Šiandien turbūt kiekvienas save gerbiantis europietis galėtų net nedvejodamas išvardinti pagrindines europietiškąsias (vakarietiškąsias) vertybes. Ir ne tik dėl to, kad šios vertybės deklaruojamos politinių lyderių kalbose, „įvairaus plauko“ kandidatų į aukštus valstybės postus programose, spaudoje, televizijoje, net ant sienų ar sportinių marškinėlių. Egzistuoja ir svarbesnis šio žinojimo motyvas. Tai – nuo antikos laikų besitęsiantis istorinis, kultūrinis, mokslinis palikimas, transformavęsis sąmonėje ir leidžiantis save identifikuoti kaip europietį.
Tas pats ir Lietuvoje. Artėjantis referendumas, kartais neapgalvota, grubi agitacija tiek ES šalininkus, tiek skeptikus skatina diskutuoti, kaip galėtume prisidėti prie europietiškosios civilizacijos kūrimo. Niekas turbūt neabejoja, kad senojo žemyno patirtis svariausia, o kultūros atžvilgiu Europa kol kas, deja, neaplenkiama.
Tačiau neverta užriesti nosies galvojant, kad mes tokie vieninteliai ir mūsų aukšta kultūra stebisi visas pasaulis. Kartais tiesiog ne pro šalį pavartyti užsienio – neeuropietiškąją – spaudą. Puikus vaistas pernelyg didelei savigarbai numalšinti. Nežinia, ar paaštrėję JAV ir kai kurių Europos valstybių santykiai, ar vis dar aštrėjanti amerikietiškoji ambicija skatina taip ironiškai ar net sarkastiškai atsiliepti apie ES politiką, nepamirštant paminėti ir istorinių klaidų. Bet čia kyla klausimas, ar tikrai visos klaidos yra mūsų kaltė?
Įtakingiausio JAV dienraščio The New York Times apžvalgininkas Andrew Sullivanas vis garsiau europiečius vadina tiesiog antisemitais, ironizuodamas, jog „arabai yra saugesni Amerikoje, negu žydai Europoje“. Be to, žurnalistai įsitikinę, kad Izraelis didžiąja dalimi egzistuoja tik dėl Europos genocido legato. Tačiau savo kaltės JAV neįžvelgia. O be reikalo.
Chaimas Weizmannas (Chaimas Vaicmanas), 1948 metais ketinęs tapti pirmuoju Izraelio prezidentu, Mančesterio aikštėje kalbėjo: „Pasaulis atrodė suskaldytas į dvi dalis – vienose valstybėse žydai negalėjo gyventi, o kitos jų paprasčiausiai neįsileido“. Ši teiginį pagrindžia faktas – Eviano konferencija.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą A. Hitleris aiškiai išreiškė savo poziciją – jam žydų fašistinėje Vokietijoje nereikia. Ir jis neva juos „atiduoda“ kitoms valstybėms. Žydų likimo klausimas ir jų „pasidalijimas“ turėjo būti aptartas 1938 metų vasarą Eviane, kurortiniame Prancūzijos miestelyje, į kurį 32 valstybės delegavo savo atstovus. JAV prezidentas T. D. Rooseveltas pats į Evianą nevažiavo, netgi nesiuntė aukšto šalies pareigūno. Jungtinėms Valstijoms atstovavo verslininkas M. C. Tayloras – artimas T. D. Roosevelto draugas. Konferencijos metu dauguma valstybių, įskaitant ir JAV bei Didžiąją Britaniją, atsisakė įsileisti žydus į savo teritoriją. Vokietijos valdžia su pasitenkinimu galėjo konstatuoti stulbinantį faktą, kad užsienio valstybės, nuolat kritikavusios Vokietijos antisemitinį elgesį, nenorėjo atidaryti durų ir įsileisti žydų, kai tokia galimybė buvo suteikta. Stipriausios pasaulio valstybės uždegė Hitleriui žalią šviesą.
Čia tik vienas nesusipratimas. Keista ir žiniasklaidos nuomonė, turbūt paveldėta dar iš Šaltojo karo laikų, kad JAV vykdo pasaulio gelbėjimo misiją ir šį jų tikslą vainikuoja svarus ir „lemiamas“ indėlis pergalėje prieš fašizmą. Šiuo absurdišku argumentu JAV spauda stengiasi motyvuoti nuostatą, kad Europa neturi jokios universalios užsienio politikos, ji nemoka kariauti, tik filosofuoti ir neįstengia ryžtingai elgtis pavojaus akivaizdoje. Be to, JAV net du kartus apgynė Europą, ypač Prancūziją, nuo agresorių, o ši neskuba atsidėkoti tuo pačiu – bent jau paremti JAV žygyje prieš Iraką. Galiausiai teigiama, jog tik JAV gali apsaugoti ES nuo teroro, nes, kaip parodė nesena istorija, ES nepajėgi savarankiškai apsiginti. JAV spauda Europą vadiną tuščių filosofų kraštu, kur tikroji politika pasilieka tik teoriniame lygmenyje. Toks mūsų „nebrandumas“ mažiausiai juokingas, todėl žiniasklaida nuolat europiečius įtikinėja suaugti ir eiti kariauti kartu.
Tikėkimės, kad iškreiptą ES įvaizdį formuoja tik dalis JAV žiniasklaidos. Bet esmė lieka nepakitusi – priešprieša tarp dviejų kontinentų vis didėja, nors, paradoksalu, tiek ES, tiek JAV siekia pasaulio taikos. Šaltojo karo pasekmių kamuojamas pasaulis, dėl to susidurdamas su beveik nematomu ir nenuspėjamu priešu – terorizmu – neišvengiamai turės pripažinti karo kaip universalios priemonės taikymo pavojų ir trintis tarp tradicinių sąjungininkų vis stiprės (pagal Fault Line. The Baltic Times. – Vasario 13 d., 2003). Sveika konkurencija skatina mąstyti. Ar dar ilgai Europa bus nepajėgi politiškai konkuruoti su JAV?
Į šią dilemą netrukus bus įtraukta ir Lietuva. Vis dažniau reikės rinktis. Bet dabar dar viskas ramu. Karas atrodo toli, o vakarietiški idealai – tiesiog ranka pasiekiami.
Teodora Gaidytė, Tomas Tomilinas