Sąjūdis universitete. Kam skambino „Varpas“?

Tie, kas įeina į Vilniaus univer­siteto Sarbievijaus kiemelį ir žvilgteli dešinėliau, pro filologių beržo šakas, arkoje, vedančioje į Didįjį kiemelį, gali įžiūrėti metalinę konstrukciją: stilizuotas grotas, Vytį, varpą, Gediminaičių stulpus ir datą „1988“. Jei tai būtų koks smalsaujantis ir pakankamai drąsus turistas, jis imtų ir paklaustų kokio studenčioko(-ės) – ką tai reiškia? Ir, kaip patyriau, išgirstų maždaug tokius atsakymus: „Nežinau”, „Gal žinos prie bilietų” ir tik koks sumanesnis bandys in­terpretuoti: „Kudirkos „Varpo” ju­biliejaus progai skirtas paminklas“ (tikrai beveik taikli interpretacija). Nepadės net bandymas nueiti į bilietų kasą – būsite nukreiptas į biblioteką. Žinoma, yra vilties, kad smalsuolis sutiks kokį istoriką ir tas paaiškins, kad būtent tada prasidėjo Lietuvos antrasis atgimimas, Sąjūdis (žinoma!), o universitetas, žinia, visada buvo ir yra visuomeninių procesų avangarde (na jau, na jau…); varpas turbūt sim­bolizuoja šią datą; juolab ji beveik sutampa su laikraščio „Varpas“ atsiradimo jubiliejumi (ačiū tau, kolega istorike). Bet tai tik ieškojimų pradžia.

Nuotrauka autoriaus

Nuotrauka autoriaus

Apie varpą ir „Varpą“

1989 m. sausį „Universitas Vil­nensis“ (UV), dar praėjusiais metais buvęs tiesiog „Tarybiniu studentu“, paskelbė, kad „daugelis rankų kėlė varpą, suskambusį vėjuotą paskutinę senųjų metų dieną Sarbievijaus kieme“. Trumpa žinutė papildoma nemaža nuotrauka su minėtuoju varpu. Trumpame komentare nurodoma, kad varpo atsiradimo istorija bus papasa­kota viename iš artimiausių numerių.

Iš tiesų, po kelių mėnesių tame pačiame UV išspausdinamas straips­nis ir pokalbis su Valentu Šimonėliu, asmeniu, padovanojusiu varpą Universitetui. Pasirodo, jis jau nuo 1976 m. savo namuose, Sirutėnų gyvenvietėje, kolekcionuoja varpus ir mūsiškis – vienas iš jo kolekcijos eksponatų. Pasirodo, varpas nebūtų atsiradęs be tuometinio Baltų kalbų katedros docento Jono Balkevičiaus pastangų. Pasirodo, net tie varpai buvo sovietinės nomenklatūros nepa­sitenkinimo objektu ir mažu lietuvių išeivių džiaugsmu: „Tegul laisvės varpai skamba visados” – apsilankęs pas V. Šimonėlį atsiminimų kny­goje parašė Amerikos lietuvis Tadas Bliudžius.

Tačiau įvadas į varpo istoriją čia nesibaigia. UV tąkart nutylėjo, kad keliant varpą viena iš didžiausių šios iniciatyvos šalininkių buvo nauja filologų organizacija – korporacija „Varpas“. Jos dalyvavimas nebuvo atsitiktinis. Viena vertus, būta sim­bolinio momento – korporacija buvo įsipareigojusi populiarinti V. Kudirkos idėjas. Tad varpas – nuoroda į V. Kudirką ir priminimas apie „Varpo“ laikraštį kaip lietuviškumą puoselėjusį leidinį. Kita vertus, taip korporacija pati įsiamžino kaip Universiteto ir Lietuvos studentų judėjimas susikūręs Sąjūdžio metu.

