Apie ką tyli ES simbolika?

Derybų dėl integracijos į ES proceso metu buvo daug diskutuojama apie būtinybę ir galimybes Lietuvai perimti europietiškąsias vertybes ir veiklos formas bei taisykles. Tačiau, kalbant apie dalies suverenių galių perleidimą viršnacionalinėms institucijoms, beveik neužsimenama apie valstybinio suvereniteto ženklų – valstybinių simbolių (vėliava, himnas, herbas, pinigai) kaip valstybės ir tautos savarankiškos identifikacijos išraiškos – ateitį.

— 

Valstybiniai simboliai, nurodydami kažką anapus savęs, viena vertus, padeda suvokti individų grupės vertybes, kita vertus, leidžia susivokti patiems individams, identifikuojant save su tam tikru socialiniu dariniu. Simbolių naudojimas yra turbūt paprasčiausias būdas parodyti savo priklausomybę grupei, palankumą tam tikroms pažiūroms, ideologijai, vertybėms. Natūralu, kad valstybė paprastai siekia turėti simbolių monopolį, taip išlaikyti tautos ir valdžios sąsajas su valstybe kaip idėjine substancija, suteikti jai absoliučią ir universalią vertę. Kiti specifiniai “valdžių kūrėjai” – socialinės grupės, veikiančios valstybėje, – priversti taikstytis su esamais simboliniais valstybės ar /ir tautos atributais. Jų kardinalus pakeitimas įmanomas tik vykstant didelio masto pokyčiams pačioje visuomenėje. Tuo tarpu įstojimas į ES iš esmės kiek pakoreguos valstybinių simbolių naudojimo tvarką, tačiau kiek? Kaip? Kokias išvadas iš to galime padaryti?

Jau dabar galime matyti aktyvią ES simbolių ekspansiją kasdieniniame gyvenime, dažniausiai naudojant bene žinomiausią (tapusį žinomiausiu?) – vėliavą – auksinės žvaigždės mėlyname fone. Nepaisant to, kad ši vėliava taip pat ir Europos Tarybos simbolis, lietuviui pamačius 12 žvaigždučių vienintelis šaunantis į galvą teiginys – Europos Sąjunga. Toliau sunku tikėtis, kad ši tendencija bent kiek sumažės. Jau dabar ES institucijų nustatyta, kad ES vėliava, kartu su valstybine, turės būti naudojama oficialiuose vyriausybių susitikimuose (pavyzdžiui per G. W. Busho vizitą Prancūzijoje, pagerbiant II-ojo pasaulinio karo aukas, ES vėliava buvo naudoja kaip lygiavertė su JAV ir Prancūzijos), kai kurios valstybės yra nusprendusios kabinti vėliavą virš savo valstybių policijos nuovadų, regioninių ir nacionalinių asamblėjų, o turbūt akivaizdžiausias dominavimas pasireiškia automobilių numeriuose, kuriuose iš nacionalinės identifikacijos beliko raidės. Gana stiprų ES simbolių įsigalėjimą kasdieniniame gyvenime tam tikra prasme reflektuoja net euroskeptikai. Pavyzdžiui, vieno iš aršiausių ES priešininkų J. Veselkos mylimiausias kūrinys – L. van Bethoveno 9-oji simfonija – ES himnas! Sąsaja greičiausiai atsitiktinė, tačiau tai tik parodo europinį mentalitetą, vieningas vertybes bei bendro europinio paveldo pripažinimą. Nors sunku bent jau artimiausiu metu tikėtis, jog per olimpines žaidynes išgirsime skambant „Odę džiaugsmui“, tačiau teks susitaikyti su tuo, kad oficialiuose susitikimuose šalia Lietuvos vėliavos bus kabinama ES vėliava, o gegužės 9-oji diena bus švenčiama kaip Europos diena.

