Post Scriptum kalbina Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Raimundą Lopatą.
–—
Post Scriptum: Kokie pagrindiniai reikalavimai yra keliami Lietuvai siekiant narystės NATO? Su kokiomis problemomis ji susiduria?
Raimundas Lopata: Tie reikalavimai yra chrestomatiniai. Visų pirma, demokratija, rinkos ekonomika, atitinkamas procentas biudžete, skiriamas krašto gynybai, kad būtų garantuotas karinis suderinamumas su sąjungininkais. Turint galvoje abejonių nekeliantį faktą, kad mes sulauksime pakvietimo, tai jau rodo signalą, kad Lietuva susidoroja su šiais uždaviniais ir iš esmės atitinka minėtus kriterijus. Nors, jei lygintume Lietuvos stojimą į ES su stojimu į NATO, pagrindinių skyrių skirtumas yra milžiniškas. Faktiškai, stojant į NATO, mums reikia uždaryti du skyrius – demokratiją ir karinį pasiruošimą, o stojant į ES – trisdešimt vieną. Bet, be šių dviejų skyrių, yra masė įvairių kitų momentų, kuriuos diktuoja tiek strateginė, tiek geopolitinė bei politinė pasaulio padėtis. Tad šiame momente mes pirmąjį barjerą, atrodo, įveikėme. Bet tai nereiškia, kad tas pakvietimas garantuoja mūsų narystę NATO. Mes turime ne tik vadinamąsias „excession negotiations“, bet ir visą ratifikacijos procesą prieš akis, kai NATO valstybių-narių parlamentai turės ratifikuoti, ką pasieksime, savo stojimo sutartyje su NATO.
Viena iš problemų yra nežmoniškas greitis, su kuriuo reikės pabaigti stojimo derybas. Kokios dar čia kyla problemos? Jeigu mes užtikrinam tęstinumą savo išvadose dėl gynybos krašto gynybos kontekste, tai daugiausia, aš manau, gali kilti problemų su mūsų demokratijos funkcionavimu: visų pirma, korupcija, kova su ja, antra, tęstinumas politikoje ir požiūris į holokaustą bei trečia, mūsų pasiryžimas atlikti sąjungininkų vaidmenį. Na, ir panašūs dalykai, kurių šiandien galbūt neįmanoma prognozuoti. Matėme, kad po rugsėjo vienuoliktosios įvykių, iš tikrųjų iškilo papildomų uždavinių, tam tikrų neaiškumų santykiuose tarp JAV ir Europos, įtampa NATO ateities klausimuose.
P.S.: Gal galite pakomentuoti pastaruoju metu paaštrėjusius santykius tarp JAV ir Europos?
R.L.: Aš nemanau, kad tai yra konfrontacija; problema yra ta, kad iš tikrųjų pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, iškilo klausimas dėl tolimesnės vadinamojo „atlantizmo“ evoliucijos. Atlantizmą suvokiam kaip tam tikrą Vakarų Europos ir Amerikos interesų derinimą. Šiame pasaulio regione mes įsivaizduojame gimstančią tarptautinio saugumo bendruomenę. Visa tai kai kuriems leidžia kvestionuoti tos transatlantinės bendruomenės ateitį apskritai, o kitiems iš tikrųjų suteikia papildomą akstiną kalbėti, kad sprendžiant tuos momentus gauname naują impulsą šios bendruomenės formavimuisi. Šiuo atveju kalba yra apie tai, kad Europa kol kas nėra apsisprendusi dėl aiškios ES projekcijos. Viena vertus, ji yra suvokiama kaip galios centras. Norint kalbėti apie galios centrą, kyla masė klausimų ne tik dėl ekonominio pajėgumo, vidinės sandaros, kuri leistų sklandžiai funkcionuoti ES mechanizmui, bet ir dėl gynybinės kvalifikacijos. Šiuo atveju yra kur kas daugiau klausimų nei atsakymų. Be to, jeigu pasirenkama klasikinė galios centro projekcija, kyla klausimas, kaip ji koreliuos JAV statusą, kuri, be jokios abejonės, šiuo metu yra vienintelė supervalstybė. Šiame kontekste tai yra vienas fundamentaliausių klausimų dėl NATO, kuri šiuo metu iš esmės yra vienintelis instrumentas, garantuojantis kalbas apie faktinės tarptautinės transatlantinės saugumo bendruomenės egzistavimą.