Tai, kas yra „koduojama“ varpe, kurį laiką gyvai skleidėsi ir Univer­sitete. Apie korporacijos „Varpas“ susikūrimą ir pagrindines idėjas „Ta­rybinis studentas“ pranešė dar 1988 metų rugsėjį: „studentai lituanistai rinkosi į 118 auditoriją, patys nelabai teįsivaizduodami, kas ten vyks. […] Apie 60 susirinkusių buvo daugiau­sia III ir IV kursų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai, kartu – doc. A. Stundžia, dėst. A. Žentelytė, D. Kuolys, A. Judžentis. Netruko paaiškėti susirinkimo tiks­las – susirinkusiems pasiūlyta įkurti „Varpo” korporaciją. Ir – tuojau pat, nedelsiant nė minutės, imtis kultūrinės-šviečiamosios veiklos“.

Ta „kultūrinė – šviečiamoji veikla“ pirmiausia buvo nukreipta į V. Kudirkos gimimo 130-ųjų metinių jubiliejaus paminėjimą (ne veltui varpas iškeltas paskutinę metų dieną – per V. Kudirkos gimtadienį). Taip pat įsipareigota „kelti tautinę savimonę, supažindinti moksleivius su tautos praeitimi, literatūra, dvasinėmis vertybėmis, padėti supras­ti, kas jai buvo ir tebėra skaudžiausia“. Kaip nurodė jos veikloje dalyvavę amžininkai, tai buvo daroma važiuojant į provincijos miestelius, pirmiausia Vilnijos kraštą, ir vedant paskaitas apie V. Kudirką, skaitant jo paties ir jaunųjų filologų kūrinių ištraukas, dainuojant liaudies dainas. Atrodo, kažkiek veikta ir Univer­sitete – jaunieji korporantai bandė skelbti apie savo veiklą, suorganizavo ekskursiją į V. Kudirkos gimtinę ir UV parašė nemenką straipsnį, pasakojantį apie V. Kudirką.

Tuo viskas lyg ir baigėsi, jei kalbėsime apie tai, ką mes galime perskaityti viename kitame užsilikusiame ir prieinamame šaltinyje. Tačiau į šią istoriją galima žiūrėti ne tik kaip į var­po ir „Varpo“ korporacijos istoriją. Ne tik kaip į veiksmus bandant pagerbti V. Kudirkos atminimą. Tai, kuo buvo „Varpas“, kalba ne tik apie jį. Jis tampa simboliu, nurodančiu į kur kas didesnį pasakojimą, besitęsiantį ilgiau nei tie du Sąjūdžio metai ir toliau nei Sarbievijaus kiemelis Universitete. Šia prasme, „Varpas“ yra simboliu to, kuo buvo Sąjūdis ir kuo jis pavirto vėliau.

„Varpas“ kaip simbolinė institucija. Praeitis.

Pradėkime nuo svarbiausio klausi­mo: ką prikėlė ir ką norėjo prikelti „Varpas“ Universitete? Atsakymas, rodos, jau buvo pateiktas ir gali skambėti gana paprastai – V. Kudirkos tautiškas idėjas. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kas slypėjo už tautinės idėjos interpretacijos, kas buvo matoma kaip V. Kudirkos kovos baras. Tai padeda išsiaiškinti ne tiek nuoroda į lietuvybę, kiek geografinė veikimo vieta – Vilni­jos kraštas. Vieta, kuri, kaip neretai tikima, yra lietuviška, bet sulenkėjusi. Tad „Varpo“ užduotis tampa ne tik lietuviškumo įtvirtinimas, bet ir jo atkūrimas vietose, kur jis yra sunykęs ar slopstantis. „Varpas” tapo ne tapatumą bandanti apsaugoti or­ganizacija, bet jį įtvirtinanti naujose vietose, parodanti naujas jos raiškos erdves.

Pats kovos už lietuviškumą atkūrimas tapo savotiška XIX a. nacionalinės kovos projekcija, tačiau tai tik vienas iš „Varpo“ tapatybės elementų. Korporacinė organizaci­jos forma išplečia jos istoriją iki tarpukario, kuomet studentiškos korporacijos (tame tarpe ir atskiros „varpininkų“ korporacijos), buvo viena svarbiausių studentų sambūvio formų. „Varpas“ yra šios sovietmečiu uždraustos tarpukario patirties reminiscencija, bandymas atkurti savaveiksmį studentišką bendravimą, siekiant skleisti savo įsitikinimus. Korporacijos atsiradimas tęsė tradiciją, kuri turėtų būti priešprieša sovietmečiu proteguotai fasadinei, priverstinio dalyvavimo ar griežtos išorės kontrolės sambūrių kultūrai.

Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad „Varpo“ raiškos formos buvo ganėtinai stipriai apribotos sovietinės patirties – tiek įsivaizdavimo apie veiklos pobūdį, tiek suvokimo apie veiklos galimybes vis dar autoritarinėje sistemoje. Nors lyg ir siūloma aiškesnė susibūrimo ašis (V. Kudirka) ir atvirai ginama tautiškumo idėja, tačiau veiklos for­mos ir net turinys vis dar stipriai priklausomos nuo lietuviškumo kaip išimtinai kultūrinės veiklos puoselėjimo. Kitaip sakant, tai, ką siūlė „Varpas“, stipriai nesiskyrė nuo to, ką galėjai rasti kraštotyros, folkloro ar kituose būreliuose, kurie buvo tole­ruojama pusiau-ne-sisteminė univer­sitetinio gyvenimo dalis.

Toks „Varpo“ veidas nėra specifiškai Universitetinis. Iš esmės taip pat gali būti matomas visas Sąjūdis. Jis jaunas ir pilnas entuziazmo – net jei nekalbama apie valstybės nepriklausomybės idėjas, kiekviena nauja ne-valdžios iniciatyva suprantama kaip laisvės išraiška, kurią reikia puoselėti. Jis pagrįstas tautiniu atgimimu – tik lietuvių tauta (ir, nori nenori, reikia pripažinti, kad dažnai ji buvo suvokiama pirmiausia kaip lietuviakalbė bendruomenė) turi teisę ar, teisin­giau būtų sakyti, pareigą tvarkytis savo krašte, bandyti išsaugoti savo tapatumą. Sąjūdis neretai prisime­na tarpukarį kaip turėjusį teigiamų aspektų ir polemizuoja su tuo, kaip jis buvo interpretuojamas sovietinių istorikų – tarpukario tradicija nėra a priori atmetama ir, kiek įmanoma, bandoma atkurti prarastą tikrovę. Galiausiai, poetinis polėkis, liaudies dainavimas kaip vienijanti ir kartu išskirianti veiklos forma leido kiek išsilaisvinti iš oficiozinės kultūros ir sukurti „dainuojančios revoliuci­jos” mitą. Tad „Varpas“ – tik mažas Sąjūdžio modelis, kuris reiškėsi Uni­versitete. Arba net taip: Sąjūdis – tik didelė projekcija to, kas vyko Univer­sitete ir kitose Lietuvos vietose.

„Varpas“ kaip simbolinė institucija. Ateitis.

Korporacijos „Varpas“ ir Sąjūdžio idėjų bei veiklos panašumas yra tik nuorodos į tam tikrą istorinį momentą, beveik visose sferose ryškiai pasireiškusią „istorijos dvasią“. Tačiau istorijos pabaigos šūkis šiandien mums turėtų ženklinti ne tik komunistinio režimo pabaigą, bet ir institucijų, ku­rios susikūrė kaip jam oponuojančios, nugrimzdimą į užmarštį. Šiandieną „Varpo“ nebėra ir liko tik varpas, kaip retai pastebimas bei nelabai suprantamas Sąjūdį ir korporaciją menantis simbolis. Tačiau simboliai gali priminti ne tik didybę. Jie taip pat primena, kas buvo po to, tad varpas ženklina ne tik korporacijos, bet ir Sąjūdžio pabaigą. Vėlgi galima tik numanyti, kad, kaip ir Sąjūdis, „Varpas“ išsisėmė, nepatenkino jo narių poreikių, susiskaldė į naujas grupeles ir organizacijas. Tačiau galime kalbėti ne tik apie tam tikrus asmeninius nusivylimus ir apsisprendimus (juk tai ir yra laisvė), bet ir apie bendrą patirtį, galinčia byloti mums apie tam tikras padarytas klaidas.

