Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

Vienas iš reikalavimų siekiant narystės NATO yra dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Lietuvos taikdarių tarnyba karštuose pasaulio taškuose yra svarbus kriterijus, pagal kurį, kaip ir daugelį kitų, yra vertinamas šalies pasirengimas narystei. Šiais kriterijais remiantis, šalis, kaip laukiama, bus pakviesta tapti tikrąja NATO nare šį lapkritį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Prahoje.

Lietuvos karių darbas taikos misijose yra neabejotinas šalies laimėjimas kelyje į NATO: sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse operacijose suformavo Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį. Tokia diplomatinė pergalė yra ne mažiau svarbi nei šalies politikų bei biurokratų laimėjimai užsienio politikos arenoje. Apie šį visiškai kitokios specifikos, bet ne mažiau reikšmingą darbą, šalies visuomenė žino palyginti nedaug, nes žiniasklaidos dėmesį labiau traukia aukštų šalies pareigūnų žygiai, politinio lygmens peripetijos ir aštrūs, diskutuotini integracijos aspektai.

Nepaisant paplitusių visuomenėje diskusijų apie NATO reikalingumą, jos teikiamą žalą ar naudą, konsensuso, atsakant į iškilusius klausimus, nerandama, nes nuomonių įvairovė formuoja nesutaikomus argumentus. Tačiau tik Lietuvos kariai, dalyvavę taikos misijose, iš tikrųjų patyrė, ką praktiškai reiškia NATO. Tiesioginė jų patirtis Bosnijoje bei Kosove, galimybė iš arti pamatyti NATO veiksmų efektyvumą, lemia tai, kad jų nuomonė tik sutvirtina remiančių narystę pozicijas, o NATO skeptikus verčia dar kartą susimąstyti.

Lietuva – daugelio taikdariškų misijų dalyvė

1994 m. sausio mėnesį pareiškusi norą tapti NATO nare, Lietuva dar tais pačiais metais prisijungė prie Partnerystės taikos labui iniciatyvos (toliau PTL). PTL – tai ilgalaikė programa, kurią sudaro daugiau kaip 2000 renginių, nuo didelių karinių pratybų iki seminarų keletui žmonių. Daugiašalio bendradarbiavimo pagrindu Lietuva nuo 1994 m. dalyvavo 27 pratybose („Amber Hope ’01“, „Baltico ’01“ ir kt.), įvairiuose projektuose, pavyzdžiui: BALTBAT – Baltijos taikos pajėgų batalionas, dalyvavęs taikos palaikymo operacijose Balkanuose, BALTRON – Baltijos karinė jūrų eskadra, kurios tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, LITPOLBAT (Lithuanian-Polish Batalion), sukurtas 1996 m. tarptautinei taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti.

Didžiausio masto NATO vadovaujama misija Bosnijoje ir Hercegovinoje – SFOR (Stabilizavimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje). Lietuva į ją įsijungė nuo pat SFOR organizavimo pradžios 1996 m. ir dalyvauja iki šiol. SFOR yra tęsinys savo užduotį sėkmingai įvykdžiusios IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijos, kuri buvo likviduota sąjungininkų pajėgoms pavykus nutraukti kovos veiksmus ir atskirti bosnių-kroatų ir Bosnijos serbų ginkluotąsias pajėgas. Tuomet 1996 m. NATO šalių užsienio ir gynybos ministrams nusprendus, kad stabilizuoti taiką regione neįmanoma be sumažintų pajėgų dislokavimo, buvo nutarta, kad NATO turi organizuoti Stabilizavimo pajėgas.

Iš viso tarptautinėse taikos palaikymo operacijose dalyvavo beveik 1000 Lietuvos karių. Kai kurie jų – ne po vieną kartą. Lietuvos būriai misijoje dalyvauja Lenkijos arba Danijos batalionų sudėtyje. Neseniai kartu su kitų valstybių kariais į antiteroristinę operaciją Afganistane „Enduring Freedom“ („Tvirta taika“) išvyko 37 lietuvių kariai.

Lietuva – lyderės pozicijose

Likus visiškai nedaug laiko iki laukiamo pakvietimo tapti NATO nare, visuomenė bei politikai svarsto ir vertina, ar pasiruošusi ir kaip pasiruošusi Lietuva narystei NATO. Reikia pripažinti, kad per pasirengimo NATO laikotarpį buvo pasiekta nemažai didesnių ar mažesnių pergalių, itin reikšmingų Lietuvai siekiant integracijos. Viena iš jų – sėkmingas Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijose. Patikimumas ir nepriekaištingas užduočių atlikimas, tapęs Lietuvos taikdarių vizitine kortele, įgyja didelę reikšmę politiniu lygmeniu, – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų bei ekspertų vertinimu, Lietuva yra lyderė tarp šalių kandidačių. Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis kelyje į NATO pasiviję ir aplenkę savo kaimynus, siekiančius to paties tikslo – narystės Aljanse.

