Dabartinio Seimo narė Giedrė Purvaneckienė 1994 m. kaip priemones lyčių diskriminacijai panaikinti nurodė visuomenės informavimą ir švietimą, naujų įstatymų leidybą ir esamų įstatymų suderinimą su tarptautinėmis normomis bei priežiūros institucijų sukūrimą. Visa tai, nors ir delsiant, per vienuolika nepriklausomybės metų buvo daugmaž įvykdyta (tiesa, Seimo narės socialliberalės Dangutės Mikutienės nuomone, Lietuvos visuomenė lyčių aspektu vis dar dezinformuojama, bet šią problemą kol kas palikime nuošalyje). Teoriškai moterys Lietuvoje turi lygias galimybes su vyrais. Tad kas gi paskatino lyčių lygių teisių kontrolierę Aušrinę Burneikienę bei Seimo socialdemokratinės koalicijos frakcijos narius J. Oleką ir B. Vėsaitę siūlyti Rinkimų įstatymo pataisas, kurių esmė – kvotos moterims politinių partijų kandidatų sąrašuose? Iniciatyvą inspiravo realus moterų dalyvavimo šiandieniniame Lietuvos politiniame gyvenime lygis, neatitinkantis paritetinės demokratijos sampratos.
Prisiminkime šiuolaikinės politinės sistemos ištakas. Tarpukario Lietuvos moterų veikla socialinėje sferoje apskritai apsiribojo naryste nevyriausybinėse kultūrinėse, labdaros organizacijose. Po inkorporacijos į Sovietų Sąjungą faktiškai neveiksnios LTSR Aukščiausiosios Tarybos narių apie 36% pagal nerašytą taisyklę sudarydavo moterys, bet vykdomosios valdžios organuose jų nepasitaikydavo.
Pirmieji laisvi rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą atskleidė daug didesnį Lietuvos piliečių pasitikėjimą politikais vyrais: moterų deputačių išrinkta 14 (10%). Jie taip pat rodė tuometinį nedaugelio moterų pasiruošimą ilgam įsilieti į besiformuojantį politinį elitą. Iš tų 14 tik Kazimiera Prunskienė išrinkta ir į dabartinį Seimą (ji nepateko tik į 1992-96 m. Seimą). K. Prunskienę galima pavadinti fenomenu – atgimimo laikais tapusi pirmąja Ministre Pirmininke – kas šiandien, nepaisant demokratijos konsolidacijos, sunkiai įsivaizduojama – ji faktiškai ėmėsi griauti senąsias nuostatas apie moterų vaidmenį politikoje ir netgi šiuo metu lieka vienintele realia kandidate į Respublikos Prezidento postą, nes vyriškame populiariausių Lietuvos politikų dešimtuke konkurenčių neturi.
Deja, pirmoji nepriklausomos Lietuvos Premjerė trukdė kai kuriems politikams, nenusiteikusiems dalytis valdžia. Antrojoje – A. Šimėno Vyriausybėje moteriai nebuvo numatyta nė vieno portfelio. G. Vagnoriaus Ministrų kabinete Elvyrai Kunevičienei pavestos atsakingos finansų ministrės pareigos, bet vėliau sekė dar stipresnis moterų veiklos vykdomojoje valdžioje atoslūgis – trijų iš eilės Vyriausybių sudėtyje moterų nebuvo. Septintojoje Aldonai Baranauskienei paskirta rūpintis statyba ir urbanistika. Antrojoje G. Vagnoriaus Vyriausybėje pirmąkart dirbo dvi moterys: Laima Andrikienė bei Irena Degutienė, socialinės apsaugos ir darbo įgaliojimus išlaikiusi R. Pakso ir A. Kubiliaus pirmininkavimo metu, be to, Prezidento paskirta Laikinąja Ministre Pirmininke, kas vėl vertė susimąstyti, kada nusistovės palankus politinis klimatas patvirtinti moters kandidatūrą į Premjero postą „normaliomis sąlygomis“. Antrajame R. Pakso Ministrų kabinete I. Degutienės įpėdine tapo Vilija Blinkevičiūtė, prie kurios Dvyliktojoje Vyriausybėje prisidėjo finansų ministrė Dalia Grybauskaitė ir kultūros ministrė Roma Dovydėnienė, sudarydamos kol kas didžiausią moterų procentą, palyginus su ankstesniais kabinetais.