Pavyzdžiui, padėti suprasti, jog valstybės ir judėjimo kūrimo problemos neapsiriboja vien tautiniu patosu ir lietuviškumo gynimu. Kultūrinis savęs apsibrėžimas yra intriguojanti pradžia, tačiau tai tik vienas iš valstybės ar organizacijos būties elementų. „Varpas“ kalbėjo apie V. Kudirkos tautinę programą, tačiau to buvo per maža, kad būtų sukurta nuosekli ilgalaikė veiklos programa. Tikėtina, kad studentai taip ir išsivaikščiojo su savo nu­manymu, ką iš tiesų turėjo daryti korporacija. Sąjūdis tėra tokio sce­narijaus analogija – iš pradžių įtraukęs ekonominius, socialinius ir ekologinius klausimus, vėliau jis apsiribojo tautos ir jos saviraiškos problematika. Tai padėjo jam tapti vienijančia jėga steigimosi pradžioje, iki atgaunant Nepriklausomybę, tačiau bandant konkretizuoti veikimo kryptis ir būdus – pasiekus tikslą Sąjūdis tapo neapibrėžta struktūra ir susiskaldė. XIX a. nacionalizmas su savo ambicija sukurti valstybę nebegalėjo būti toks pat įdomus kaip XX ar XXI amžių de­mokratinio valstybingumo nuobodybė ar toks aktualus, kaip bandymai perprasti geležinius laisvosios rinkos dėsnius.

Kita vertus, tapo aiškus ir tarpu­kario projekto pralaimėjimas. Santy­kis su tarpukariu kaip autoritarizmo laikotarpiu nuo pat pradžių buvo problemiškas klausimas, tad apsiri­bota tik aktualizuojant atskirus jo elementus. Akademija, puoselėdama laisvės ir atsakomybės dvasią Lietu­vos universitetuose, dar galėjo ban­dyti ginti tarpukario idealus, tačiau tai pasirodė be galo sunku. Išblėsus patraukliam valstybingumo atgavi­mo idealui, pasitenkinus laisvės at­gavimu, imta rūpintis asmeniniais interesais. Ir to nebegalėjo padary­ti neindividualistiniais principais pagrįstas korporantyvizmas, primyg­tinis kartojimas, jog darbas valstybės labui tik prasideda. Paprasčiau ir aiškiau buvo sukurti „studentišką profsąjungą“ – organizaciją, galinčią apsaugoti studentą nuo universiteto savivalės. Ši pragmatiška kova ir studentų atstovybės išradimas, rodos, tapo kur kas prasmingesni už keistoką, nostalgišką, veik sovietinį tikėjimą bendromis vertybėmis. O Sąjūdis? Ar Sąjūdis netapo to paties skaudaus suvokimo, kad idealizmas anksčiau ar vėliau susiduria su pragmatinės realybės reikalavimais, auka?

Bet ar tai reiškia, kad varpas, „Varpas“, Sąjūdis nutilo? Ir taip, ir ne. Taip, nebeliko nei Sąjūdžio, nei „Varpo“ ir tik tylintis varpas dar kabo. Ne, „Varpo“ buvimas kažką pakeitė šiandienoje. Kad ir paskatino mane dar kartą susimąstyti. Kad ir įkvėpė mane parašyti. Kad ir leidžia Tau per­skaityti visa tai (ar dar suprantame šio iškovojimo vertę?). Tad jis dar skamba. Silpnai, bet skamba. Jo garsas esi Tu ir viskas, kas yra aplink. Ir, žinoma, neklausk kam skambino „Varpas“. Jis skambino ir, jei girdi, skambina Tau. Tik ar atsiliepsi?

Justinas Dementavičius

Justinas Dementavičius

Socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjas-stažuotojas, Corp! RePublica filisteris. Domisi Lietuvos politinės minties istorija ir politine teorija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Sąjūdis universitete. Kam skambino „Varpas“?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.