos mokslų asociaciją pasitelkė šį klausimą tam, kad išskirtų tris galimus požiūrius ir juos atstovaujančias politikos mokslininkų stovyklas.
Anot jo, pirmiausia pagal šį klausimą išskirtini du vyraujantys priešingi požiūriai, kuriuos vienija tik įsitikinimas, jog mokslinio metodo griežtumas nedera su tarnyste politinei praktikai ir įsipareigojimais viešajam interesui. Mat pastaruosius du idealus akcentuojantys politikos mokslininkai yra linkę ginčyti statistinių, matematinių metodų ir apskritai mokslinio metodo reikšmę, nes metodo griežtumas jiems tėra kliūtis sėkmingai sąveikai su politines problemas sprendžiančiais praktikais. Tuo tarpu mokslinės misijos vėliavnešiai praktinės vertės klausimą vertina skeptiškai arba paprasčiausiai ignoruoja. Jie norėtų padaryti pasaulį geresne vieta gyventi, tačiau nemano savo kiekybinių koncepcijų valdomą mokslą esant šiai užduočiai pajėgų.
R. Putnamas kreipėsi į kolegas mėgindamas sustiprinti trečiojo požiūrio pozicijas. Šio mokslininko mintis yra ta, jog dichotomija tarp mokslinio griežtumo ir tarnystės praktikai idealų yra neteisinga, o klausti reikia ne to, ką rinktis tarp mokslinės ir politinės krypčių, o to, kaip metodiškai griežtą, į priežastingumų paieškas nukreiptą politikos mokslą išversti į (mokslinę?) politiką. „Mokslas, kaip teorija grindžiamos ir tikrovėje griežtai tikrinamos generalizacijos, kaip portatyvios ir patikrinamos žinios, gali ir turi būti pritaikytos realioms politinėms situacijoms spręsti“, – skelbia R. Putnamas.
Taigi turime tris požiūrius. Pirmasis kreipia politikos mokslus nuo metodo griežtumo prie istorinio-aprašomojo pobūdžio ir tuo pačiu prie įsipareigojimų viešajam interesui bei vaisingesnių saitų su praktika. Antrasis teigia mokslą vardan mokslo ir vietoje naivaus ir nerealaus siekio pagelbėti savo analizės objektui siūlo tobulinti empirinių tiesų paieškos metodus ir jais griežtai vadovautis. Tuo tarpu trečiasis dichotomiją neigia ir tiek tarnystę praktikai, tiek moksliškumą laiko lygiaverčiais ir vienas kitą papildančiais tikslais politikos mokslams; čia metodiškai griežta priežastinių politinio pasaulio ryšių paieška yra ne kliūtis, o vienintelis efektyvus būdas politikos mokslams atlikti savo viešąją misiją vardan geresnės ateities. Anot R. Putnamo, mokslo ir politikos derinimas yra istorinis politikos mokslų pašaukimas.
Politikos mokslas ir senoji viltis
Šie trys požiūriai į politikos mokslo ir politinės praktikos sąveikos galimybes, žinoma, nėra naujiena. Pavyzdžiui, panašias mintis apie tris kelius politikos mokslams galime aptikti britų mokslo ir praktikos filosofo Michaelo Oakeshotto apmąstymuose. Darydami politikos mokslams skirtų M. Oakeshotto rašinių apibendrinimą galime pasakyti, jog šis filosofas vieninteliu vertingu keliu laikė pirmąjį. M. Oakeshottas buvo įsitikinęs, jog neapsimetinėdami tikru mokslu, politikos mokslai gali būti išties naudingi pateikdami su politika reikalų turintiems žmonėms tai, ką jis vadino patikimos informacijos kompendiumu. Antrąjį kelią – bandymus kurti „tikrai aiškinamąjį“ politikos mokslą – britų filosofas laikė tiesiog nenusisekusiu. Tačiau daugiausiai M. Oakeshotto dėmesio ir kritikos susilaukė, jo nuomone, pražūtingas trečiasis kelias. Apie tai plačiau.