Tokie ir panašūs teiginiai nėra laužti iš piršto. Juos galima išgirsti iš pačių aukščiausių NATO pareigūnų. Neseniai Vilniuje lankėsi Elton Gallegly, JAV Kongreso narys, Tarptautinių ryšių komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. Jis išskyrė tris kriterijus, pagal kuriuos vertinamos šalys kandidatės: pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus, indėlis į saugumo užtikrinimą ir vyriausybių veiklos skaidrumas. „Vertindamas Lietuvą pagal šiuos kriterijus, nematau jokių problemų ir, jei jau šiandien reiktų balsuoti dėl naujų narių priėmimo, tai, mano manymu, Lietuva būtų šio sąrašo pradžioje“, – teigė kongresmenas.

Teigiamai Lietuvos kariuomenę vertina ir šalies visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar pajamų. Apklausos bei tyrimai rodo, kad nuo 1996-ųjų pasitikėjimas kariuomene nuolat didėjo. Per aštuonerius metus pasitikinčiųjų ja padaugėjo 30 nuošimčių – nuo 35 iki 65. Paskutiniai tyrimų duomenys teigia, jog Lietuvos kariuomenę teigiamai vertina 58 proc. apklaustųjų, o 6 proc. netgi labai teigiamai. Neigiamai vertinančių yra 20 proc. – taigi tris kartus mažiau nei pozityviai atsiliepusiųjų. Visuomenės pripažinimas ir pakitęs jos požiūris į Lietuvos karines pajėgas yra reikšmingas šalies valstybingumui, nes didžiavimasis sava kariuomene yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.

Kodėl kariai sutinka vykti į pavojingas misijas?

Apie kasdieninį karių gyvenimą Bosnijoje ir jų tarnybą prisiminimais ir mintimis pasidalino pirmajam Lietuvos taikdarių būriui IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijoje vadovavęs kapitonas Darius Vaicekauskas. Pirmiausia pasidomėjome, kodėl kariai visgi ryžtasi dalyvauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai nelengvose misijose. Kapitono manymu, pusei metų palikus Lietuvą, vykti į neramius Balkanų regionus karius skatina trys motyvai, iš kurių pats svarbiausia – noras pritaikyti įgytas teorines žinias praktikoje ir „paragauti“ tikro kariško gyvenimo. Ir nors taikos misijos toli gražu nėra karas, tačiau karius vilioja galimybė išbandyti savo jėgas ekstremaliose situacijose, patirti tikrų pavojų skonį. Kita priežastis yra kur kas materialesnė: ne paslaptis, kad taikdariams yra mokamas didesnis atlyginimas, nei tarnaujant Lietuvoje, todėl yra suprantamas karių noras užsidirbti daugiau pinigų. Trečiasis kapitono nurodytas motyvas – žingeidumas. Tarnaudami užsienyje, lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, taip lavindami anglų kalbą ir plėsdami žinias apie kitas valstybes bei kultūras.

Atrenkant karius į misijas, naudojami įvairūs testai, skirti patikrinti karių fiziniams ir psichologiniams sugebėjimams. Vis dėl to pusę metų išbūti neįprastomis sąlygomis yra sunku net stipriausiam profesionalui. Paklaustas apie riziką, atliekant užduotis, D. Vaicekauskas atsakė: „Ten vykstama savanoriškumo principu, todėl dėl visų pasekmių galima kaltinti tik save“. Tarnaudamas taikos misijoje Bosnijoje, 1996 m. žuvo Lietuvos karys vyriausiasis leitenantas Normundas Valteris. Nelaimingai susiklosčiusias aplinkybes detaliai atpasakojęs kapitonas D. Vaicekauskas, tik paskutinę akimirką apsikeitęs užduotimis su draugu, apgailestauja dėl kai kurių lietuvių karininkų nepagarbaus ir skaudinančio nelaimingo atsitikimo interpretavimo. Kabantis plakatas kapitono kabinete įspėja saugotis minų, kurių taikdarių patruliuojamose teritorijose yra nesuskaičiuojama daugybė.