P.S.: Šiuo metu yra ypač eskaluojama tarptautinio terorizmo ir saugumo užtikrinimo problema. Kokia yra NATO pozicija šiuo klausimu?
R.L.: Jeigu tarptautinio saugumo bendrija apsisprendžia dėl karinių veiksmų prieš Iraką, lieka tik praktiniai klausimai. Tačiau, jei tai bus de facto vienašališki Amerikos veiksmai prisijungiant kai kuriems sąjungininkams, pvz. Didžiajai Britanijai, o NATO kaip institucija nedalyvaus, tai reikštų NATO žlugimą.
P.S.: Rusijos požiūris dėl Lietuvos stojimo į NATO jau kurį laiką buvo neigiamas. Ar šiuo metu yra kokių esminių pokyčių šiuo klausimu?
R.L.: Klausimas, aišku, yra vienas – Rusijos ateities prognozavimas. Deja, kaip visuomet, vargu ar mes galime ją prognozuoti, išskyrus kelis veiksnius: tarptautines aplinkybes, tai yra, kaip Rusija reaguoja ir priima tarptautinės situacijos pokytį bei bando jį interpretuoti savo viduje. Nepaisant visų neaiškumų, šiuo metu pastebima tendencija, jog V.Putinas bando modernizuoti Rusiją (nekalbant apie vidinę struktūrą). Pagrindiniu sąjungininku Rusijos modernizavime V.Putinas vis dėlto mato Vakarus. Tai, be jokios abejonės, tarsi leidžia teigti, kad NATO plėtra gali praeiti neskausmingai, jeigu šalyse kandidatėse bus atliekami atitinkami namų darbai. Kita vertus, sunku prognozuoti, kad Rusija bandys adaptuotis prie šitų pokyčių, pvz. bandys aktyviai įsitraukti į transatlantinės bendruomenės veiklą per šalis kandidates, tiek NATO, tiek ES kontekste. Taip pat Rusija turi savotišką papildomą kozirį būdama vadinamajame NATO formate 19+1 arba NATO 25+1. Tai vienas iš papildomų akstinų jai aktyviai įsitraukti ne į pačius sprendimus, bet į sprendimų priėmimo procesą, ką rusai sėkmingai ir daro. Rusija išnaudoja savo sąlygiškai privataus kapitalo „aktyvumą“ Vidurio Europoje, kuris, be jokios abejonės, bus naudojamas ir Rusijos užsienio politikos tikslams įgyvendinti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad Rusijos kapitalo įsiliejimas į euroatlantinę sferą būtinai pasireikš bandant kvestionuoti mūsų ar kitų valstybių kandidačių priklausomumą toms organizacijoms. Kitaip sakant, negalime prognozuoti, jog Rusijos kapitalas taps savotiška lobistine grupe, kuri loš su kitomis atitinkamomis Europos lobistinėmis grupėmis, siekiant realizuoti įvairius tikslus (visų pirma, biznio, bet taip pat ir politinius tikslus). Klausimas yra ne tas, kas kvestionuos mūsų narystę, bet klausimas yra mūsų narystės kokybė.
P.S.: Kokias galėtumėte įvardinti teigiamas ir neigiamas pasekmes Lietuvai, jei ji įstos j NATO?
R.L: Sunku pasakyti apie neigiamas pasekmes. Iš principo jau dabar keletą metų veikiame kaip sąjungininkai ir esame prisiėmę bei vykdome de facto įsipareigojimus. Turime jausti ir perimti tas pačias grėsmes, kokios jos bebūtų, kaip ir mūsų sąjungininkai. Manau, kad niekas kardinaliai nepasikeis.
Teigiamybės priklauso nuo daugelio dalykų, iš pradžių nuo pačios NATO evoliucijos ir nuo tų veiksnių, kuriuos šiandien nelabai galime prognozuoti. Mes galime bandyti modeliuoti savo pačių vietą tose organizacijose, kuri turėtų būti lanksti kintant tų organizacijų pobūdžiui. Formulė taikli ir paprasta: Lietuva gali būti mažu, bet labai aktyviu sąjungininku. Iškyla klausimas, kaip mes tą galėsime įgyvendinti praktikoje.
Interviu ruošė Eglė Kesylytė ir Sandra Burokaitė