Su politinės veiklos atsiradimu gimė ir kartu visuomet šalia egzistavo tikėjimas, jog politiką galima pastatyti ant tvirto ir sėkmę garantuojančio pagrindo, jog politikoje įmanoma priimti objektyviai teisingus sprendimus. Ši tikėjimą M. Oakeshottas vadina įrodomojo politinio diskurso viltimi. Štai Platono įrodomojo politinio diskurso projektas rėmėsi idėja, jog politiką iš nuomonės valdos galėtų išvaduoti universalus teisingumo principo taikymas. Žanai d‘Ark „teisingus“ veiksmus diktavo paslaptinga dievybė. Į viduramžių Anglijos burtininką Merliną to meto sprendimų priėmėjai kreipdavosi „teisingų“ politinių sprendimų, kuriuos burtininkas išvesdavo iš regimų ateities vaizdinių.
Mes nebetikime burtininkais, tačiau savo tikėjimui atradome kitą objektą, kurio informacijos patikimumą laiduoja jos patikrinamumas. Būtent mokslas paskutiniaisiais amžiais tapo vienišu įrodomojo politinio diskurso vilties vėliavnešiu. Tikėtasi, jog gamtą tyrinėjančių kolegų įkvėpti socialinės realybės tyrinėtojai nustatys žmonių elgsenos bei socialinės kaitos dėsnius, kurie politikoje bus išverčiami į objektyviai teisingą sprendimą visais tais klausimais, kuriuose iki tol vadovautasi vien nuomone, spėjimu, ribotu patyrimu, subjektyviu įsitikinimu.
Po daugelio nepasisekusių XIX a. mokslinės politikos vizijų ir projektų, XX a. jau kuklesne forma įrodomojo politinio diskurso viltimi tapo šiuolaikiniai politikos mokslai. Jau nepretenduodami į universalius dėsnius, šie mokslai vis tik kartais pasijunta galintys objektyviai diagnozuoti politines situacijas, tiksliai numatyti alternatyvių pasirinkimų pasekmes, pasiūlyti praktikams teisingus politinius sprendimus. Čia, žinoma, kalbama apie trečiojo požiūrio atstovus.
Tačiau ar nėra kalbos apie politikos mokslų virsmą moksliniais politiniais sprendimais tik mokslinė fantastika? Ar turi trečiojo požiūrio atstovai tokių „įrodytų“ sprendimų pasiūlos pavyzdžių, kuomet politinės scenos stebėtojas jos veikėjui pateikia sėkmę užtikrinančią elgesio formulę? Gali būti, kad taip.
Samuelis Huntingtonas ir „gairės demokratizuotojams“
Susipažinus su pagyromis, kurios tenka S. Huntingtono „Trečiojoje Bangoje“ pateikiamoms „gairėms demokratizuotojams“, M. Oakeshotto įsitikinimas, jog moksliniai aiškinimai negali būti išversti į realius politinius sprendimus, pradeda atrodyti silpnokai. Patarimai, kuriuos pats S. Huntingtonas vadina savo mokslinės analizės implikacijomis žmonėms, norintiems demokratizuoti savo visuomenes, kolegų šlovinami ne tik kaip vertingi, įtaigūs ir išmintingi, tačiau kartu yra laikomi įrodymu, jog lyginamoji politika kartu gali būti empirinė, teorinė, globalinė ir į praktiką nukreipta disciplina. Tuo tarpu Larry‘is Diamondas 2009 m. pareiškė, jog šie patarimai, skiriami demokratinės santvarkos siekiantiems autoritarinių valstybių praktikams, „realiai prisidėjo prie demokratinių permainų pasaulyje, vykusių po knygos pasirodymo“. Ir visa ši šlovė žmogui, kurį R. Putnamas laikė unikaliu pavyzdžiu politikos tyrinėtojo, kurio moksle puikiai sugyvena ir vienas kitą skatina ištikimybė socialinių mokslų kanonams bei mokslo žinių parengimas praktiniam naudojimui.