Po misijų – brandesnis požiūris į gyvenimą

Slogūs prisiminimai ir patirti išgyvenimai karius lydės visą gyvenimą. Tai yra tos pasekmės, kurios pasireiškia ne staiga ir nebūtinai akivaizdžia forma, tačiau pasąmonėje užsifiksavusi patirtis nedingsta ir atsiliepia kiekvienam skirtingai, bet neišvengiamai. Kita vertus, grižę iš taikos misijų, kariai jau kitaip vertina daugelį dalykų. D. Vaicekausko teigimu, atsiranda suvokimas, kad tai, ką dažnai nesusimąstydami sureikšminame kasdieniniame gyvenime, dažnai neturi prasmės. Smulkių rūpesčių įtraukti į užburtą rutinos ratą, žmonės pamiršta apie vertybes, kurios išryškėja tik susidūrus su realiu pavojum; jo akivaizdoje tikrosiomis vertybėmis išlieka tik gyvybė ir saugumas. Galbūt iš dalies ir dėl šio misijų ypatumo, kariai vėl grįžta į Bosniją. Tokią sunkiai apibrėžiamą trauką galima palyginti nebent su kalnų liga, kai žmonės nori kopti, net gerai žinodami apie laukiančius pavojus.

Lietuviai populiarūs

Lietuvos kariai yra tarp populiariausių taikdarių Bosnijoje. Taikos misijoje yra svarbios net, atrodytų, nereikšmingos detalės. Dažnai, pamatę lietuvius, Bosnijos serbai arba kroatai sveikinasi sakydami „Žalgiris, Sabonis!“. Ypač gelbsti tai, kad lietuviai, mokėdami kalbėti rusiškai, gali nesunkiai suprasti iš tos pačios slavų šakos kilusią serbų kalbą. Konfliktinėse situacijose, esant įtampai, reikalingos ne tik kalbos žinios, bet ir kitos, dažnai diplomatams būdingos savybės: lankstumas, nešališkumas, greita reakcija ir kt. Kapitono D.Vaicekausko papasakoti pavyzdžiai iš tiesų įrodo, kad taikos misijos yra visiškai specifinis veikimo būdas. Pagrindinis skirtumas nuo karo – tai, kad nėra tikslo pulti, sunaikinti. Taikdariams privalu įsisavinti, jog, esant tarp dviejų priešiškų pusių, nėra nei gerų, nei blogų. Tam, kad nesuardytum trapios taikos, turi apgalvotai veikti net ekstremaliausiose situacijose. Ne visada protingiausia aklai laikytis instrukcijų, nes tokia klaida gali pareikalauti net žmonių aukų.

Prieš vykdami į taikos misijas, kariai yra specialiai apmokomi Danijoje ar kurioje kitoje NATO valstybėje. Gavę atitinkamą paruošimą, lietuviai kaip ir kiti taikdariai atlieka pačias įvairiausias karinio ir nekarinio pobūdžio užduotis, pvz.: žvalgyti teritoriją, lydėti konvojų, rinkti informaciją, teikti humanitarinę pagalbą, užtikrinti saugumo zonos kontrolę ir daugelį kitų. D. Vaicekauskas tikino, kad lietuviai yra labai vertinami, nes visas patikėtas užduotis atlieka nepriekaištingai. Kapitonas tai aiškina kaip gero pasirengimo rezultatą, bet taip pat pabrėžia, kad Lietuvos kariai kaip ir kitų postsovietinių valstybių taikdariai skiriasi nuo JAV ir V. Europos karių tuo, kad yra žymiai ištvermingesni, todėl geriau prisitaiko prie sudėtingų gyvenimo taikos misijoje sąlygų.

Ar reikalinga NATO?

Paklaustas apie NATO reikalingumą, jos teikiamą naudą ir žalą, kaip ir į kitus politinio lygmens klausimus, kapitonas atsako diplomatiškai – taip, kaip ir reikalauja jo statusas. Vis dėlto jis, kaip ir kiekvienas, turi savo nuomonę, kurią nemažai nulėmė asmeninė patirtis Bosnijoje. D. Vaicekauskas, savo akimis matęs, kaip serbai, atvažiavę į nedidelį bosnių kaimelį, iššaudo visus jo gyventojus pabūklais, skirtais lėktuvams numušti, mano, kad visiškai nesvarbu, kokia tai jėga ir kaip ji vadinasi – jei ji gali sustabdyti tokio masto beprasmišką kraujo liejimą ar išgelbėti nors vieno vaiko gyvybę, tai reiškia, jog jos buvimas yra prasmingas. Galbūt ši kapitono mintis, grįsta jo paties patirtimi, kam nors palengvins apsisprendimą dėl narystės NATO, o galbūt tik sutvirtins jau turimą įsitikinimą taip, kaip tai atsitiko šio straipsnio autorei.

Giedrė Biržytė

1 atsiliepimas apie straipsnį “Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

  1. ar butina turet vidurini issilavinima, norint istoti i lietuvos armija, arba spec. buri?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.