Simbolių naudojimo tikslas šiais atvejais paprastas – parodyti ES kaip kokybiškai naują ir toli pažengusį procesą Europos vienijimesi, taigi Lietuvos simbolių naudojimas šalia ES reikš viena: Lietuva – Europos dalis. Be abejo, turėtų atsirasti skeptikų, teigiančių, kad šie simboliai nė kiek nėra artimi lietuviui. Bet derėtų pabrėžti, kad nuo pat sukūrimo jų tikslas ir nebuvo atstovauti vienai ar kelioms tautoms. Nepaisant bandymų ES vėliavą padaryti tikra “tautų Europos” vėliava, ją sudedant iš siaurų visų valstybių, sudarančių ES, vėliavų juostelių, tačiau tai sutiko ne tik skeptišką, bet ir piktai ironišką reakciją, mat sunku atsiminti, kokia iš 15 vėliavų po kokios eina. Kas žino, ką jie pasakytų dabar, ES padidėjus beveik dvigubai? Svarbu pastebėti, kad kuriama ne bendros tautos Europa, o bendros kultūros Europa; ES simboliai ne tautiniai simboliai, o europiniai. Puikus tokio požiūrio pavyzdys yra ES piniginiai vienetai – eurai. Vengiant išskirtinių tautinių motyvų (išskyrus monetų aversus), simboliškai buvo pasirinkti tiltai (sąjunga, nauji ryšiai tarp valstybių) bei langai (atvirumas, bendradarbiavimas, žvilgsnis į ateitį). Banknotų piešiniai, sukurti pagal temą ,,Amžiai ir stiliai Europoje”, simbolizuoja žemyno architektūrinį palikimą, kiekvienas banknotas vaizduoja vieną iš stilių, vyravusių Europos kultūros istorijoje. Naujų narių priėmimas istorijos ir banknotų neturėtų stipriai koreguoti, tačiau monetos, bent jau kurį laiką, turėtų sukurti gana kontraversišką situaciją, mat jose vaizduojamos valstybės narės, tačiau priėmus naująsias nares monetų niekas nepuls keisti, taigi vienas ES simbolių kurį laiką bus ne visų ES narių.

Kiek mažesniu, o gal tiesiog mažiau suvokiamu mastu, bendros europinės idėjos, išreikštos ir vėliavos simbolikos interpretacijoje – 12 žvaigždžių reikšmingos ne tik (gal labiau ne tiek) skaitmenine simbolika (12), o krikščionišku aiškinimu – nuo to, jog tradicinėje ikonografijoje palaimintas mergeles puošia žvaigždės, iki to, kad ES vėliavos autorių aplankė apreiškimas. Įdomu, kad krikščioniškos prasmės suteikimas nesąmoningai brėžia ir ES plėtros ribas, kuri didele dalimi sutaptų su S. Huntingtono brėžta rytine Vakarų pasaulio riba, taigi, pavyzdžiui, Turkijos įstojimas tėra neįmanoma prielaida. Priešingu atveju tektų koreguoti simboliką ir kalbėti jau ne apie kultūriniu bendrumu besiplečiančią Europą, o apie negalintį sustabdyti savo augimo dinozaurą. Simboliniu-kultūriniu aspektu iš dalies būtų galima paaiškinti ir Bulgarijos bei Rumunijos nesėkmingas derybas – dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių minėtos valstybės atitolo nuo vakarietiškos kultūrinės ir vertybinės sistemos. Akivaizdu, kad nesugebėjimas tapatintis su naujosios Europos kultūriniu paveldu persmelks ir Europos simbolius, kurie yra tam tikra kultūrinio paveldo – nuo religinio iki meninio – išraiška. Galima teigti, kad tais pačiais argumentais galima grįsti ir abejoti Lietuvos europietiškumu, tačiau šiuo atžvilgiu, nepaisant istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir pakankamai ilgo Rusijos jungo, derėtų pastebėti akivaizdžiai proeuropietišką simbolių naudojimo orientaciją. Net euroskeptikai savo propagandai paryškinti naudoja ES simbolius kaip geriausiai suprantamą simboliką. Tai tik įrodo, kad šie simboliai visuomenėje yra suvokiami ir suprantami, nors ir netiesiogine jų prasme: euras ir toliau lieka tik euru, ES vėliava ir toliau bus neatsiejama europropagandos dalis, tačiau aktyvus jų naudojimas nesuvokiant visos jų reikšmės turbūt geriausiai atskleidžia ES simbolių prasmę – kurti nereflektuojamą, o emocijomis pagrįstą realybę, kurioje save galima sieti su Europa, neužmirštant, kad esi lietuvis.

Justinas Dementavičius