Neslėpsiu, nuolatinių kalbų apie socialinių mokslų neįgalumą išvargintą studentą sužavėjo vaizdiniai apie politikos mokslų žodžiui paklūstančius praktikus, kurie aktyvuoja šio mokslo nustatytus priežastinius ryšius praktikoje ir tokiu būdu pasiekia savo tikslų. Būtent šių vaizdinių patikrai nusprendžiau paskirti savo baigiamąjį darbą, kuriame aiškinausi, kokia gi iš tikrųjų yra S. Huntingtono „gairių demokratizuotojams“ mokslinė vertė ir ko iš šių patarimų turėtų tikėtis praktikai.
Patarimų išvedimo logikos inspekcija
Teko atlikti dvi tarpusavyje susijusias užduotis. Pirma, kadangi „Trečioji Banga“ yra autentiškas bandymas į vieną teoriją integruoti struktūrinę ir voliuntaristinę aiškinamąsias prieigas, S. Huntingtono braižomoje priežastingumų visatoje buvo privalu atrasti tą vietą, kurioje nustoja funkcionuoti už duotos šalies praktikų intencijų veikiančios struktūros (socialinės, ekonominės, kultūrinės, religinės, tarptautinės) ir kurioje atsiveria erdvė efektyviam politinės veiklos įsiterpimui. Antra, aiškinausi, ko vertos S. Huntingtono mokslo pastangos orientuoti praktiko valią ir veiklą šioje laisvo pasirinkimo zonoje arba, kitaip tariant, koks yra iš voliuntaristinių aiškinimų išvestų „gairių demokratizuotojams“ pobūdis ir mokslinė vertė.
Paaiškėjo, jog struktūriniai veiksniai sąlygojo pačius demokratizacijos faktus, tai yra, ar duota šalis demokratizuosis trečiosios bangos metu ar ne. Tuo tarpu voliuntaristiniai veiksniai (režimo kaitos laikotarpio politinė praktika) nulėmė demokratizacijos proceso sklandumą ir greitį. Tokiu būdu buvo atrastas ir tolimesnei analizei paruoštas priežastinis ryšys tarp patarimuose identifikuojamo elgesio ir perėjimo į demokratiją proceso sklandumo bei greičio. Kitaip tariant, autoritarinius režimus transformuoti iš vidaus siekiantiems demokratizuotojams patardamas „būti pasiruošusiems radikaliems konservatorių ėjimams kaitai sustabdyti (pvz., perversmo bandymams), netgi skatinti šiuos žingsnius žengti ir galiausiai negailestingai konservatorius palaužti, izoliuoti ir diskredituoti kaip kaitos priešininkus“ S. Huntingtonas remiasi „Trečiojoje bangoje“ nustatytu priežastiniu ryšiu tarp šiame patarime identifikuoto elgesio ir demokratizacijos proceso sklandumo ir greičio. Nuo to, kokia yra šio ir kitų priežastinių ryšių pagrindimo arba įrodymo logika, priklauso „gairių demokratizuotojams“ mokslinė vertė, kai kurių pagyrų šiems patarimams pagrįstumas ir mūsų pasamprotavimų mokslo ir politikos santykio klausimais išvados.
Šios logikos inspekcijos rezultatai nepalankūs visiems tiems, kurie S. Huntingtono figūrą ir jo žymiąsias „gaires demokratizuotojams“ laiko įrodymu realumo tokio politikos mokslo ir politinės praktikos santykio, kuriame realios politinės problemos sprendžiamos pasitelkiant sėkmę užtikrinančius priežastinius ryšius, kurie yra grįsti moksline teorija ir metodiškai griežtai patikrinti praktikoje. S. Huntingtono patarimų negrindžia nei įrodyti priežastiniai ryšiai, nei sistemingi bandymai juos įrodyti. „Gairės demokratizuotojams“ remiasi arba (1) aktualiais istoriniais pavyzdžiais ir nemetodišku jų lyginimu arba (2) kūrinio eigoje nei kiek nepagrindžiamais autoriaus įsitikinimais apie tam tikrų politinių strategijų vertę. Jei antroji patarimų grupė apskritai neturi nieko bendro su mokslo ir praktikos santykiais, tai būtent pirmosios patarimų grupės specifika atskleidžia, kurį iš straipsnio pradžioje išskirtų požiūrių atitinka „gairės demokratizuotojams“ ir jas grindžianti informacija.