Kokiu mastu dalyvauta įstatymų leidybos institucijų veikloje? 1992-2000 m. Seimo narių moterų skaičius svyravo: 1992-1996 m., palyginus su Atkuriamuoju Seimu, sumažėjo iki 10 (7.1 %), o po 1996 m. rinkimų atrodė, kad senieji stereotipai apie vyrišką Lietuvos politikos pobūdį ima blukti. Visuomenės nuostatos demokratiškėja, nes seimūnių padaugėjo l.5karto (iki 17.7%). Šiuose rinkimuose buvo atkreiptas dėmesys į nepakankamo moterų politinio angažavimosi problemą. Juose pirmąkart dalyvavo Lietuvos moterų partija, įkurta, kaip teigė jos iniciatorė Dalia Teišerskytė, iš nevilties, uždraudus kelti nepartinių kandidatūras. Dėl moterų skaičiaus, padidinusio jų įtaką bendriems sprendimams, šis Seimas daug nuveikė įteisindamas lygias lyčių galimybes: išleistas specialus įstatymas, įkurta Ombudsmeno institucija. Bet progresas buvo laikinas – dabar Seime tik 15 moterų. Dabartinė padėtis norom nenorom iškelia du esminius klausimus. Pirma, kodėl moterys rečiau nei vyrai naudojasi aktyviąja rinkimų teise? Kaltinti turbūt reikia tą patį senąjį pasaulėvaizdį. Vis dar iškylantį net aukščiausiuose politikos sluoksniuose – viešajame gyvenime esą labiau tinka dalyvauti vyrams, o moters vaidmuo susijęs su šeima. Net jeigu nebesiginčijama, ar gali moterys aktyviai dalyvauti priimant politinius sprendimus, joms dažniausiai patikimos sritys, primenančios namų šeimininkės funkcijas: socialinė rūpyba, finansų tvarkymas, kultūros reikalai. Galima įsivaizduoti ir švietimo, sveikatos apsaugos ar ūkio ministrę, net neaišku, kada Lietuvos visuomenei bus priimtina Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ar Užsienio reikalų ministerijų vadovė.
Antras svarbus klausimas: kodėl pačios rinkėjos nebalsuoja už kandidates moteris? Vienas atsakymas plaukia iš pirmojo klausimo – populiarių politikių nėra daug ir joms retai suteikiama galimybė įgyti rinkėjų pasitikėjimą užimant atsakingas pareigas. Kitą aspektą galima suformuluoti kaip piliečių palankumą „Stiprios rankos“ politikos idėjai, stiprinamą ekonomikos nestabilumo. Stipraus lyderio įvaizdžio atitikmens ieškoma tarp vyrų; vyrauja nuostata, kad moteris su didesniais sunkumais nepajėgtų susidoroti, nors, pavyzdžiui, K. Prunskienės ar I. Degutienės pirmininkavimo Ministrų Kabinetui metu politinė situacija nebuvo itin palanki. Galbūt ši tendencija paaiškina ir dabartinį „reversą“ Seime, kurį bandoma užmaskuoti deklaracijomis apie gausiausią moterų A. Brazausko Vyriausybę.
Kita moterims nepalanki Lietuvos politinės kultūros ypatybė yra ta, jog net užimdamos oficialius postus, jos dažnai praktiškai nedalyvauja politikos formavime, nes nėra integruotos į neformalius socialinius tinklus, tikrąsias sprendimų priėmimo grupes, generuojančias būsimų politinių ėjimų idėjas. Kaip yra minėjusi G. Purvaneckienė, politika – tai ir medžioklės, pirtys ar sporto rungtynės, o ne tik posėdžiai ar oficialūs banketai.
Tokia sociologiniam Lietuvos veidui neadekvati valdžios organų sudėtis bei veikla ir kelia susirūpinimą A. Burneikienei bei socialdemokratams. Užuominų, kad Lietuvoje reikėtų kvotų sistemos, palengvinančios moterų interesų atstovavimą, būta ir anksčiau. Dabartinio Seimo narė socialdemokratė Irena Šiaulienė siūlė nustatyti kvotas pagal lytį politinėse partijose. Šiandieninį pačių moterų požiūrį galima iliustruoti Sigitos Burbienės (Socialdemokratinė koalicija) ir Irenos Degutienės (Tėvynės Sąjunga/Lietuvos Konservatoriai) pavyzdžiais. S. Burbienė teigia apskritai esanti prieš kvotų idėją, bet šiuo konkrečiu atveju pasisakanti už, nes dabar nematanti kitų efektyvių būdų į valdymą įtraukti tolygesnį abiejų lyčių atstovų skaičių. I. Degutienės irgi netenkina esama situacija, tačiau, jos nuomone, dirbtinai jos gerinti nereikia – tiesiog visuomenė turi nuosekliai įsisavinti visapusišką lyčių lygybės sampratą.
Indrė Balčaitė