Neseniai penkiasdešimtmetį atšventęs Juozas iš Vilniaus (tas, kurį dabar visuotinai priimta vadinti gyvuoju tautos klasiku) kartą prasitarė:
„Anksčiau, kai gyvenom Rytuose, prie sovietų, laikas kažkaip lėčiau bėgdavo. Vis galvoju, kaip gi čia yra, kas atsitiko? Ir sugalvojau: kai buvom Rytuose, gyvenom ramiai vienoj vietoj, o dabar pradėjom bėgt į Vakarus. Kai mes bėgam į tuos Vakarus, tai bėgdami vis paspiriam žemę savo kojomis ir ji greičiau suktis ima! Viliuosi, kad, kai nubėgsim pagaliau į Europą, tai nebespardysim žemelės ir laikas vėl pradės normaliai eiti. Todėl referendume aš balsuosiu „už“.
Ir ką gi čia bepridursi – geležinė argumentacija, geležinė logika. Kiekvienam agitatoriui šias mintis derėtų taip gerai galvelėn įsidėt, kad net naktį prikėlus galėtų bet kurį euroskeptiką (kuriam žodžiui lietuvių kalboje dar nebuvo prisegtas šis stebuklingas priešdėlis?) iš koto išversti.
Juk šie irgi nepėsti: akivaizdu, kad visus iš Europos gautus pinigėlius vėl išsidalinsiąs A. Brazauskas su R. Paksu (ir, žinoma, brangiąja Lenočka). Akivaizdu, kad dabar visi susimokę agituoja į tą „sojūzą“ stot, o kai įstosim, tai konkurencijos neatlaikysim, visi, kas paeina, į Vakarus išsibėgios, liksim be skatiko ir be cepelinų…
Na, ir čia nieko nepridursi – lyg ir įtikina, lyg ir tiesą šneka… Ech, svarbiausia, kad viskas ir toliau būtų kaip buvę: ką darytume be šių visažinių, kurie bene viską ir apie tą „sojūzą“ žino, ir apie tai, kaip mes ten gyvensim, žino, ir kad mus apvogs, nuskriaus, prispaus, – taip pat jau dabar jie pasakyti gali!
Tikiuosi, kad niekur jie nedings: ir Europoj sėdėdami ant V. Landsbergio ir A. Brazausko galvų mėšlą versim, ir Europoj galėsim bėdot, kad valdžia vagia, netgi ta pati Lenočka tikriausiai niekur nedings ir toliau kiekvieną rytą galėsim džiaugtis jos burtais pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Kitaip tariant – gyvensim kaip gyvenę.
Todėl referendume aš balsuosiu „už“.
Donatas Bedulskis