Neturėdamas galimybių leistis į konkrečių patarimų „gamybą“ „Trečiojoje bangoje“, šių patarimų išvedimo logiką atskleisiu analogija su praktinio gyvenimo patarimais. Tarkime, pažįstu keturis brolius, kurie visą savo jauną gyvenimą gerai mokėsi, tačiau du iš jų, artėjant atsakingiems egzaminams, susirado paneles ir egzaminus išlaikė blogai. Tuo tarpu kiti du broliai su problemomis nesusidūrė. Tuomet siekiantiems gerai išlaikyti egzaminus aš galiu patarti prieš egzaminus neieškoti ir netgi vengti dailių merginų. Tai bus geras patarimas, bet tai nebus mokslinis patarimas. O tiems, kurie čia įžvelgia Johno Stuarto Millio vienintelio skirtumo metodą, galima atsakyti, jog šiuo metodu priežastiniai ryšiai gali būti įrodomi tik pasitelkus skirtingus reiškinių aiškinimus pateikiančias teorijas, o S. Huntingtono pasakojimai apie demokratizacijos procesus nesiremia jokiais tikrintinais teoriniais teiginiais apie galimą šių procesų eigą. Iš žiniasklaidos pranešimų, istorijos darbų ir politikos mokslininkų atvejų studijų surinkęs svarbiais pasirodžiusius faktus, S. Huntingtonas papasakojo, kas darė „tą“, kas darė „aną“, ir, priklausomai nuo to, kuo procesai baigėsi, siūlė daryti „tą“ arba „aną“. Tai nėra mokslas, kaip aiškinamoji kalba, nes toks mokslas yra priežastinių ryšių paieškos. Tai yra tiesiog susisteminta informacija apie praktikams aktualius pavyzdžius.
Naudingos informacijos kompendiumas
Nežinau, ar šį sakinį reikėtų pradėti žodeliu „deja“, tačiau žymiosios ir, jei tikėsime L. Diamondu, pasaulį pakeitusios S. Huntingtono „gairės demokratizuotojams“ ir jų išvedimo logika atitinka ne R. Putnamo, o M. Oakeshotto politikos mokslų ir politinės praktikos sąveikos sampratą. Mat informacijos rinkimą, sisteminimą ir pateikimą M. Oakeshottas laikė geriausiu keliu politikos mokslams. Kaip jau minėta, britų filosofas manė, jog užuot bergždžiai apsimetinėję tikru mokslu, politikos mokslai turi rinkti ir rašyti „politinėje veikloje dalyvaujantiems žmonėms naudingos ir patikimos informacijos kompendiumą“. Remdamasis Aristoteliu M. Oakeshottas tikina, jog istoriniai arba praktiniai pavyzdžiai – anksčiau vykusios situacijos, turinčios panašumų su nagrinėjama situacija – yra vienas svarbiausių orientyrų ieškant išeities iš bet kokios politinės situacijos, kadangi pavyzdžiai ir informacija apie tai, kas jau buvo, leidžia susidaryti tvirtesnę nuomonę apie tai, kas bus, priėmus vieną ar kitą sprendimą.
Politiniai sprendimai yra tuo tvirtesni, kuo didesnis aktualių pavyzdžių ir informacijos kiekis juos leidžia pagrįsti ir būtent tai yra ta terpė, kurioje politikos mokslas, kaip naudingos informacijos kompendiumas, sau randa vietą. Jei to reikia, ši informacija gali būti redukuota į konkrečius elgesio nurodymus. Tačiau vadovavimasis šiais nurodymais reikš ne atsakomybės daryti pasirinkimus nusimetimą, perkeliant ją priežastiniams ryšiams, o prieinamomis, aiškiomis ir susistemintomis žiniomis grįstą sprendimą; žiniomis, kurių, kaip teigia M. Oakeshottas, praktikai geidė nuo pat politinės veiklos atsiradimo.
Adomas Pūras